Ar žinote, kaip atsiranda déjà vu ir kuo šis fenomenas skiriasi nuo déjà vecu: įdomūs moksliniai tyrimai ir itin keistos asmeninės istorijos  (2)

Dėl auglio smegenyse Patas Longas išvydo tokius tikroviškos deja vu pasireiškimus, kad pradėjo abejoti, kuri iš istorijų yra reali. Jo istorija, pirmą sykį publikuota „Mosaic“, gali daug atskleisti apie šio fenomeno pobudį.

Prieš kelis metus, vieną gana debesuotą ir netgi nuobodžią dieną, man nutiko kažkas neįprasto. Priguliau po medžiu parke Londono rytuose ir netikėtai pajutau galvos svaigimą – o po to atsijungiau.

Parkas dingo, išvydau save gulintį ant languoto patiesalo piknikui aukštų auksaspalvių kviečių lauko vidury.

Regėjimas buvo toks realistiškas ir ryškus. Girdėjau lengvą kviečių šiurenimą vėjyje, jutau saulės spindulių šilumą ant veido ir stebėjau dangumi sklandančius paukščius.

Suvokiau, kad tai – mano prisiminimai, labai malonūs prisiminimai. Tačiau problema ta, kad niekada gyvenime nesu gulėjęs kviečių lauke. Tai, ką išgyvenau, buvo itin intensyvi psichosensorinės iliuzijos forma.

Iki priepuolių jautėsi visiškai sveikas

Mūsų prisiminimai atrodo neatsiejama, rodos vos ne šventa kiekvieno mūsų „aš“ dalis. Melodija iš senos televizijos reklamos, ankstesniojo premjero vardas arba populiarios kadaise istorijos esminė dalis – prisiminimai sudaro mūsų individualumo dalį.

Atmintis įprastai veikia nepastebimai, foniniu režimu, kol mes užsiimame kasdieniais reikalais.

Mes pripratę prie jos efektyvumo ir priimame tai kaip kažką savaime suprantamo. Kol sistemoje neatsiranda gedimų.

Paskutinius penkerius metus kenčiu nuo epilepsijos priepuolių, kurių priežastis – iš pradžių citrinos dydžio auglys dešinėje smegenų pusėje, o vėliau – jo pašalinimas. Prieš diagnozę jaučiausi absoliučiai sveikas. Man buvo per 30, ir nejutau jokių simptomų iki tol, kol sykį – po pirmojo priepuolio – atsipeikėjau ant virtuvės grindų su mėlynėmis po akimis.

Priepuoliai, arba traukuliai, ištinka po netikėtos elektrinės iškrovos smegenyse. Juos dažnai palydi būsena, vadina aura – tai mažiau intensyvus priepuolis, kuris gali išprovokuoti haliucinacijas arba neįprastus pojūčius.

Priepuolio pradžioje ligoniai gali patirti sinesteziją (kuomet žmogus vienu metu gali dviem ar daugiau juslių patirti tai, ką aplinkiniai gali patirti tik viena), neįtikėtiną euforiją ar net orgazmą.

Man tokių linksmybių nepasitaikė. Aš dažniausiai išgyvenu netikėtą būties perspektyvos pokytį, padažnėjusį pulsą, nerimą ir kartais garsines haliucinacijas.

Kas yra déjà vu

Vienas pirmųjų epilepsijos auras aprašė britų neurologijos pradininkas Johnas Hughlingsas Jacksonas. Jis pažymėjo, kad išskirtine šios būklės būsena dažnai būna haliucinacijos, panašios į prisiminimus. Pagrindinis manosios auros išskirtinumas – déjà vu. Neprisimenu, kad būčiau juos išgyvenęs anksčiau, tačiau dabar jie mane ištinka iki dešimties kartų per dieną.

Ir nerimauju, ar neperauga į beprotystę šios išplautos sienos tarp niekų ir realiai išgyventų įvykių. Bandydamas suvokti, kas yra déjà vu, tikiuosi visuomet grįžti į realybę iš tų neįtikėtinų vietų, į kurias mane išsiunčia vaizduotė.

