Kitoks laisvalaikis: ekskursijos Lietuvos padangėje  (2)

Raudoni senamiesčio stogai su stypsančiais bažnyčių bokštais, rusvi dirbamos žemės lopai, sodri spygliuočių žaluma, veidrodiniai upių vingiai ir gilios ežerų akys, pievos, prisidengusios sidabriniu rūko apdaru ir pasidabinusios vaivorykštiniais voratinklių karoliais.

Tai ne genialaus dailininko peizažas. Toks vaizdas atsiveria kiekvienam, pažvelgusiam į Lietuvą iš paukščio skrydžio.

Galimybių pakilti į paukščio skrydį ir pasigrožėti įstabiu peizažu yra daugybė – kiekvienas, norėdamas išskirtinių pramogų ar paširdžius kutenančių įspūdžių, gali pasirinkti sau tinkamiausią pagal kainą, skraidymo aparatą ar vietą: norintieji sutaupyti rinksis parasparnius ar sklandytuvus, patogumų mėgėjai įsitaisys lėktuve ir grožėsis atsiveriančia panorama, trokštantieji adrenalino šoks parašiutu iš kelių kilometrų aukščio, o romantikai džiaugsis ramiu skrydžiu po spalvingu kupolu – oro baliono krepšyje.

Skrydis oro balionu padeda atsikratyti aukščio baimės

Kaip paaiškėjo, nemažai lietuvių ir turistų, keliaujančių po mūsų šalį, mielai renkasi apžvalginius skrydžius oro balionu, norėdami ne tik iš viršaus pasigėrėti turistinėmis įžymybėmis, bet ir atitrūkti nuo rutinos, pajusti šventinę nuotaiką, kurią kuria šalia kybantys kiti įvairiaspalviai kupolai.

Kitas šio oro transporto pranašumas – balionai puikiai tinka bijantiems aukščio: jie lengvai pakyla nuo žemės ir švelniai bei lėtai sklendžia virš miesto stogų ar medžių viršūnių. Būtent norėdamas įveikti aukščio baimę prieš penkerius metus pirmą kartą skrydžiui oro balionu ryžosi vilnietis Ramūnas Navalinskas.

Šiandien Ramūnas jau pats pilotuoja vieną iš dešimties VšĮ Oreivystės centrui priklausančių oro balionų ir yra ore praleidęs daugiau nei 200 valandų, tai maždaug 190 skrydžių. Šia sporto šaka susižavėjo ir Ramūno žmona Ramunė Gaidelytė, mielai talkinanti pilotams tiek ant žemės, tiek pakilus į orą.

Renkantis skrydį oro balionu verta žinoti, jog ši transporto priemonė priklausoma nuo oro sąlygų: norint pakilti reikia, kad nepūstų labai stiprus vėjas ir nelytų. Paprastai skraidoma anksti ryte, patekėjus saulei, arba vakare prieš saulėlydį, mat tuo metu nebūna pavojingų vertikalių oro srovių. Dažnai šios pramogos kokybę lemia ne geri piloto norai, o vėjas, nes jei jis bus netinkamos krypties, susiruošus pasigrožėti Vilniaus senamiesčio stogais, bažnyčių bokštais ir gatvelių raizgalyne, geriausiu atveju teks pasižvalgyti į miegamuosius rajonus, priemiesčių sodybas, pievas bei miškus, blogiausiu gali tekti apžiūrėti ir sąvartyną.

Tinkamų oro salygų būtinybę geriausiai iliustruoja pavyzdys, kai žmonėms, panorusiems skristi iš Nidos per Kuršių marias, šios išskirtinės pramogos teko laukti net dvejus metus – kol pasitaikė skrydžiui palankus vėjas.

Būna ir taip, kad nustojus pūsti vėjui oro balionas pakimba virš vienos vietos, kurioje negalima nusileisti. Nors visa tai skamba grėsmingai, R. Navalinskas tokios situacijos nelinkęs sureikšminti. „Prie kiekvieno balionio yra pritvirtinta 50 m ilgio virvė, už kurios reikalui esant galima balioną oru patraukti į reikiamą vietą. Pavyzdžiui, man yra tekę kyboti virš daržo. Atvažiavo komanda ir patraukė į tinkamą vietą leistis“, – pasakoja pilotas.

