Mokslas ir nusikaltimai  (3)

Jei kas nors iki šiol kartais nenori gyventi sąžiningai ir ryžtasi nusikalst, jo pėdsakais pasileis ne tik sekliai, bet ir tūkstančiai šiuolaikinio mokslo instrumentų.

Dabar teisės ir tvarkos sargyboje budi geriausi sekliai – fizika ir medicina, biologija ir chemija. Jeigu Šerlokas Holmsas buvo apsiginklavęs tik lupa, visrakčiu ir keletu reagentų, šiuolaikinių tyrėjų arsenale yra tikslūs kvapų analizatoriai, chromatografinės kolonos ir DNR sekvenatoriai. Kriminalistikos ekspertai – vieni iš svarbiausių tyrimų dalyvių XXI amžiuje. Būtent jie renka įkalčius, analizuoja juos ir įrodymus pateikia teismams. Kalbant tiksliai, ši kriminalistikos dalis vadinama kriminaline technika, tačiau dabar šie terminai dažnai susilieja.

Mokslas: trasologija

Mokslas apie pėdsakus – jų aptikimą, paėmimą ir ištyrimą, siekiant nustatyti tyrimui svarbias nusikaltimo aplinkybes. Plačiąja prasme pėdsakais gali būti bet kokie pakitimai, atsiradę dėl nusikaltimo, taip pat ir „idealūs“, t.y. nusikaltėlio ir nukentėjusiojo atsiminimai, „virtualūs“, būdingi nusikaltimams kompiuterinio saugumo srityje, ir, galiausiai, materialūs – atspaudai, mechaninio poveikio pasekmės, kurie ir yra įprastas trasologijos tyrimų objektas.

Pagrindinės trys trasologijos tiriamos pėdsakų grupės – žmonių palikti pėdsakai (nusikaltėlių, aukų, liudininkų), nusikaltimo įrankių (ir kitų instrumentų) bei transporto. Bet kuriuo atveju, visi šie keliai veda prie vieno tikslo – įvykio aplinkybių ir dalyvių išsiaiškinimo.

Nusikaltimas: narkotikų pardavimas ir platinimas

Draudžiamų medžiagų nustatymui gali būti naudojami kokybiškais testais, galinčias tik parodyti jų buvimą. Pavyzdžiui, koncentruotoje sieros rūgštyje formaldehidas heroiną ir kitus opioidus purpurine – violetine spalva, o amfetaminą ir giminingus junginiu – oranžine.

Kobalto tiocianatas distiliuotame vandenyje su glicerinu, chloroformu ir kitomis medžiagomis, esant kokaino, pamėlynuoja, o barbitūratų buvimą nurodo kobalto acetato patamsėjimas izopropilamine. Tikslius kiekybinius duomenis gali duoti ultravioletinė spektroskopija, dujų chromatografija arba masės spektrometrija.

Įkaltis: sperma

Sėklos skysčio buvimą per kelias minutes galima patikrinti pagal joje esantį rūgštinės fosfatazės fermentą. Beje, šimtaprocentiniam patvirtinimui pavyzdžiai nudažomi ir apžiūrimi mikroskopu.

Instrumentas: dujų chromatografas

Šiuo prietaisu galima nustatyti netgi pačių sudėtingiausių mišinių sudėtį. Pavyzdys apipučiamas inertiškomis dujomis, pavyzdžiui, heliu arba azotu, kurios „nupučia“ nuo paviršiaus lakius junginius. Dujų mišinys keliauja per ilgą chromatografijos koloną, pripildytą specialia medžiaga, per kurią vieni komponentai pereina greičiau, o kiti – lėčiau. Taip galima juos atskirti ir nustatyti kolonos išėjime.

Mokslas: daktiloskopija

1880 m. žurnale Nature buvo paskelbtas laiškas, kuriame pirmą kartą buvo kalbama apie pirštų atspaudus kaip apie unikalius kiekvieno žmogaus raštus, leidžiančius vienareikšmiškai identifikuoti asmenybę. Tačiau šiame unikalume slypėjo didžiausias sunkumas: netgi gavus nusikaltėlio pirštų atspaudus, reikėjo rasti atitikimus tūkstančiuose policijos saugomų kortelių!