Savo romane „Catch 22“ Josepshas Helleris déjà vu aprašė kaip „keistą, mistinį pojūtį, kad jūs jau išgyvenote panašią situaciją kažkada anksčiau“.

Šis terminas yra kildinamas iš prancūzų déjà vu – „jau mačiau“ ir reiškia eilę tarpusavyje susijusių atminties „lūžių“.

50 apklausų, vykdytų skirtingais laikotarpiais, rodo, kad apie du trečdalius sveikų žmonių tam tikrais savo gyvenimo momentais išgyvena déjà vu. Daugelis į juos nekreipia dėmesio, manydami, kad tai tiesiog keista iliuzija.

Jeigu déjà vu įprastai pasireiškia ir išnyksta staiga, ir jam skiriama nedaug dėmesio, tai déjà vecu – „jau išgyventa“ – žymiai labiau nerimą keliantis pojūtis. Skirtingai nuo déjà vu, déjà vecu verčia pajusti, kad jūs jau kažkada išgyvenote šią veiksmų seką.

Išskirtinis déjà vu požymis – galimybė suvokti, kad tai iliuzija, o ne realybė. O štai žmonės, kurie jaučia „jau išgyvento“ pojūtį, visiškai netenka šios galimybės.

Pacientas pareiškė, kad jau buvo susitikęs su gydytoju

Vienas iš tokių pacientų, kentėjęs nuo demencijos, nustojo žiūrėjęs televiziją ir laikraščius, nes buvo tikras, kad visa tai jau yra matęs.

Net susipažinęs su savo gydytoju profesoriumi Chrisu Moulinu, jis iškart pareiškė, kad jie jau buvo susitikę, ir įvardijo konkrečią valandą ir vietą, kur tai įvyko.

Po pirmojo susitikimo su šiuo pacientu profesorius susidomėjo déjà vu priežastimis, o taip pat tuo, kaip tos subjektyvios fantazijos gali įsivelti į kasdienį atminties darbą. Tačiau gydytojas susidūrė su nepaprasta problema – déjà vu pojūtis toks staigus ir trumpai trunkantis, kad atkurti jį laboratorinėmis sąlygomis yra praktiškai neįmanoma.

Déjà vu istorija

Déjà vu fenomeną tyrė daugelis mokslininkų – nuo XIX a. parapsichologo Emile Boiraco, kuris iš tiesų tyrė aiškiaregystę, iki Zigmundo Froido.

Pirmąjį mokslinį apibrėžimą 1983 metais suformulavo PAR psichoneurologas Vernonas Neppe’as. Jis taip pat išskyrė net 20 skirtingų šio fenomeno tipų. Ne visi jie buvo susiję su gebėjimu matyti. Pavyzdžiui, vienas iš Ch. Mouleno pacientų, kuris buvo aklas nuo gimimo, tvirtino patyręs déjà vu.

Ilgą laiką išskirtinai prie psichologinių problemų priskiriamas pojūtis iki pat XX a. pabaigos buvo laikomas vienoje klausimų eilėje kartu su astrologija, paranormaliu aktyvumu ir vaiduokliais.

Daugelis žmonių déjà vu nelaiko įprasta smegenų kognityvine veikla, o kai kurie netgi tvirtina, kad tai ekstrasensinių savybių požymis. Man asmeniškai nesunku paneigti šiuos tvirtinimus, tačiau vien tokios nuomonės egzistavimas parodo, kiek mažai dėmesio déjà vu potyriams skiria oficialusis mokslas.

Semantinė ir epizodinė atmintys

Anksčiau mokslininkai manė, kad mūsų atmintis yra saugoma smegenyse organizuota tvarka, kaip dokumentai kartotekoje. Tačiau 1970-aisiais tai paneigė neurobiologas Endelis Tulvingas. Jis pareiškė, kad atsiminimai iš tiesų skirstosi į dvi grupes. Viena jų – tai semantinė atmintis. Joje išsisaugo bendri faktai, kurie nepriklauso nuo mūsų asmeninės patirties.

Antrajai grupei priskiriami epizodiniai atsiminimai, susiję su mūsų gyvenimo įvykiais ar asmeniniais išgyvenimais.

