Kęstas Kirtiklis. Apie akademinį apstatymą (3)
Matyt, labai jau nesena liaudies išmintis byloja, jei yra įstatymas, bus ir apstatymas. Ir liaudis šia savo išmintimi labai džiaugiasi. Kai pagalvoju, turbūt nuo pat mažumės vis girdėdavau apie šia išmintimi besivadovaujančių kultūrinių herojų nuotykius: tas pavogė iš mėsos kombinato dešrelių, anas sumaniai užglaisto pravaikštas, o štai tas visų gudriausias – jis ir ištremtas į Sibirą sugebėjo prasigyventi ir būti antrąsyk išbuožintas! Kaip? – ogi pergudravo tarybinius įstatymus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Sutramdykite bekylantį šventą pyktį, esą tarybiniai įstatymai buvo okupanto primesti, todėl juos apmauti buvęs kilnus pilietinis, netgi patriotinis, elgesys. Šiandienių įstatymų joks okupantas neprimetė. Bet štai mokesčių nesumokėti – malonu. Na taip, jei kokią spragą įstatymuose (tiksliau, apstatymą) radę jų nesumoka mitiniais bevirstantys Lubys ir Numavičius – tai blogai, bet jei artimas mano Anicokas iš kaimyninio buto – tai puiku! Ta proga didžiuma mūsų šalies gyventojų ne policijai ar kokiem kitiem finansinės drausmės prievaizdams skambins, o pasiėmę butelį droš pas kaimyną išminties pasisemti.
Priėmimams į aukštąsias mokyklas artėjant prie finišo tiesiosios, mąstau apie mokslo ir studijų reformą ir apie universitetų prisitaikymą gyventi naujomis, žiauriomis sąlygomis, pasak aršiausių reformos kritikų, gerokai žiauresnėmis nei tarybinės. Na, ir prisitaikymas gyventi jose, taipogi, panašu, gerokai rafinuotesnis. Nors iš esmės toks pat – per apstatymą.
Štai, pavyzdžiui, aukštojo mokslo reformos architektai tikėjosi, jog aukštosios mokyklos tarpusavyje susirems kokybe. Anaiptol! Jos pastaruosius pergudravo ir susirėmė kiekybe! Iš Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingo viršūnės niekaip neiškrentant ilgamečiam laimėtojui, konkurentai užtvindė stojančiųjų protus naujomis, patraukliomis (bent jau patraukliai besivadinančiomis) studijų programomis. Kolegų (nes akademiniame pasaulyje mes visi tokie) išradingumas, reklamuojamas beveik kiekvienos aukštosios mokyklos internetinio puslapio pačioje matomiausioje vietoje, man sukėlė nesumeluoto džiaugsmo.
Ypatingai džiaugsmą keliančių programų pavadinimų tyčia nerašysiu, mat kolegos gali mano susižavėjimą neteisingai suprasti ir įsižeisti, esą aš, būdamas glaudžiai susijęs su vienomis akademinėmis įstaigomis, kitoms antireklamą darau. Nors visai ne. Kaip kita proga ir kitame kontekste, tačiau nenuginčijamai teisingai pasakė Virginijus Gasiliūnas, autoironija labai sumenko…
Naujos universitetinės programos – puiku, nieku gyvu nesu jų priešas ir jų atsiradimas savaime man nesukelia nei džiaugsmo nei skausmo. Jei ne minėtasis išradingumas, dievaži, nebūtų nei kuo džiaugtis, nei apie ką rašyti.