Nesuskaičiuojamus raštus Nesuskaičiuojamus vingius reikėjo klasifikuoti – ir jau XIX a. pabaigoje pasirodė įvairios klasifikacijos, iš kurių plačiausiai paplito Henrio sistema. Šio metodo pagrindas yra kilpos forma – pagrindinio rašto ant piršto pagalvėlės. Dažniausiai (60 % atvejų), ji būna viena, su trikampe „delta“ šiek tiek šone ir apačioje, kairėje ar dešinėje – nesvarbu. Rečiau (35 %) pasitaiko vingis su dviem deltomis, ir visai retai – lankas išvis be deltos.

Henris skirtingiems kiekvieno piršto piešiniams priskirdavo skirtingus indeksus, paskui sudėdavo gautus skaičius, ir visus įmanomas kombinacijas sutraukė iki 1024 variantų. Nuo tada seklių darbas palengvėjo, o daktiloskopija pradėjo pergalingą žygį per pasaulį – visų nusikaltėlių liūdesiui.

Beje, šiuolaikiniai metodai leidžia pirštų atspaudus rasti itin efektyviai. Pavyzdžiui dujinės fazės cianakrilatu galima užfiksuoti pačius silpniausius atspaudus, o reakcija su sidabro nitratu, jodu, cinko chloridu – aptikti juos pagal reakciją su riebalais. Kuriami netgi nutrintų atspaudų atstatymo metodai nuo kai kurių medžiagų, pavyzdžiui, metalo, kuris, veikiamas odos ląstelių išskiriamų medžiagų, šiek tiek oksiduojasi.

Nusikaltimas: pasišalinimas iš avarijos vietos

Iš automobilių dažų pėdsakų, paliktų iš avarijos vietos pasišalinusių nusikaltėlių, dažnai galima išsiaiškinti automobilio markę ir modelį, o kartais išsiaiškinti ir kitas ypatybes. Pirmiausia jie apžiūrimi poliarizuotoje šviesoje, įprastu mikroskopu. Taip galima aiškiai įžiūrėti keletą sluoksnių dažų ir kitų dangų, jas atskirti ir perduoti tolesnei analizei. Pagal šviesos sugėrimo linijas ultravioletiniu spektroskopu ekspertai gali nustatyti naudotų dažų tipą.

O tikslią jų sudėtį padeda nustatyti kiti instrumentai, tarp kurių ir masės spektrometras.

Instrumentas: masės spektrometras

Panašiai, kaip ir chromatografija, masės spektrometrija galima ištirti medžiagų sudėtį, nors jos veikimo principas ir kitas. Šiuo atveju bandinio molekulės ir atomai jonizuojami ir pereina į dujinę fazę. Šiame sraute turinčias krūvį daleles magnetinis laukas nukreipia skirtingai, priklausomai nuo masės ir krūvio. Taip bandinyje galima aptikti net smulkiausias medžiagos daleles.

Mokslas: odorologija

Tai žinios apie kvapus jų analizei ir netgi išsaugojimui. Odorologinių pėdsakų lakumas – tik regimybė, iš tiesų individualus žmogaus kvapas gana lengvai įsiskverbia į jo rūbus ir avalynę ir išsilaiko čia metų metus. Kvapo pėdsakus konservuoja, įdėdami kvapo šaltinį į hermetišką indą – kad ir polietileninį maišelį, – o jeigu tai neįmanoma, imami ir saugomi virš jo esančio oro pavyzdžiai. Telieka išpešti informaciją.

Odorologijos požiūriu, šuo – gyvas kvapų registravimo ir atpažinimo analizatorius. Tačiau tobulėjant fizikocheminiams metodams, ekspertai gali naudoti kur kas patikimesniais ir tikslesniais instrumentais – masės spektrometrais, skysčių ir dujų chromatografais ir t.t., – kuriais galima atlikti labai tikslią dujų sudėtinių dalių analizę.

Ir nors pagal individualaus kvapo identifikavimo tikslumą visi šie prietaisai šuns uoslei kol kas nusileidžia, anksčiau ar vėliau, be abejo, atsiras technologijos, kai užteks tiesiog paimti patalpos oro mėginį ir aptikti jame priklausančius konkrečiam žmogui pėdsakus ne mažiau tiksliai, nei pagal pirštų atspaudus. Na, o su paprasčiausiais dujų analizatoriais pažįstamas kiekvienas vairuotojas – jiems priskiriami alkoholio kiekį kraujyje matuojantys alkotesteriai.