Žinojimas to, kad Gamtos istorijos muziejus yra Londone, – semantinė atmintis, o prisiminimai apie tai, kaip aš 11 metų ėjau į jį su klase per ekskursiją, – epizodinė.

Naujomis smegenų tyrimo technologijomis profesorius E. Tulvingas išsiaiškino, kad epizodiniai prisiminimai nedidelių informacijos fragmentų pavidalu formuojasi įvairiose smegenų dalyse, o vėliau „susirenka į vieną“.

„Prisiminimų procesas panašus į minčių kelionę laiku, kuomet mes iš naujo išgyvename tai, kas įvyko praeityje“, – aiškina mokslininkas. Nieko nuostabaus, kad déjà vu patiria būtent tie pacientai, kurių epilepsijos priepuoliai formuojasi tose smegenų dalyse, kurios yra atsakingos už atminties formavimą.

Déjà vu priežastys

Knygos „Déjà vu patirtis“ autorius profesorius Alanas Brownas išskyrė net 30 skirtingų priežasčių, kodėl tas pojūtis gali kilti. Be patologijos (pavyzdžiui, epilepsijos), déjà vu gali taip pat sukelti stiprus stresas ar nuovargis.

Šis mokslininkas laikosi teorijos, jog déjà vu atveju smegenys neskiria pakankamai dėmesio tam, kas vyksta aplink.

Pavyzdžiui, kuomet žmogus ruošiasi eiti per gatvę, tačiau tuo pat metu nukreipia dėmesį į parduotuvės vitriną. O vėliau, kai jau pereina gatvę, susimąsto, kodėl gi jis taip elgėsi.

Kita teorija teigia, kad déjà vu gali sukeli atsiminimų apdorojimo procesų klaidos.

Kuomet smegenys suvokia įvykį, jos kiekvienam iš jų prideda tam tikrą „laiko, kuomet tai nutiko“ žymę. Déjà vu kyla, kai matyto įvykio ir „žymės“ uždėjimo metu „sutrinka ryšys“.

Tokiu atveju smegenys pradeda manyti, kad įvykis jau įvyko anksčiau. Tačiau iškyla klausimas: kodėl déjà vu nutinka žmonėms, kurie neturi smegenų pažeidimų?

Profesorius A. Brownas pažymi, kad sveiki žmonės išgyvena „kažkur matyta“ jausmą tik kelis sykius per metus, ir dažniausiai šį pojūtį išprovokuoja kokie nors aplinkos faktoriai.

Déjà vu dažniausiai apima jus patalpoje, kuomet jūs jaučiatės ramus“, – pažymi profesorius. – Iliuziją dažnai lydi nuovargis ar stresas“.

Toks jausmas įprastai trunka neilgai (10-30) sekundžių, dažniau vakarais, negu rytais ir savaitgaliais. Kai kurie tyrėjai mano, kad egzistuoja esminis ryšys tarp galimybės prisiminti sapnus ir déjà vu pojūčio. Profesorius A. Brownas, savo ruožtu, yra įsitikinęs, kad į tai labiau linkę jauni žmonės, tie, kurie daug keliauja, turi aukštas pajamas ir liberalų požiūrį.

„Ir tam yra racionalus paaiškinimas, – pažymi jis. – Žmonės, kurie daug keliauja, turi daugiau galimybių patekti į aplinką, kuri gali pasirodyti pažįstama. Žmonės su liberaliu požiūriu nebijo pripažinti, kad gali išgyventi neįprastą psichologinę patirtį, ir stengiasi tai suprasti“.

Naktį, kuomet baigiau rašyti šį straipsnį, išgyvenau vieną intensyvų déjà vu. Galvojau apie straipsnio pridavimo terminus ir staiga prisiminiau, kaip sėdėjau ir rašiau straipsnio pabaigą. Tačiau, kuomet pabudau kitą rytą ir perskaičiau straipsnį, pabaigos jame nebuvo. Tai buvo tik iliuzija.

Aut. teisės: TV3
TV3

(15)
(6)
(9)

Komentarai (2)