Taigi, jei norite susirinkti daug grynųjų, reikia pritraukti krepšelių, o jei norite krepšelių, reikia susirinkti krepšelininkų. Todėl tikrai neieškosite, iš kur čia kokį gudresnį profesorių prisivilioti, o paprasčiausiai kursite naują programą, tarkime, kokią numizmatiką, betgi šiaip numizmatika – neįdomu (nebent vienetiniams mėgėjams), tuomet kursite taikomąją numizmatiką. Ir nesvarbu, kad niekas nežino, nei kur ji taikoma, nei kaip. O dar geriau kai niekas nežino, ką pats programos pavadinimas reiškia. Pavyzdžiui, taip galėtų nutikti, jei kas sumanytų įkurti kokią taikomąją sfragistiką…
Jau paklausėte visažinio Google ką ji reiškia? Gaila, antspaudai nūdien nebeturi nei pirmykščio grožio, nei svorio, tad pastarosios studijų programos teks atsisakyti. Na, bet ne bėda, yra ir kitų, ne ką prasčiau besivadinančių.
Pirmiausia reikia apstatyti Studijų kokybės vertinimo centrą. Tai sunkus ir atsakingas darbas: reikia įrodyti, kad studijų programa reikalinga, kad tikrai turite visokeriopų išteklių jai įgyvendinti, kad skaitėte įvairiausius aukštojo egzegetinio pilotažo reikalaujančius ugdymo aprašus ir panašiai. Bet tikrai išradingiems tai pavyksta. Kaip – nežinau, o jei ir žinočiau – nesakyčiau.
Antras žingsnis – apmauti vartotoju virtusį abiturientą. O šitai be galo lengva! Reikia tik parašyti, kad pabaigus darbo bus, ir netgi prestižinio, ir kad gautas išsilavinimas atitiks jam reikiamą kvalifikaciją. Norėdamas teisingai pasirinkti, vartotojas privalo būti gerai informuotas – nėr problemų, į mokyklos tinklalapį galima įdėti studijuosimų disciplinų aprašus, su dėstysiančių dėstytojų pavardėmis padabintomis pagarbą keliančiais raidžių junginiais doc., dr., hab., prof. – solidu, ar ne? (Viena iš nemaloniausių staigmenų, ištinkanti mane kone kas semestrą yra tai, jog net vyresnių kursų studentai nelabai gali paaiškinti, ką tos santrumpos išties reiškia). Tikrinti dėstytojų kompetenciją, publikacijas, mokslinius pasiekimus tikrai ne stojančiųjų nosiai.
O kur čia ir gudrybė? Visų pirma ta, kad Lietuva, kaip galbūt esate girdėję, yra labai mažas kraštas. Ir mokslininkų mes irgi neturime per daug. Na taip, nereikia nusivertinti, turime ir numizmatų, gal net ir sfragistų. Bet jei abejojate, kad kiekvienas numizmatas išmano apie pinigus tiek, kad galėtų dėstyti finansus – ko blogo, stipriai klystate, labai gali būti, kad išradingiems programų kūrėjams taikomuosius finansus dėstyti galėtų ir monetų kalyklos gizelis. Net jei ir taip, gerai pagalvojus, vieno numizmato ir vieno gizelio tikrai nepakanka studijų programai. Tenka prisidurti iš kitur, dažniausiai iš kur nors, kur numizmatika ir monetos nei matytos nei girdėtos. Bet kas gi apie tai galvoja? Jei jau esi universitete, vadinasi, gali ir dėstyt, argi ne toks darbas? Tai kur problema?
Pabaigai istorija iš svajonių šalies – Britanijos. Biochemijos neakivaizdininkas magistrantas pasakoja: štai, sako, aš apsigyniau biochemijos disertaciją Bristolio universitete, po to buvau dviejose podoktorantūros stažuotėse, Mančesteryje ir Oksforde. O paskui gavau darbą nedidelio miestelio ligoninės laboratorijoje, tai dabar man reikalinga magistrantūra. Betgi tu biochemijos daktaras!? – labai švelniai tariant, nustebau. Na taip, bet matai, čia reikalinga klinikinė biochemija, o aš tokios nesimokiau. – jam savaime suprantamas tiesas man neišmanėliui dėsto britas. Tyliu ir linkčioju galva. Ir galiu lažintis, kad Lietuvoje jis tą klinikinę biochemiją ne studijuotų, o dėstytų. O universitetas džiaugtųsi kaip reta geru specialistu…
