Nepamatęs to iš arti, nepatikėtum: sankryžoje prabangiausi „Porsche Carrera“, „Ferrari Testarossa“ ir „Tesla“, šaligatvyje - kelnes nusimovę benamiai  (7)

Ilgą laiką šie priešingi poliai palaikė šalies pusiausvyrą, galbūt darė ją stiprią. Tačiau 2016 metais Amerika iš pusiausvyros būsenos katapultavosi. Tarp dviejų polių kovoja platus vidurys, kuris priešinasi ir skaido.

Tokia tendencija ryškėjo jau daugelį dešimtmečių, bet būtent Amerikos prezidento rinkimų kampanijos metu rado katalizatorių. Šalis atsidūrė klasių kovos lauke – tarp pasiturinčio elito ir didelės likusios dalies, kuri nebegali sau leisti gyventi klestinčiuose didmiesčiuose.

Socialinis mobilumas beveik paralyžiuotas. Vaizdžiai sakant, perėjimas į aukštesnę socialinę pakopą apsiriboja tuo, kad iš 20 proc. turtingiausiųjų prasibraunama į 10 proc. turtingiausiųjų lygmenį. O tie, kurie priskiriami prie žemesniųjų sluoksnių, juose ir įstrigę.

Pakilimas iš indų plovėjo iki milijonieriaus, regis, jau tampa tik amerikietiškos svajonės mitu. Amerika yra nerami, ir tai justi visur – tiek Kalifornijos paplūdimiuose, tiek tarp Niujorko dangoraižių.

Svarbiausia, kad labiausiai savimi pasitikintys, arogantiškiausi pasaulio žmonės atrodo nepatenkinti, kupini baimės, įsitempę.

Prognozuoja JAV smukimą

Vidurinis sluoksnis įžvelgia katastrofą, jam nerimą kelia klausimas: kas iš tikrųjų vyksta, kodėl mes, kuriems dar visai gerai sekėsi, staiga likome užribyje? Žavėjimasis pažanga – vienas amerikiečių identiteto bruožų – atrodo vis naivesnis.

Nors XXI a. pamažėle atrodo kaip iš fantastinių romanų – automobiliai rieda be vairuotojų, visas pasaulis apraizgytas interneto – tuo pat metu didžiosios gyventojų dalies pajamos neauga, nyksta darbo vietos. Ar gali būti taip, kad pažanga nesuteikia geresnio gyvenimo visiems, o tik 20 proc. gyventojų sudarančiai viršūnėlei?

Atsiranda ir naujų klausimų: ar amerikietiška sistema, šimtmetį išlaikiusi pasaulio lyderės pozicijas, pasenusi? Valstybė skirta tik turtingiesiems? Penktadalis visų Amerikos vaikų laikomi vargšais. Ne tik naujai išrinkto Amerikos prezidento Donaldo Trumpo šalininkai baiminasi, kad Amerika jau nebėra didi valstybė. Daugelyje tarptautinių studijų Amerika jau seniai nebėra lyderė.

Žmonės jau laiko kitas valstybes labiau tinkamas gyventi, kaip antai Skandinaviją ir pastaruoju metu itin dažnai – Vokietiją. Pastaroji, regis, suteikia tą stabilumo koncepciją, kurią JAV paniekinamai vadina „socialistine“: socialiai orientuota rinkos ekonomika, perdalijimas, samdomų darbininkų teisės, prieinamas švietimas.

„XX a. septintąjį dešimtmetį buvome kur kas labiau pasiturintys nei visi kiti, dešimtąjį dešimtmetį – vis dar. Dabar vidutinis amerikietis nebeturi daugiau nei vidurinės klasės atstovai kitose pasaulio dalyse“, – sako Harvardo universiteto ekonomistas Lawrence’as Katzas.

Beje, turtingi amerikiečiai vis dar pranoksta visus kitus pasaulio piniginguosius – ir net labiau nei kada nors anksčiau.

Įsikūrė technologijų milžinės

Akivaizdi JAV visuomenės takoskyra pirmiausia yra ten, kur reikalai klojasi ypač gerai, kur ekonomika patiria pakilimą. Ir pirmiausia tai pasakytina apie San Fransiską, Silicio slėnio sostinę, sėkmingiausiai besiplėtojantį Amerikos regioną, skaitmeninės kaitos epicentrą.

Čia įsikūrusios „Google“, „Apple“, „Facebook“ ir tūkstančio kitų įmonių būstinės. 2010–2015 metais čia sukurta beveik 400 tūkst. naujų darbo vietų. Čia nenutrūkstama srove iš viso pasaulio plūsta vadybininkai ir politikai, kurie nori mokytis, perimti naujoves. Tai – Amerika, kuri žavi ir kelia baimę.

