Apie tai, kokias gudrybes naudoja režisieriai, apgaudami smegenis: kaip siaubo filmai tampa vis baisesni  (2)

Visų Šventųjų dienos išvakarės seniai virto pasaulietine švente. Vakarų šalyse įprasta apsitaisyti kostiumais, rengti baisuokliškų temų vakarėlius, žiūrėti siaubo filmus ir gąsdinti vieni kitus. Mes, minintys šią šventę XXI amžiuje, turime unikalią galimybę pakutenti savo nervus daugybe trilerių. Kitaip nei ankstyvieji siaubo filmai, dabartiniai įsismelkia giliai į mūsų sąmonę, sėkmingai žaidžia emocijomis. Ir tai vyksta ne dėl kompiuterinės grafikos, galinčios maksimaliai realiai nupiešti kokią tik nori baidyklę, o dėl to, kad režisieriai išmoko kurti filmus, žaidžiančius su mūsų psichikos silpnybėmis – visa tai leidžia atlikti neuropsichologijos pasiekimai. Apie tai, kaip būtent šiuolaikinis kinas groja mūsų nervais, Aeon rašo Amsterdamo universiteto mediatyrimų profesorė Patricia Pisters.

Pirmasis, išmokęs „pačiupinėti“ emocinius žmogaus smegenų centrus buvo žinoma režisierius Alfredas Hičkokas, tačiau ir jo maniera kardinaliai skiriasi nuo to, ką praktikuoja šiuolaikiniai režisieriai. Hičkokas žiūrovo jausmais manipuliavo siužetu. Jis suteikdavo jiems vaidmenį „dievų“, stebinčių visą veiksmą iš šono: žiūrovas mato, kaip prie nieko neįtariančios aukos artinasi žudikas, ir iišgyvena, nes niekaip negali pakeisti įvykių eigos.

Jei žiūrovui rodysime dviejų prie stalo sėdinčių žmonių dialogą, kurį netikėtai nutraukia bombos sprogimas, jis išsigąs. O jei žiūrovui parodysime du greta sėdinčius ir maloniai besišnekučiuojančius žmones, o paskui parodysime, kad po stalu guli bomba su laikrodiniu mechanizmu, žiūrovas ims nervintis. Būtent tokį būdą savo darbuose ir naudojo Hičkokas. Čia tampa svarbios visos detalės,galinčios sustiprinti įtampos ir grėsmės jausmą. Vienas iš pačių svarbiausių momentų, be jokios abejonė – įtampą keliantis muzikinis fonas.

Tokius režisierių triukus Pisters vadina „tiesiogine žiūrovo smegenų simuliacija“ , ir tai nėra tik skambūs žodžiai. Prieš keletą metų neurobiologas iš Princetono universiteto Uri Hassonas atliko eksperimentą. Tyrimo dalyviams jis parodė Hičkoko filmą „Aukštyn rankas“ (Bang! You’re Dead (1961)), kuriame vaikas žaidžia su užtaisytu pistoletu, kuris, jo manymu, yra žaislinis, paeiliui nutaikydamas juos į artimuosius. Kiekvienas eksperimento dalyvis buvo prijungtas prie odos elektrinį aktyvumą matuojančio prietaiso, o taip pat fMRT. Visų reakcija pasirodė praktiškai identiška. Tai tik patvirtino, kad režisierius savo žiūrovų jausmus valdo kaip lėlininkas marionetes. Pagrindinė Hičkoko formulė – priversti stebėtoją jaudintis dėl filmo herojaus, ir tai, žinoma, visada suveikia.

Tačiau šiuolaikiniame kinematografe trileris pasidarė kitoks. Vystantis neuropsichologijai, mokslas pradėjo atskirti emocijas nuo jausmų: emocijos dabar nagrinėjamos, kaip kažkas objektyvaus, bendro visiems žmonėms, o jausmai – kaip sudėtingesnės emocijos, susijusios su asmenine žmogaus patirtimi. Kinui įtaką padarė neurobiologo Jaako Pankseppo iš Vašingtono valstijos universiteto darbas. Jis suformulavo septynias pagrindines emocines sistemas, būdingas žinduoliams: paieška, įniršis, baimė, gašlumas, rūpinimasis, panika/sielvartas, žaidimas. Prie dabartinio kinematografo formavimosi nemenkai prisidėjo ir kito neurobiologo darbai – Antonio R. Damasio iš Pietų Kalifornijos universiteto. Jis parodė, kad emocijos gali egzistuoti ir be naratyvo, tai yra, tik mūsų smegenyse. Damasio pateikia pacientės, nuo Parkinsono ligos gydytos galvos smegenų elektrostimuliacija, pavyzdį: elektrodų judinimas ant galvos tarsi perjungdavo emocijas – nuo liūdnos būsenos iki savižudiško beviltiškumo. Vos tik smegenų stimuliacija būdavo nutraukiama, pacientė atsigaudavo.

Pasirodžius tokiam žmogaus paveikslui, šiuolaikiniai režisieriai ėmė kurti filmus, kuriuose emocijos nebėra siejamos su siužetu. Dabar filmai vis dažniau akcentuoja subjektyvų vyksmo suvokimą, kurį dažnai lydi betarpiškos žmogaus emocinės reakcijos, nepriklausančios nuo siužeto. Šiuolaikinius siaubo filmus galima vadinti „neurotrileriais“ – neretai juose žiūrovas žino ne daugiau, nei herojus ekrane, ir todėl pats tampa veiksmo dalyviu. Žiūrovas filmą mato iš vidaus, ir režisierius tiesiogiai veikia žiūrovo smegenyse vykstančius emocinius procesus.

Šiuolaikinius siaubo filmus galima vadinti tikrais „neurotrileriais“

Kad būtų galima aiškiai išvysti trilerio evoliuciją, Aeon siūlo sulyginti du filmus: Hičkoko „Langas į kiemą“ ir šiuolaikinį režisierės Andrea Arnold filmą „Raudonasis kelias“. Pirmajame, Jameso Stewarto vaidinamas personažas stebi dramą iš šalies – jis įtaria buto, į kurio pusę nukreipti jo langai, šeimininką žmogžudyste, ir bando ištirti nusikaltimą. „Raudonajame kelyje“ pagrindinė herojė dirba apsaugos kompanijoje ir seka stebėjimo kamerų vaizdus. Kartą ji pamato vaizde nežinomą vyriškį, visas jos vidinis pasaulis persiverčia, ir ji nutaria surasti vyriškį. Žiūrovas nežino, kodėl ji taip nusprendė, ir turi sekti veiksmą iš jos pusės. Į siužetą žiūrovas įtraukiamas palengva, nors į emocinį herojės pasaulį jis panardinamas nuo pat filmo pradžios.

„Neurotrileryje“ netgi emocinis ryšys tarp stebėtojo ir personažo nebūtinai užsimezga iš pat pradžių. Būna, jau pačioje pirmoje scenoje žiūrovas negailestingai teškiamas į sunarpliotos situacijos centrą ir iš pradžių jis priverstas „išnerti“, naudodamasis primityviomis emocinėmis reakcijomis. Tačiau esminis šiuolaikinių ir klasikinių trilerių skirtumas – tai, kaip juose nutrinamos ribos tarp kameros ir ekrano, o filmo herojai suintriguotą žiūrovą vis toliau veda įkandin savo emocijų.

A. Zyrianova
slon.ru

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(5)
(12)
(-7)

Komentarai (2)