Pasaulyje išgarsėjęs fotografas iš Lietuvos: yra dvi žmonių rūšys – išdrįsę svajoti ir neišdrįsę  (3)

Tarptautiniu mastu išgarsėjęs fotografas, žinomas TadaoCern vardu, lietuvis architektas Tadas Černiauskas sako, jog žmones skirsto ne į tuos, kurie ko nors pasiekė, ir tuos, kuriems nepavyko, bet į išdrįsusius svajoti ir neišdrįsusius.

- Ką patartumėte žmonėms, kurie dar nedrįsta imtis įgyvendinti savo svajonių?

- Visada reikia pradėti nuo darymo, lengviausia ko nors pasiekti yra pradėjus daryti. Tačiau sunku nuo galvojimo pereiti prie veiksmo. Kai jau emiesi darbo, yra begalės žingsnių: reikia susitikti su žmonėmis, derintis, pinigų išleisti. Be šių barjerų dar daugiau jų atsiranda galvoje. Bet vos tik baigi užduoti sau klausimus ir pradedi daryti, nebepastebi, kaip sparčiai tas projektas vyksta.

-Kada pradėjote savo fotografinius bandymus?

- Fotografinius bandymus kiekvienas atliekame turėdami mobilųjį telefoną su kamera. Ilgainiui panorau iš smalsumo nusipirkti fotoaparatą. Jis buvo mėgėjiškas, gana paprastas, bet man norėjosi jį nusivežti į kelionę, nusifotografuoti kur būni, ką valgai ir kaip leidi laiką. Tad pirmoji pažintis tokia ir buvo, o po to viskas sustojo, pabodo man ta kamera. Po metų sugalvojau imtis permainų savo gyvenime ir man buvo labai smagi avantiūra, kai pareiškiau, kad būsiu fotografu. Aišku, kai kurie ironiškai sakė „jo, jo, būsi, sėkmes“.

-Taigi buvote architektu ir fotografu tuo pat metu?

- Nebuvo taip, kad pirmadienį dar dirbau architektu, o antradienį jau įšokau į kitą sritį ir pradėjau daryti kažką naujo. Jeigu nori imtis naujos veiklos, turi investuoti savęs, ir nemažai. Tas pats ir studijų metais: studijuoji, tuo pačiu metu dirbi, studijos pasibaigia ir imi ieškotis papildomos veiklos. Tas laikotarpis, mano manymu, ir yra vienas sudėtingiausių gyvenime, kai turi susirasti už ko užsikabinti. Be abejo, būdavo, kad dirbi iki 19-20 val., grįžti namo, dar dirbi iki 2 val., po to keliesi 7-8 val. ir važiuoji į darbą.

Pamenu, kai dirbau biure, nuolat turėjau skrandžio opų. Kažkas man pakišo knygą „Pažink savo ligą“ ir joje buvo parašyta: skrandžio opa – savęs nerealizavimas. Aš su ta mintimi sutikau ir nusprendžiau mesti darbą. Nuolat save darbe graužiau, nes negalėjau dirbti norimo kūrybinio darbo. Negali savęs realizuoti kūrybiniame darbe, kai tau kažkas sako, ką daryti, tu esi tik įrankis, lygiai taip pat kaip kompiuteris. O juk turi svajonių, norėtum daryti vienaip, o turi daryti taip, kaip tau sako, tai jau nebe kūryba.

-Taigi, prie fotografijos perėjote palaipsniui?

- Pirmiausiai radau kelis užsakovus iš užsienio, kuriems reikėjo įvairių vizualizacijų ir papildomų paslaugų ieškant architektūrinių sprendimų. Vieną vasario mėnesį sugalvojau, kad fotografuosiu vestuves, nes yra žmonių, kurie toje srityje dirba ir lyg ir žinojau, kaip viskas turi atrodyti, pats esu dalyvavęs keliose vestuvėse. Ir nors tuo metu dar buvau architektas, nusprendžiau, jog kodėl gi nenufotografuoti ir vestuvių - gavau užsakymą pavasariui. Pirmuosius metus dar derinau abu šiuos darbus: savaitgaliais bėgdavau fotografuoti, o darbo dienomis imdavausi įvairių architektūrinių darbų, vakare retušuodavau nuotraukas. Pasiskaičiavau, kiek per metus turiu klientų, ar verta nuomotis įrangą fotografavimui. Pamačiau, kad nuomotis neverta, dėl to pasiskolinau pinigų ir ją nusipirkau. Kai pamačiau, kad nebespėju abiejų darbų daryti, pasirinkau tai, kas man teikia daugiau smagumo.