Stikliniais dangoraižiais spindintis San Fransiskas – miestas, nukreiptas į ateitį, civilizacijos pažangą, šiuolaikinių technologijų citadelė. Tačiau kaip tik čia ryškėja, kad pasaulis tapo ne tik greitesnis, bet ir trapesnis. Čia yra turčių ir skurdžių – žengiama į priekį ir tuo pat metu atgal. Keista, bet daug gyventojų viliasi, kad technologinis pakilimas tėra išpūstas burbulas, kuris netrukus sprogs ir šiuolaikinių technologijų bendrovių reikalai blogės, užuot gerėję. San Fransiske yra barų, kur negalima nešioti „Google“ ar „Apple“ marškinėlių.

„Suvokiu kapitalizmo taisykles, kaip funkcionuoja rinkos, bet tai, kas čia vyksta, yra nenormalu“, – sako Martinas Scottas. Raumeningas, tatuiruotas 25 metų jogos mokytojas, studijos savininkas atstovauja senajam San Fransiskui – dvasingam, intelektualiam, truputį ezoteriškam ir hipiškam. Renginys „Meilės vasara“ („Summer of Love“) ir hipių judėjimas daugelį dešimtmečių buvo neatskiriama San Fransisko miesto įvaizdžio dalis.

Dviejų kultūrų konfliktas

Bet dabar visų šių likučių reikėtų ieškoti nameliuose ant vandens, bendruomenėse, kurios gyvena kitoje Aukso Vartų tilto pusėje. Naujasis San Fransiskas atrodo taip: kavinėse sėdintys jauni vyrukai palinkę prie ilgų skaičių ir raidžių eilių kompiuteriuose, šnekasi tik jiems suprantama kalba, bet tai – ateities, programavimo kodų kalba.

Kai susitinka senasis ir naujasis San Fransiskas, įvyksta kultūrų konfliktas. Pavyzdys gali būti netoli M. Scotto jogos studijos daugelį metų veikęs nedidelis tailandietiškas restoranas. Kaimynystėje dirbantys už vištieną, pagardintą ananasais ir padažu, mokėdavo vos kelis dolerius. Restorano nuomos sutarčiai pasibaigus patalpų savininkai norėjo dvigubai didesnės sumos, todėl tailandietiškų patiekalų restoraną pakeitė ekologiško maisto, kuriuo mėgaujasi dar daugiau jaunų vyriškių su asmeniniais kompiuteriais.

Dabar čia triženklę sumą atsieinančią vakarienę gali sau leisti mažuma. Beveik trečdalis M. Scotto jogos studijos lankytojų per pastaruosius dvejus metus išvyko iš San Fransisko. Protestai, demonstracijos kyla tik retsykiais. Vyrauja jausmas, kad nieko negalima padaryti turint tokius priešininkus – kapitalizmą, pažangą, šiuolaikinių technologijų bumą.

„Pagrįstai manoma, kad San Fransiskas linksta į plutokratiją – valdžios sutelkimą turtingiausiųjų rankose. Silicio slėnis pradžioje teikė daugiau reikšmės siekiui pakeisti pasaulį nei uždirbti pinigų. Prie šių vertybių privalome sugrįžti“, – įsitikinusi verslininkė ir investuotoja Donna Burke.

Plėsti didmiestį – sudėtinga

San Fransiskas – palyginti nedidelis miestas, apribotas dėl savo geografinės padėties: stūkso pusiasalio smaigalyje, iš trijų pusių skalaujamas vandens. Dėl šių aplinkybių didmiesčio plėtra sudėtinga. Daugelį dešimtmečių gyventojų skaičius liko stabilus. Aukštųjų technologijų bendrovių pakilimas paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį vyko tiktai Silicio slėnyje. Bet dabar jauni programuotojai ir dizaineriai nebenori gyventi San Fransisko priemiesčiuose, jie nori barų, restoranų ir kultūrinių renginių.

2005 metais didmiestis turėjo 780 tūkst., o 2016-aisiais – 870 tūkst. gyventojų. Šiuo metu miesto biudžetas sudaro 8,9 mlrd. dolerių (8,4 mlrd. eurų), tačiau kur nukeliauja pinigai, daugeliui yra mįslė. Jau daug metų vis nauji benamiai plūsta į gyvenamąjį kvartalą, miega namų laiptinėse, naršo po šiukšles. Jais rūpinasi 15 miesto socialinių tarnybų darbuotojai. Viešasis artimojo susisiekimo transportas lėtas ir nepopuliarus. Kas gali, naudojasi privačiomis mini autobusų linijomis. Mėnesinis bilietas kainuoja 120 dolerių (113 eurų), automobilio parkavimas San Fransisko centre – 40 dolerių (37,9 euro) per dieną. Kasdien šimtai bendrovių autobusų dešimtis tūkstančių žmonių iš miesto veža į Silicio slėnyje įsikūrusių bendrovių būstines.

Spindintys balti, be jokių užrašų autobusai tapo iškilusio naujo, bet nuo likusio pasaulio atsiribojusio elito simboliu. Kartais šie autobusai apmėtomi akmenimis, juose sėdintys iškoneveikiami pravažiuojančių pro juos automobilių keleivių.

Viršaus ir apačios kova? Matyt, taip ir yra.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

1 | 2

(52)
(7)
(45)

Komentarai (7)