Gyvenimas: meilė ir agresija. I dalis: gyvenimas Rojuje - palaima ir nuodėmė

Įdomu kiek būtų tikinčiųjų jei "dievo žodžio" nepradėtų kišti į galvą nuo pačios vaikystės. O jei dar patys galėtų išsirinkti tikėjimą?

Neįsivaizduoju kaip įmanoma tokius dalykus prilyginti religijai :l Čia kaip kad krepšinio nežaidimas irgi yra sportas. Taip išeina, kad mano netikėjimas yra kažkokia tikėjimo forma?

- nebūtinai, kol tu tiesiog netiki, tai tavo sąvybė, bet jei tu imi tikėti, kad Dievo nėra ir ši tikėjimą skelbti, tu tampi ateistų religijos pastoriumi (skelbi tikėjimą, kad kažko nėra, nors įrodyų neturi).

Įdomus mąstymas, galima "tiesiog netikėti" ir tai bus mano "savybė", tačiau jei kas paklaus ar aš tikiu dievą ir pasakysiu ne, iš karto tapsiu "ateistų religijos pastoriumi". Ir visgi, tada pasakyk man, kuri religija yra ta teisingoji ir tikroji?

vvv2 su shift galėtų pasikeisti "nikus" į interpretacija1 ir interpretacija2. Būnant tokios lakios fantazijos galima Hario Poterio knygą pritraukti prie "realybės". Kažkodėl kiekviena karta vis interpretuoja skirtingai, tai kaip čia gaunasi? Kieno tiesa? vvv2 su shift ar tam tikri religingieji? Aš suprantu kai bandoma tikrai mąstyti "out of mind", bet šiuo atvėju tai tik kažkoks minčių kratinys, kuris nepagrįstas absoliučiai jokiais argumentais. Nustokit išvedžioti šį žodį tikėjimas, baisiai patogus žodis pritempinėti ką nori.

Įdomu kiek būtų išsimokslinusių jei nuo vaikystės nepradėtų jų šlifuoti mokykloje? Jei jau duodam išsirinkti religiją, tai duokim tada teisę rinktis kokią kalbą vaikas nori išmokti, tegul pats sprendžia kada jam eiti į mokyklą, o kada ne. Kam ta prievarta būti išmokslintu, įspraustu į rėmus? Religinis švietimas yra tam tikrų vertybių diegimas, tai tėvų auklėjimo sudėtinė dalis, jei tėvai mato, kad tam tikros vertybės gali būti naudingos jų vaikams (dažniausiai dėl to, kad jie patys tiki tų vertybių nauda), tuomet jų pareiga atitinkamai pasirūpinti savo atžalų ugdymu. Nes jie ne tik moraliai, bet ir įstatymiškai dėl to atsakingi. Juk vaikai labai anksti pradeda užduoti klausimus apie viską, ypač apie gyvenimo prasmę, o kaip žinia, mokslas apie gyvenimo prasmę pasakyti deja nieko negali.

Čia tik tavo nuomonė, nes moralės pilnai išmokstama ir be religijos.

išvada: neaiškink kaip kam gyvent. O vaikams leisk rinktis.

Na, taip religijos reikalingumą sulyginkime su švietimu... Vaikai užduoda klausimus apie gyvenimo prasmę? :D Na, gal iki to nusigauna į kiekvieną atsakymą atsakydami klausimu "kodėl?". Bet ir tada kodėl atsakymo ieškoti kažkokioje religijoje, o ne filosofijoje? Turbūt todėl, kad taip paprasčiau atsikratyti įkyraus vaiko su klausimais, nes į kiekvieną "kodėl?" galima atsakyti paprastai "dievas ...".

O tu žinai kažką apie tai? Papasakok plačiau.

O ką čia gali duoti filosofija? Vieną klausimą išskaidyti į dar daugybę klausimų? Galiausiai užbaigiant taip kaip užbaigė Nyčė?

Nu ne. Mokslinis metodas yra nuostabus tuo, kad jis veikia. Religinis NE. Ir as tikrai netapsiu kazkokio kito tikejimo atstovu jei netikiu i kazka kita, nes as nesiremiu tikejimu. As remiuosi faktais ir pagal dabar esamus faktus dievo egzistavimas yra mazai tiketinas. Plius paziurint istorija ir kaip kito pazinimas apie pasauli, faktai pries dieva tik kaupiasi. O jei irodysi faktais su malonumu pripazinsiu. (Biblija ne irodymas)

Ugdyti smalsumą, ne visada pasitenkinti paprasčiausiu atsakymu, kaip kad " tokia dievo valia". Tik smalsumas mus veda pirmyn, o ne kažkoks dievo žodis. Turbūt kiekviename žingsnyje tau vaidenasi tarybų sąjunga su Leninu priešaky, kad tik iš vieno žodžio sugebėjau tau tai priminti.

Tikriausiai visus klaidina žodis „tikintysis“. Iš tiesų tiki visi. Vieni, kad dievas yra, kiti, ateistai, kad jo nėra. Alternatyva yra žinojimas. Bet aš nesutikau tokio žmogaus, kuris žinotų...