- Ar nesibaiminote, jog fotografavimas gali nepasiteisinti?

- Bet kokiu atveju, nėra taip, jog pabundi vieną dieną ir viskas pradeda klostytis labai paprastai ar vykti savaime. Manau, kad gyvenime formulė ir yra, jog užduodi sau klausimą, ką nori veikti dabar ir ateityje, o protas tau sudėlioja, kaip to pasiekti. Tad ir man ne viskas iš karto savaime susidėliojo, kai į rankas paėmiau kamerą. Dar prieš ją paimdamas turėjau ir kitų projektų, kurie nepavyko, pavyzdžiui, buvau pasiėmęs paskolų, kad turėčiau iš ko gyventi, iš ko nuomą mokėti. O svajonių įgyvendinimas tam tikra prasme yra verslo planas, tenka išgyventi ir streso, ir bemiegių naktų, kai nepasiseka, yra skaudu. Bet net ir po virtinės nesėkmių, atsidūręs dugne suvoki, kad tai nėra mirtina, gali nuo jo atsispirti ir keliauti toliau.

Manau, kad pagrindinė žmonių klaida ir yra, kad vieni žmonės bijo svajoti ir nieko nedaro, kad pasiektų svajonių, bet yra tų, kurie prisiverčia kažką padaryti ir tai jau yra pirmas geras žingsnis. Antras žingsnis yra nesustoti. Juk ir man buvo, kai pasiėmiau paskolą ir nesisekė mokėti, įkeičiau dalį turto, vienas projektas nepavyko, kitas projektas nepavyko, tuomet galėjau sakyti, velniop, nebenoriu, ne man, pasiprašyti atgal į darbą architektu ir toliau daryti tai, ką dirbau anksčiau. Bet aš toliau siekiau savo ir 10-ą kartą kažkas pavyko.

-Dabar kai jau tapote žinomas, dirbate tik su meniniais projektais?

- Iš esmės taip, nes mano didžiausia siekiamybė yra turėti kuo mažiau streso, tai mano gyvenimo tikslas. Jeigu manęs klaustų, kuo norėtum būti užaugęs, sakyčiau, kad užaugęs norėčiau būti visiškai nestresuojantis. Tas pats siejasi ir su darbu: pirmiausiai norėjau neturėti vadovo, antras tikslas – neturėti klientų, nes klientas yra mažas trumpalaikis vadovas, kuris tau sako, ką ir kaip daryti. Dar būdamas architektu galvojau, kad būtų smagu pasiimti pinigų, suprojektuoti pastatą, jį pastatyti ir parduoti, o veiklą plėtoti iš to, ką užsidirbi pardavęs pastatą. Tą patį norėčiau pritaikyti ir fotografijoje: darai ne tuos darbus, kuriuos kažkas užsako, bet tuos, kurie tau iš esmės yra įdomūs: tapai, fotografuoji, o vėliau jais susidomi galerijos, darbus perka žmonės, kolekcininkai, jie įtraukiami į albumus ir t.t.

Kol kas dabartiniai mano projektai yra sėkmingi, ilgainiui jie išsisems, bet gims kiti. Tačiau ir dabar visa mano vasara yra parduota vestuvių fotografavimui, nes laikausi minties, kad negali atsisakinėti užsakymų, jeigu žmogus nori tave samdyti, o tu turi laisvo laiko, esi jaunas, turi jėgų ir galimybių – turi daryti. Be abejo, aš galėčiau sakyti: ai, vestuvių fotografijos jau atsikandau, galiu šiandien nebedirbti, nes vykdamas į užsienį fotografuoti reklaminių kampanijų per vieną fotosesiją gaunu tiek, kiek geresnėje kompanijoje per metus uždirba aukštesnes pareigas einantis žmogus. Bet atsisakyti vestuvių fotografavimo man būtų Dievo varymas į medį – juk fotografuoti vestuves smagu, bus vasara, dirbsiu su žmonėmis, kurie manęs laukia, tobulinsiu save. Būtent per vestuvių fotografiją labai daug išmokau.