Kada įdomiau skristi – ryte ar vakare? „Kiekvienas skrydis yra nepakartojamas ir vis kitoks“, – šypsodamasi sako Ramunė.

Jai pritaria ir Ramūnas. Pasak jo, nors vakarinius skrydžius renkasi daugiau žmonių ir vienu metu kyla daugiau balionų, tačiau rytinė bundanti gamta gražesnė. Pavyzdžiui, jei matyti koks vandens telkinys, tai šalia driekiasi rūkelis, kurį nuspalvina ankstyvos saulės spinduliai. Be to, vakarinius skrydžius riboja saulės laida, o štai ryte galima skristi ilgiau, kol atsiranda vertikalios oro srovės.

Skristi oro balionu įdomu visoje Lietuvoje, juk iš viršaus atsiveria visai kita mums jau įprastų miestų ar miškų perspektyva. „Įdomu pakilti virš Vilniaus senamiesčio, praskristi virš Trakų pilies. Gražus ir Kaunas, tik mažesnis“, – pasakoja R. Navalinskas.

Iš oro baliono galima pasižvalgyti ne tik į sostinę ar kitus didžiuosius miestus, bet ir į Palangą, Šiaulius, Panevėžį, Alytų, Ignaliną, Kernavės piliakalnius, panemunės pilis ar kitą vietą.

„Kiekvienas skrydis kupinas romantikos“, – tvirtina R. Gaidelytė ir priduria, kad neretai skrydį oru balionu renkasi įsimylėjėliai, ketinantys pasipiršti savo širdies damai. Vis labiau populiarėja tradicija išskirtinę pramogą dovanoti įvairių švenčių, jubiliejų, sukaktuvių proga, oro balionuose mėgsta linksmintis mergvakarių ir bernvakarių dalyviai, ypatingų įspūdžių ieško ir vestuvininkai. Šiais metais pasiskraidyti Lietuvoje oro balionu ypač pamėgo vyresnio amžiaus amerikiečių turistai.

Paprastai vienam žmogui skrydis oro balionu kainuoja nepigiai, apie 400 Lt, tačiau taikomos įvairios nuolaidos, gerai paieškojus ar pasinaudojus paskutinės minutės pasiūlymais įmanoma paskraidyti ir už 250 Lt.

Pasijusti paukščiu

Panorusiems skrydžio laisvės ir begalinės padangės erdvės, nevaržomos lėktuvo kabinos sienų ar oro baliono krepšio borto, derėtų rinktis parasparnius, kartais dėl savo konstrukcijos dar vadinamus dangaus sūpuoklėmis. Mat pilotas ir keleivis, jei skrendama dviviečiu, kabo tik ant, rodos, plonyčių virvelių.

Parasparnis pakyla gerokai aukščiau nei oro balionas, kuriuo turistai paprastai pakeliami į 300 m aukštį, o štai parasparniu Lietuvoje galima pakilti ir skraidyti nuo 700 iki 2500 m aukštyje. Be to, parasparniu skraidoma, kai atsiranda termikai, kylančios šilto oro srovės, tad galima skristi ir visą dieną. „Pakilęs Birštone, gali nusileisti visai kitame Lietuvos krašte. Tereikia nuskrieti nuo vieno termiko ir rasti kitą, kuris pakelia į viršų“, – tikina parasparnininkas Rytis Stankevičius, jau dešimtį metų parasparniu raižantis padangę.

Birštone gyvenantis R. Stankevičius mano, kad šio miesto apylinkės ir yra gražiausia Lietuvos vieta, virš kurios verta paskraidyti. „Iš viršaus ypač gražiai atrodo Nemuno kilpos, Birštonas, Prienai. Jei geras matomumas, tai horizonte galima išvysti Alytų, Kauną, Elektrėnų kaminus. Keleiviai nustemba, kaip Lietuvoje viskas arti, vienoje vietoje“, – pasakoja Rytis. Tačiau esant galimybei, jo manymu, reikėtų pasigrožėti ir ežerų kraštu – praskristi virš Molėtų ar Ignalinos.

