Estiški žvejybos ypatumai Saremos saloje: 100 žvejų iš upelio meškerėmis ištraukė kelias tonas žuvies (Video) (3)
Saremos sala žemėlapyje tėra mažas taškas, o realybėje 40–50 km skersmens žemės plotas apsuptas jūros. Visgi tai sala, kurioje nieko nenuslėpsi – daugelis vieni kitus pažįsta, o paslaptys iš lūpų į lūpas keliauja labai greitai. Užtenka vienam salos gyventojui užtikti upeliuką su neršiančiomis kuojomis – ir štai jau nėra vietos užmesti meškerę, pasidėti kėdutę ar pasistatyti automobilį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ištisas kelių dienų festivalis – pamainomis keičiasi žvejai: rusakalbiai ir estai, maži ir dideli, patyrę ir žvejojantys tik kartą per metus, vyrai ir moterys, vaikai ir mamos, draugai ir giminės, atvykę aplankyti salos gyventojų. Visi pamainomis kelias dienas balandžio pabaigoje sėdi prie Gaidžio vardu užvadinto upelio ir lupa riebias neršiančias kuojas.
Žvejoju daug, o ir pavasarinė kuojų žūklė upeliuose anokia čia naujiena. Tačiau kai dvi žavios estės, grįžusios iš Talino namo į salą, pakvietė mane viešnagės Saremos saloje metu pažvejoti ketvirtą ryto bambukinėmis senomis meškerėmis – labiau įsivaizdavau tai kaip pokštą, o ne rimtą žūklę.
Bet tvarkingai susuktos meškerės, botai, rimtas nusiteikimas ir keli maišai žuviai sudėti pusę trijų ryto atrodė pakankamai įtikinamai. „Greičiau greičiau, negalime vėluoti, nebeliks vietos“, – vis mane užsimiegojusį ragino estės.
Kelios dešimtys kilometrų nuo Kuresarės miestelio, dar posūkis į mažą keliuką ir iš prieblandos išniro dešimtys automobilių. Palapinės, kėdutės, grilinės, spalvotos striukės. Atvykome ketvirtą ryto, tačiau jau tokiu metu šalia upelio beveik nėra vietos. O kas gi nori žvejoti upelio pabaigoje, kur pro meškerių mišką ir kelis slenksčius prasiskverbia viena kita žuvis. Norintys ramios žvejybos atsisėdo atokiau, tačiau didžioji dalis entuziastų susigrūdo 70–100 metrų atkarpoje iš abiejų upelio pusių.
Mums teko irgi glaustis atokiau nuo veiksmo. Jau tamsoje mačiau, kad priekyje vyrai traukia riebias kuojas, o mūsų plūdės beviltiškai skriejo srovėje, tarp šakų, kabinosi už medžių šaknų. Bet tik spėjus nusiteikti „geram pasibuvimui gamtoje be žuvies“, atsilaisvino kelios vietos priekyje. Tarp dviejų siaurų medžių. O čia šniokščia upelio slenkstis ir jo pabaigoje gili duobė, kurioje vanduo verda. Kuojos kaip pamišusios vos ne pačios lipa krantan.
Ir štai iš „gražaus pasibuvimo gamtoje“ gavosi viena solidesnių žvejybų – iki 8 val. ryto turėjome apie 13 kg žuvies. Vandeniu slinko plūdė už plūdės, kuoja po kuojos skriejo ant kranto, nuo delninių iki siekiančių gerus kelis šimtus gramų. Tiesą sakant, ir plūdės net nereikėjo, truputį pasigailėjau, kad neatsivežiau savo muselinės meškerės. Tokiomis aplinkybėmis būtų pati smagiausia žvejyba. Plūdė net nuobodoka, trūkteli ir kuoja jau pakabinta už kupros, uodegos ir rečiau, taip kaip priklauso – už lūpos.
Iš viso tą dieną kompanija, su kuria žvejojau, ištraukė 64 kg kuojų, kiti žvejai tikrai ne mažiau. Mintyse suskaičiavau – 3–5 tonos žuvies per dieną, jei ne daugiau.
Štai kodėl visi Saremos salos katinai tokie riebūs. Ir jiems, ir jų šeimininkams kuojų užteks visiems metams. Estai jas sūdo ir džiovina. Kai pasisiūliau kelias iškepti – net nustebo. Bet valgydami linksėjo galvomis, kad skanu ir keptos.
Susigundėte išbandyti tokią žvejybą? Šansų atrasti šimto metrų upelio atkarpą Saremos saloje tinkamu metu be vietinių pagalbos beveik nėra. Vieną pavasarį viename upelyje, kitą kitame, vieną balandį kuojos krantan lipa dvi savaites, kitą – tik dvi dienas, o būna metų, kai iš viso jų nesurasi.