Nusikaltimas: padegimas

„Vagis nors sienas palieka“, – sakoma patarlėje: turtą visiškai sunaikinantis padegimas nuo senų laikų laikomas vienu iš sunkiausių nusikaltimų. Ir visais laikais padegėjams svarbiausia – lengvai užsidegančios medžiagos.

Būtent šių įkalčių gaisro vietoje pirmiausia ir ieško ekspertai. Surinkti įkalčiai saugomi hermetiškoje taroje, kad būtų išsaugomi galimi lengvai užsiliepsnojančių junginių pėdsakai. Laboratorijoje ekspertai paprastai patys jas sudegina, o degimo produktus – kietus ir dujinius – analizuoja, nustatinėdami pradinės nusikaltėlio naudotos medžiagos sudėtį.

Įkaltis: kraujas

Klasikinis kraujo buvimo testas pasirodė dar XX a. pradžioje. Jis paremtas hemoglobino reakcija su fenolftaleinu: hemoglobinas katalizuoja dažiklio oksidavimąsi ir ryškiai rožinio atspalvio pasirodymą. Dabar greitam kraujo aptikimui naudojamas sudėtingas organinis junginys luminolas. Reaguodamas su kraujo hemoglobino geležimi, jis oksiduojasi ir ima švytėti melsvai.

Instrumentas: duomenų bazės

Pagrindinis tyrėjo įrankis – rašiklis ir bloknotas, – tai žino visi detektyvinio žanro žinovai. Tai išmintingas pastebėjimas: sekliui ypatingai svarbu fiksuoti kiekvieną detalę, kad būtų galima ją analizuoti jau turimos informacijos kontekste. Dabar šį vaidmenį didžia dalimi perėmė kompiuteriai ir didelės duomenų bazės. Kartais jos padeda identifikuoti įtariamąjį ar auką per keletą valandų, o pačiose painiausiose bylose specializuotos sistemos gali nurodyti įvykdytus analogiškus nusikaltimus ar netgi atskiras būdingas detales.
Nusikaltimas: apiplėšimas

Šūvio metu iš vamzdžio išlekia ne tik kulka, bet ir parako degimo produktai, nusėdantys ant šovusiojo ir jo aprangos, šalia esančių daiktų, o jeigu auka netoli, tai ir ant jos. Norint greitai nustatyti šaudymo faktą, policininkai ima mėginius nuo įtariamojo rankų, o ekspertai ištiria juos rentgeno spindulių spektroskopija, o taip pat elektroniniu mikroskopu. Tam tikrus metalus, būdingų šiuolaikinėms parako rūšims, galima nustatyti cheminėmis reakcijomis su specialiais chelatais.

Mokslas:                                        

Šios disciplinos nereikėtų painioti su grafologija – psichologijos sritimi, siekiančia nustatyti ryšį tarp žmogaus charakterio ir jo rašysenos – kurią vadinti visuotinai pripažinta mokslo sritimi sunku. Tuo tarpu raštotyra – sena, gerbiama ir neblogai išvystyta sritis: rašysenos palyginimas buvo atliekamas dar Bizantijos imperijos laikais, o nuo XV amžiaus žinomas ir Rusijoje.

Raštotyros ekspertas analizuoja dvi dideles požymių grupes – rašytinės kalbos ir pačios rašysenos. Pirmoje grupėje vertinamas rašto įgūdžių išlavinimas, raštingumas, minčių formulavimo gebėjimas ir ypatybės (žinoma, atsižvelgiant į sąmoningo iškraipymo galimybę). Pavyzdžiui, prisiminkime garsiojo Zodiako laiškus į laikraščius: nerišlus tekstas išdavė menką jo išsilavinimą ir žemą padėtį visuomenėje. Gaila, bet tai nepadėjo sulaikyti žudiko.

Pati rašysena jei ir negali nieko pasakyti apie autoriaus charakterį, tai asmenybę patvirtina gana patikimai. Net jei rašysite kaire ranka ir spausdintinėmis raidėmis, laikyti mintyse ir koreguoti visas savo individualias savybes vargu ar sugebėsite – pro patyrusio rašysenos eksperto akis nepraslys ir jus išduos. Jis gali nustatyti ne tik bendrus rašysenos bruožus, bet ir kiekvieną detalę: nuo atstumo tarp raidžių ir jų „pilvotumo“ iki kairiojo ir dešiniojo laukelio dydžio, raidžių ir eilučių posvyrio, tarpų tarp jų ir t.t.