Beje, oro balionais ir parasparniais galima skraidyti visus metus. Žiemą nėra terminių sąlygų, tad bemotoriai parasparniai pakyla tik trumpam skrydžiui. Na, o parasparniai, turintys motorą, skraido beveik be apribojimų, tačiau, pasak Ryčio, kylant su motoru nelieka intrigos. „Davei „gazo“, ir plerpi. Mažiau romantikos. Skrendant bemotoriu parasparniu vyksta savotiška kova, tu privalai išsilaikyti ore. O pakilus – ramu, tylu, tik vėjukas pučia“, – šypsodamasis pasakoja R. Stankevičius.

Turistai gali rinktis kelių rūšių skrydžius parasparniais: trumpus apžvalginius arba ilgus laisvuosius. Trumpi apžvalginiai, trunkantys apie 15 min., kai pakylama į 700 m aukštį ir nusileidžiama, kainuoja nuo 80 Lt, o laisvieji, kai skrendama valandą ir daugiau, kainuoja nuo 190 Lt.

„Paprastai žmonės, kurie pirmą kartą šoka parašiutu ar skrenda lėktuvu, sako niekad negalvoję, kad mūsų žemė tokia graži“, – pasakoja instruktorius parašiutininkas Alvydas Danilaitis, Marijampolės aeroklubo viršininkas.

Pasak jo, paprastai norintieji paskraidyti renkasi trumpą apžvalginį skrydį, trunkantį apie 15 min. Šio skrydžio populiarumą tikriausiai lemia mažesnė kaina. Keleiviai paskraidinami aerodromo apylinkėse, iš viršaus pamato Marijampolę. Tokių trumpų skrydžių apstu, kiekvienas aerodromas turi parengęs savo programą. Pavyzdžiui, Kauno aerodromas siūlo pasigėrėti unikaliais Kauno vaizdais: Pažaislio vienuolynu, Botanikos sodu, Kauno hidroelektrine ir kt., klaipėdiečiai vilioja iš viršaus atsiveriančia jūros platybe, tolumoje susiliejančia su dangumi, auksine kopų linija, siaura Neringos juosta ir žaismingais miestukais. O kur dar miškais apaugęs Aukštadvaris, pasidabinęs ežerais ir piliakalniais!

Na, o trokštantieji ilgesnių skrydžių turės gerokai paplušėti ieškodami. Tokius skrydžius siūlo vos vienas kitas klubas, mat jie mažiau populiarūs dėl gerokai didesnės kainos. Pavyzdžiui, viena minutė skrydžio An-2 lėktuvu, kuriame telpa 12 žmonių, įvertinta 30 Lt.

Tačiau būtent ilgieji skrydžiai leidžia suvokti, kokia Lietuva išties maža – štai turistai, pakilę iš Marijampolės aeroklubo, per valandą pamato gerą penktadalį Lietuvos: praskrenda virš Žuvinto ežero, Birštono, Punios, Nemuno kilpų, Dusios ir Metelių ežerų, Alytaus ir grįžta atgal.

Ekskursijos lėktuvu po Lietuvą – dar ne visos pramogos ore. Trokštantieji adrenalino mėgaujasi laisvuoju kritimu ir jau išsiskleidus parašiutui ramiai džiaugiasi artėjančios žemės vaizdu. Pasiryžus šuoliui parašiutu įdomiausia šokti su instruktoriumi iš 3 km aukščio, nes tuomet galima ilgiau pasimėgauti laisvuoju kritimu, tačiau profesionalus parašiutininkas A. Danilaitis pataria, kad geriausia vis dėlto rinktis parašiuto tipą pagal savo charakterį.

„Jei mėgsti ekstremalumą, tai, aišku, tinkamiausias sparno tipo parašiutas. Jei esi ramesnio būdo – tai apvalus“, – sako instruktorius parašiutininkas ir priduria, kad pirmą kartą kiekvienam žmogui šuolis parašiutu būna efektingas.

Jei norėsite pasimėgauti rudens vaizdais iš aukštybių dar šiais metais, vertėtų paskubėti, nes apžvalginiai skrydžiai lėktuvais, sklandytuvais ir šuoliai parašiutu organizuojami tik iki lapkričio vidurio.

Aut. teisės: Veidas.lt
Veidas.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (2)