Tad ir aš šokinėjau nuo meškerės prie fotoaparato, kad galėčiau parodyti šį masinį Saremos festivalį jums, nes papasakojus nepatikėtumėt, o pačiam nepažvejojus – viskas atrodytų lyg sapnas. „Nu paparaci, maladec“, – nusišypsojo rusas, kai per pusminutę išlupau tris riebias kuojas.
Žvejoju daug, o ir pavasarinė kuojų žūklė upeliuose anokia čia naujiena. Tačiau kai dvi žavios estės, grįžusios iš Talino namo į salą, pakvietė mane viešnagės Saremos saloje metu pažvejoti ketvirtą ryto bambukinėmis senomis meškerėmis – labiau įsivaizdavau tai kaip pokštą, o ne rimtą žūklę.
Bet tvarkingai susuktos meškerės, botai, rimtas nusiteikimas ir keli maišai žuviai sudėti pusę trijų ryto atrodė pakankamai įtikinamai. „Greičiau greičiau, negalime vėluoti, nebeliks vietos“, – vis mane užsimiegojusį ragino estės.
Kelios dešimtys kilometrų nuo Kuresarės miestelio, dar posūkis į mažą keliuką ir iš prieblandos išniro dešimtys automobilių. Palapinės, kėdutės, grilinės, spalvotos striukės. Atvykome ketvirtą ryto, tačiau jau tokiu metu šalia upelio beveik nėra vietos. O kas gi nori žvejoti upelio pabaigoje, kur pro meškerių mišką ir kelis slenksčius prasiskverbia viena kita žuvis. Norintys ramios žvejybos atsisėdo atokiau, tačiau didžioji dalis entuziastų susigrūdo 70–100 metrų atkarpoje iš abiejų upelio pusių.
Mums teko irgi glaustis atokiau nuo veiksmo. Jau tamsoje mačiau, kad priekyje vyrai traukia riebias kuojas, o mūsų plūdės beviltiškai skriejo srovėje, tarp šakų, kabinosi už medžių šaknų. Bet tik spėjus nusiteikti „geram pasibuvimui gamtoje be žuvies“, atsilaisvino kelios vietos priekyje. Tarp dviejų siaurų medžių. O čia šniokščia upelio slenkstis ir jo pabaigoje gili duobė, kurioje vanduo verda. Kuojos kaip pamišusios vos ne pačios lipa krantan.
Ir štai iš „gražaus pasibuvimo gamtoje“ gavosi viena solidesnių žvejybų – iki 8 val. ryto turėjome apie 13 kg žuvies. Vandeniu slinko plūdė už plūdės, kuoja po kuojos skriejo ant kranto, nuo delninių iki siekiančių gerus kelis šimtus gramų. Tiesą sakant, ir plūdės net nereikėjo, truputį pasigailėjau, kad neatsivežiau savo muselinės meškerės. Tokiomis aplinkybėmis būtų pati smagiausia žvejyba. Plūdė net nuobodoka, trūkteli ir kuoja jau pakabinta už kupros, uodegos ir rečiau, taip kaip priklauso – už lūpos.
Iš viso tą dieną kompanija, su kuria žvejojau, ištraukė 64 kg kuojų, kiti žvejai tikrai ne mažiau. Mintyse suskaičiavau – 3–5 tonos žuvies per dieną, jei ne daugiau.
Štai kodėl visi Saremos salos katinai tokie riebūs. Ir jiems, ir jų šeimininkams kuojų užteks visiems metams. Estai jas sūdo ir džiovina. Kai pasisiūliau kelias iškepti – net nustebo. Bet valgydami linksėjo galvomis, kad skanu ir keptos.
Susigundėte išbandyti tokią žvejybą? Šansų atrasti šimto metrų upelio atkarpą Saremos saloje tinkamu metu be vietinių pagalbos beveik nėra. Vieną pavasarį viename upelyje, kitą kitame, vieną balandį kuojos krantan lipa dvi savaites, kitą – tik dvi dienas, o būna metų, kai iš viso jų nesurasi.
Tad ir aš šokinėjau nuo meškerės prie fotoaparato, kad galėčiau parodyti šį masinį Saremos festivalį jums, nes papasakojus nepatikėtumėt, o pačiam nepažvejojus – viskas atrodytų lyg sapnas. „Nu paparaci, maladec“, – nusišypsojo rusas, kai per pusminutę išlupau tris riebias kuojas.
(7)
(0)
(1)