- Jeigu atsirastų užsakovas, kuris norėtų būtent jūsų pagalbos statant pastatą, jūs sutiktumėte dirbti ir architektūros srityje?

- Ne, su architektūra būtų sudėtingiau, nes sunku paimti ir įšokti atgal į tą sritį. Aš turiu svajonę statyti, žaviuosi mažąja architektūra ir individualių namų architektūra, taigi, prie to gyvenime tikiuosi sugrįžti. Ir, manau, dar pastatysiu jei ne kieno nors kito namą, tai savo jau tikrai. Nuo architektūros visiškai neatsitraukiau, skaitau blogus ir stebiu, kas vyksta, tiesiog rankos nebelavinu atsisėdęs prie braižymo lentos. Esmė ta, jog kai dirbau architektu, man menas buvo hobis, po to viskas netikėtai apsivertė: pradėjau dirbti su menu, o architektūra pasidarė hobis.

- Esate minėjęs, kad visą laiką norėjote gyventi Lietuvoje, bet dirbti su užsieniu, kodėl?

- Lietuva man yra komforto zona, aš čia nejaučiu jokio streso, o į užsienį išvažiuoju atostogauti. Nors svetur gera, ten žmonės kalba kita kalba, jų šiek tiek nepažįsti ir turi prie jų taikytis, jautiesi atvykėliu. Lietuvoje man gera, nes žinau kaip bendrauti su parduotuvės pardavėju, kuriam yra prasta nuotaika, čia užaugau, čia mano tėvai, draugai ir t.t. Viskas čia man yra labai priimtina ir galiu daugiausiai dėmesio skirti savo darbui ir žmonėms, kurie mane supa, jokių papildomų problemų ar iššūkių nėra.

-Taigi, Lietuvoje planuojate įsikurti ilgam?

- Taip, manau, idealu yra gyventi Lietuvoje ir šiek tiek daugiau pakeliauti, kokius 2-3 mėnesius per metus praleisti užsienyje. Dažniausiai tokią praktiką ir stengiuosi taikyti. Jeigu žiemą yra šiek tiek sunkiau iškęsti, pasiimu atostogų, išvažiuoju, pakeliauju, pafotografuoju ir grįžtu.

- Ką palinkėtumėte jauniems žmonėms, kurie dabar studijuoja ir galvoja, ką daryti?

- Jeigu aš pats būčiau jų vietoje, pagalvočiau, ką veikčiau gyvenime, jei turėčiau begalę pinigų. Uždavus sau šitą klausimą, galima gauti nuoširdžiausią atsakymą, ką žmogus norėtų veikti: tapti šokėju, tapytoju ar politiku. Atsakai sau į šitą klausimą ir protas sudėlioja, kuria linkme judėti. O kai susipažįsti su naujais žmonėmis, sulauki pasiūlymų dalyvauti projektuose, randi darbo, galvoji, ar tai tau padės pasiekti savo tikslo, ar ne.

-Galvodamas apie ateitį, savo tikslus, gal taupote, ar kaupiate pensijai?

- Man saugumo jausmas yra labai svarbus, o pinigų man nereikia kažkokiems dideliems pirkiniams, pavyzdžiui, automobiliui, prabangos prekėms - man nereikia nieko įrodinėti. Tačiau pinigai bent iš dalies yra saugumo garantu. Nors jie tau sveikatos nenupirks, bet tu bent jau žinai, kad rytoj turėsi ką valgyti. Tad mano siekiamybė yra streso neturėjimas.

-Ačiū jums už pokalbį.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Erika Fuks

(5)
(0)
(2)

Komentarai (3)