Vidury Niujorko – beveik nežinomas didžiausias JAV kapinynas  (1)

Tai vieta, kurion koją yra įkėlęs tik vienas kitas gyvas Niujorko gyventojas. Tačiau toje vietoje reziduoja 900 tūkst. mirusiųjų. Į ją paprastiems mirtingiesiems įeiti draudžiama 35-erius metus. Sunku jon patekti ir dabar, o fotografų kvotos ribojamos. Įdomiausia tai, kad apie šią Niujorko megapolio vietą nieko nežino ne tik amerikiečiai, bet ir Niujorko gyventojai.

Ir tai – viena iš keleto šios kompleksinės problemos dalių. Harto sala – didžiausia masinė kapavietė JAV, į kurią paprastiems mirtingiesiems įeiti buvo draudžiama 35-erius metus. Tai – nedidelė, gero puskilometrio ilgio salelė netoli Long Ailendo ir Sičio salos Bronkse. Vieni tvirtina, kad sala taip pavadinta dėl jos vizualinio panašumo į širdį. Kiti salos pavadinimą sieja su elniais (angl. – hart), kurių XVIII a. čia buvo tiršta. Salos istorija – irgi atitinkama. Ilgą laiką joje buvo kalinami Konfederacijos kariai, nugaras lenkė vargdieniai, paskui čia buvo atidarytas moterų vienuolynas, o per Šaltąjį karą – raketų bazė. Tačiau bene svarbiausia šios salos funkcija – dykvietė, paversta bendru nežinomų Niujorko gyventojų kapu. Manoma, kad čia palaidota 900 000 niujorkiečių palaikų. Daugelį jų čia palaidojo Rikerio salos kaliniai, uždirbdavę po 50 centų per valandą – jie dirbo duobkasiais. Netašytų lentų dėžės su negyvais kūnais čia buvo guldomos šimtais ar net tūkstančiais į vieną duobę. Jei duobė skirta suaugusiems, joje amžino atilsio atguldavo 150 kūnų, jei kūdikiams – duobkasiai sutalpindavo ir 1000 dėžių. Kaliniai – daugelis jų labai jauni, gavę trumpas bausmes – buvo vieninteliai, atsakingi už paminklų ar kryžių statymą Harto saloje. Čia riogsojo paskubomis surišti kryželiai.

Amžinojo poilsio atgulti Harto saloje būdų buvo nedaug. Trečdalis čia palaidotųjų – kūdikiai. Kai kurie tėvai negalėdavo sau leisti rengti šermenų, laidotuvių, kiti nė nežinodavo, kad yra ir toks dalykas kaip „miesto kapinės“. Daugelis čia palaidotų buvo benamiai, kiti – tie, kurių mirusių niekas nepasigedo: jei miesto morge kūno niekas nepasiima dvi savaites, jis perduodamas Harto salos duobkasių žinion. Nors Harto sala yra didžiausios visuomeninės kapinės pasaulyje, jos buvo uždarytos 1976 m. ir nuo tada jose bet kada lankytis draudžiama. Artimieji gali prašyti ir tikėtis vizito paskutinį mėnesio ketvirtadienį, tačiau tam tikrų kapų lankyti jiems nebūdavo leidžiama. Kita vertus, čia nėra ir niekada nebuvo jokių užrašų, kas ir kur palaidotas. Su tokiu cinizmu kovoti ėmėsi „The Hart Island Project“ – ne pelno siekianti organizacija, kuriai vadovauja menininkė Melinda Hunt.

Pirmąsyk apie Harto salos kapinyną prisiminta devintame XX a. dešimtmetyje, kai Niujorke kilo AIDS epidemija. Šiose kapinėse palaidotas pirmas nuo AIDS miręs vaikas – ir tai yra vienintelis individualus lapas Harto saloje. 1998 m. M. Hunt išleido knygą apie salą http://www.amazon.com/Hart-Island-Melinda-Hunt/dp/393114190X.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(21)
(0)
(1)

Komentarai (1)