Mokslas: profiliavimas

Kartais svarbiausią informaciją nusikaltėlio suėmimui gali duoti tik jo asmenybės bruožų ir neteisėtų veiksmų įvykdymo žinojimas. Žinoma, ryškiausias to pavyzdys yra „maniakų“ nusikaltimai. Žiūrinti iš kriminalinės psichologijos pusės, toli gražu ne visi jie yra maniakai, teisingesnis terminas būtų „serijinis nusikaltėlis“ (prievartautojas, žudikas etc.). Beje, serijinius nusikaltimus reikėtų atskirti nuo grandininių – atliekamų vieno po kito, dėl vieno nenutrūkstamo afekto ar būklės.

Antroje XX a. pusėje serijinių žudikų klasifikavimui FTB ekspertai pasiūlė suskirstyti juos į du pagrindinius tipus, atitinkančius visiškai skirtingus asmenybės bruožus ir nusikaltimo braižą. „Organizuotas nesocialus“ tipas atrodo visiškai normaliai, dažnai tai pavyzdingas pilietis, planuojantis savo veiksmus iš anksto. Jis protingas, kruopštus, atidžiai renkasi aukas, užpuolimo laiką ir vietą, nerimauja dėl savo saugumo. Jį pagauti itin sudėtingas. Šiam tipui galima priskirti Tedą Bundy'į ar Anatolijų Onoprienko.

Antroji serijinių žudikų grupė – „dezorganizuoti asocialūs“ – visiška pirmųjų priešingybė, išskyrus rezultatą: pražudytus gyvenimus. Paprastai jie yra sunkiai sergantys ir kenčiantys žmonės, gyvenantys „antisocialų“ gyvenimą pačiame visuomenės dugne. Jie nusikaltimus vykdo spontaniškai, impulsyviai, iš anksto nesirengdami, užpuola pirmą tinkamą auką ir nesirūpina pėdsakų panaikinimu. Šios grupės „žvaigždėmis“ galima vadinti Henry'į Lee Lucasą, o su kai kuriomis išlygomis – Andrejų Čikatilą.

Įkaltis: dantys

Tokios nuodugnios dantų kartotekos, kaip pirštų atspaudų, nėra niekur, o ir gauti juos kur kas sunkiau. Tačiau dažnai tai – vienintelis būdas nustatyti žuvusiojo tapatybę. Dantys ne tik gali išlikti labai ilgai po mirties, bet ir veikiami itin nepalankių veiksnių, taip pat ir gaisre (emalis gali išlaikyti formą iki 1000 °С temperatūros). Dantistai ir mokslininkai joje gali aptikti rūkymo pėdsakus ir nustatyti dietos ypatybes, amžių ir daugelį kitų bruožų. Iš formos galima identifikuoti kai kuriuos itin pavojingus nusikaltėlius pagal likusias kandimo žymes.

Metodas: fotografija

Teismo fotografija– visiškai ne tai, ką esame pripratę matyti, tarkime, „Instagram“. Šios fotografijos užduotis – ne nustebinti neįprastu kadru, o tiksliai ir metodiškai užfiksuoti nusikaltimo vietą. Tam reikia atlikti pakankamai fotografijų, skirtingu kampu ir rakursu demonstruojančių bendrą vaizdą, atskiras dalis ir galiausiai, svarbiausius objektus. Gali praversti netgi atsitiktinai į kadrą patekę smalsuoliai: kartais tarp jų galima rasti liudininkus ar net nusikaltėlius, neramiai stebinčius tyrimą.

Atlikęs keletą bendrų kadrų, fotografas pereina prie svarbiausių objektų, fiksuoja jų santykinį tarpusavio išsidėstymą. Tarkime, jei reikia užfiksuoti nusikaltimo vietoje numestą peilį, iš atvaizdo turi būti aišku, kur būtent kambaryje jis yra. Galiausiai atliekamos atskirų objektų – pėdsakų, kraujo purslų ir t.t. – makronuotraukos.

Mokslas: habitoskopija

Tai mokslas apie išorinę išvaizdą, apie tai, kokį įspūdį jis daro ir kaip įsimenamas skirtingomis aplinkybėmis, ir kaip iš šių duomenų gauti tikrąją nusikaltėlio išvaizdą. Būtent iš šių žinių randasi tokie detektyvų mėgėjams žinomi metodai, kaip žodiniai portretai ir fotorobotų sudarymai.

Sisteminį požiūrį į nusikaltėlių ir jų aukų išorės aprašymą pirmasis panaudojo dar vienas iš šiuolaikinės kriminalistikos kūrėjų Alfonse'as Bertillonas. Dabar toks aprašymas griežtai unifikuotas: jame naudojami iš anksto suformuluoti tikslūs terminai griežtai nustatyta tvarka: atskirai – anatominiai požymiai (ūgis, kūno sudėjimas, galvos forma, veido bruožai, ausies geldelės forma ir t.t.), atskirai – funkciniai (eisena, laikysena, mimika ir t.t.). Išskiriami „ypatingi požymiai“, būdingi tik vienam žmogui ar tam tikrai grupei – tatuiruotės, randai ir pan.

Instrumentas: DNR sekvenatorius

Prietaisas – kaip ir metodas – į kriminalistiką atkeliavo tiesiai iš biologijos laboratorijų: už jo sukūrimą devintame dešimtmetyje buvo įteikta Nobelio premija. Beje, sekoskaitos metodai nuo to laiko gerokai patobulėjo. Naujos kartos technologijomis (tarp jų ir grandininė polimerazės reakcija) galima panaudoti net mažiausią DNR mėginį iš odos ląstelių ar tiesiog seilių ant nuorūkos, jį „padauginti“ ir paskui nustatyti tikslią nukleotidų seką.

DNR daktiloskopijai viso genomo nė nereikia, paprastai analizuojamos tik kai kurios atkarpos. Įprastas tokių paieškų objektas – pasikartojančios atkarpos, trumpi fragmentai, nesantys pačių genų sudėtyje. Tokių pasikartojimų skaičius nedaro įtakos genomo veikimui, todėl jų praktiškai neveikia atranka ir būna labai įvairūs.

DNR identifikacija tapo tokiu tiksliu ir patikimu instrumentu, JAV teisėsaugininkai vykdo unikalią pačių painiausių ir ginčytiniausių bylų peržiūrėjimo programą. Dešimtys tūkstančių metų metus saugotų įkalčių, grąžinami į laboratorijas, kur nuo jų paimami ir analizuojami DNR likučiai.

Šis projektas vienareikšmiškai nustatė daugybę anksčiau pražiūrėtų faktų ir atskleisti nuo bausmės išsisukusių nusikaltėlių, o taip pat išlaisvinti nepelnyti įkalintuosius. Pavyzdžiui, 2008 metų vasarą buvo atlikta po JonBenét Ramsey, kurios pagrobimas ir nužudymas tapo viena iš garsiausių XX a. dešimtojo dešimtmečio bylų, nagais likusios medžiagos DNR analizė. Ji leido atmesti pagrindinę tyrėjų versiją – apie jos tėvų kaltę.

Mokslas: dermatoglifika

Mokslas apie rankų ir pėdų atspaudus – šie bruožai ne menkiau individualūs, nei pirštų atspaudai. Kaip ir raštotyros atveju su grafologija, taip ir dermatoglifikos jokiu būdu nereikia painioti su chiromantija, mistiniu mokymu apie charakterio ir likimo sąsają su delno linijomis. Ši sritis vystėsi drauge su daktiloskopija, nors, dėl suprantamų priežasčių, taip plačiai nepaplito.

Su pirštų pagalvėlių atspaudais dirbti patogiau ir paprasčiau, o jų pėdsakai išlieka pilnesni, nei delnų, ar tuo labiau, basų pėdų atspaudai. Tačiau dermatoglifika naudojama iki šiol, ir čia, kaip ir daktiloskopijoje, jų aprašymui ir klasifikacijai naudojamas griežtai formalizuotas požymių rinkinys. Šiame darbe ekspertams labai padeda antropologai: odos raštų istorinis ir etninis kintamumas – jų profesinių interesų sritis. Tad, geri atspaudai gali tyrėjams nurodyti ir įvairius „šeimyninius“ juos palikusiojo įtariamojo bruožus.

Ekspertizės metraštis:
1835 metai Neseniai susikūrusio Skotland Jardo darbuotojas Henry'is Goddard'as pirmasis moksliškai įrodė ryšį tarp nusikaltimo vietoje rastos kulkos ir žudikui priklausiusio ginklo.
1836 metai Seklių prašymu, škotų chemikas Jamesas Marshas sukūrė arseno pėdsakų aukos kūne aptikimo testą.
XIX a. 9 deš.  Alfonse'as Bertillonas pasiūlė nusikaltėlių registravimo metodą, paremtą 11-os žmogaus kūno parametrų matavimu (bertiljonažas).
1889 metai Sankt Peterburge darbą pradeda pirmoji pasaulyje teismo fotografijos laboratorija.
1891 metai Buenos Airių policijoje įvedamas identifikavimas pagal pirštų atspaudus. ХХ a. pradžioje šią praktiką įdiegia dauguma išsivysčiusių šalių.
1896 metai Londono policijos darbuotojas Edwardas Henry'is sukūrė patogią pirštų atspaudų klasifikavimo sistemą.
1900 metai Karlas Landsteineris pasiūlė АВ0 sistemą pagrindinių kraujo grupių klasifikavimui.
1903 metai Kastle-Meyer testu, kai fenolftaleinas oksiduojamas hemoglobinu, galima vienareikšmiškai atskirti kraujo pėdsakus nuo kitų skysčių.
1910 metai Prancūzijos kriminalinėje policijoje sukurta pirmoji pasaulyje ekspertų grupė, vadovaujama Liono universiteto profesoriaus Edmondo Locardo. Mokslininko darbas amžininkams paliko tokį įspūdį, kad dar jam gyvam esant, vadino „prancūzų Šerloku“.
1984 metai Britų genetikui Alecui Jeffreysui kilo idėja DNR panaudoti asmens tapatybės nustatymui.
Metodas: kraujo purslai

Dabar kraujas – visų pirma DNR, leidžianti vienareikšmiškai susieti jį su įtariamuoju ar nukentėjusiuoju, o dažnai ir tiesiogiai rodantis kaltąjį. Tačiau patys kraujo pėdsakų bruožai kartais atskleidžia daug nusikaltimo detalių – šį, gana siauros specializacijos analizės metodą plačiau išpopuliarino detektyvinis serialas „Dexter“.

Atsiribojant nuo visokiausios mistikos, kraujas yra skystis, todėl elgiasi visiškai apibrėžtai. Ištryškęs iš kūno, jis juda tam tikru greičiu ir dėl savo paviršiaus įtempimo ir vidinio klampumo įgauna atitinkamą formą. Susidurdami su paviršiumi, lašai ištykšta, priklausomai nuo smūgio kampo ir greičio. Kraujo purslų kiekis, matmenys, lokalizacija ir forma gali visai aiškiai nurodyti sužalojimą.

Pavyzdžiui, 4-8 mm skersmens „pasyvūs“ purslai rodo, kad, žaizda atsirado kiek anksčiau, pavyzdžiui, nukentėjusysis buvo sužeistas kitur ir atėjo, grumdamasis su kraujoplūdžiu, arba jam tiesiog po smūgio iš nosies laša kraujas. Stipraus pažeidimo atveju lašų greitis bus didesnis, o skersmuo mažesnis. Tuo tarpu kraujas tekės žymiai gausiau, o jei pažeista arterija, purslai pasiskirsto gana būdingai, lyg juos būtų išpurškę iš čiaupo. Stipriausi ir greičiausi lašai susidaro nuo šautinių žaizdų, ir iš kūno tokiu greičiu išskriejantys lašai būna patys mažiausi, mažesni už 1 mm. Šaudymą nurodo ir dar vienas purslų bruožas – įeinančios ir išeinančios žaizdos pėdsakai, ne kraujas tekės iš abiejų.

Analizei svarbūs ir „šešėliai“, buvę lašų skriejimo kelyje. Užfiksavęs purslų kampus ir greičius, ekspertas gali geometriškai atkurti nusikaltimo vaizdą ir, pavyzdžiui, tiksliai lokalizuoti sužeidimo tašką trimatėje kambario erdvėje. Visiems pažįstamas Deksteris darė tai netampriais raudonais siūlais, tačiau tam galima naudoti ir virtualius kompiuterinius modelius.

Beje, be išorinio poveikio šie pėdsakai išlieka gana ilgai. Net jei nusikaltimo vieta aptinkama daug vėliau, kraujo purslai „skeletuojasi“ – jų skystis išgaruoja, tačiau lieka pėdsakai, visiškai atitinkantys pirminius matmenis ir formą.


Aut. teisės: www.technologijos.lt

(16)
(0)
(16)

Komentarai (3)