Didžiausia problema - mūsų smegenys: katastrofos akimirka jos išsijungs, turite tam ruoštis iš anksto  (2)

Šansai išgyventi katastrofą susiję ne tiek su didvyriškais veiksmais, kiek su gebėjimu išvengti kvailų klaidų. „Niekada neužmiršiu to garso. Garso, kaip skyla metalas“, – teigė George`as Larsonas, 1973 metais skridęs „Indian Airlines“ lėktuvu iš Čenajaus (Madraso) į Delį. Buvo 22 val. 30 min., lauke – aklina tamsa. Siautėjo audra, o lėktuvas skrido nedideliame aukštyje.

Pirmiausia į žemę atsitrenkė orlaivio galas. G. Larsonas buvo nublokštas iš savo sėdynės. Tačiau lėktuvas judėjo toliau. Kibirkščiavo elektros laidai, ir lėktuvo korpusui pradėjus skilti pusiau, keleiviai pradėjo spiegti.

Kitas dalykas, kurį prisimena G. Larsonas, buvo tai, kad jis gulėjo ant kažkokios nuolaužos. Pamėgino pajudinti koją, bet pasirodė, kad yra įstrigęs. Netrukus nugriaudėjo sprogimas – nuo liepsnų užsidegė kuro bakai.

Kol aplinkui krito nuolaužos, G. Larsonas suvokė, jog turi gelbėtis. Dar kartą stipriai įkvėpęs („tai nusvilino mano plaučius, nes oras buvo toks karštas“), jis nustūmė nuolaužą ir nusirito ant žemės.

Tuomet nušliaužė į saugią vietą. Iš lėktuvu skridusių 65 keleivių ir įgulos narių išgyveno tik 17 žmonių. G. Larsonas buvo tarp jų.

G. Larsonui iš esmės neįtikėtinai pasisekė. Prieš kelias minutes jis buvo pasielgęs taip, kaip nerekomenduojama. G. Larsonas sėdėjo lėktuvo gale ir šnekučiavosi su stiuardese. Nors degė ženklas, kad reikia prisisegti saugos diržus, jis, atvirkščiai, juos atsisegė.

„Nei iš šio, nei iš to, aš tai tiesiog padariau“, – pasakojo vyras. Paprastai dauguma žmonių, kurie prieš avariją būna neprisisegę saugos diržų, neišgyvena.

Tačiau, lėktuvus sudužus, G. Larsonas mąstė greitai ir sugebėjo išsigelbėti dar prieš tai, kai ugnis išplito.

Gaila, tačiau daugybė žmonių per pražūtingas katastrofas nesiima skubių veiksmų, kad išgelbėtų savo gyvybę. Kol laivas skęsta audringoje jūroje, jie ginčijasi dėl menkos grąžos ar tingiai stoviniuoja paplūdimyje, artėjant cunamiui.

Psichologai jau seniai žino, kad, iškilus spaudimui, žmonės imasi savidestruktyvių sprendimų. Žiniasklaidos pranešimuose daugiausia dėmesio sulaukia stebuklingai išgyvenę žmonės, tačiau dažniausiai jiems pavyksta išsigelbėti ne dėl savo pačių veiksmų.

„Mokymai, kaip išgyventi, susiję ne tiek su mokymu, kaip elgtis, bet kaip nedaryti tam tikrų veiksmų, kuriuos paprastai žmonės ketina daryti“, – sako Portsmuto universiteto psichologas Johnas Leachas, kuriam 1987 metais pavyko išsigelbėti nuo pragariško gaisro Londono metro stotyje „King`s Cross“. Jis teigia, kad, ištikus krizei, 80–90 proc. žmonių elgiasi netinkamai.

Vaizdo medžiagoje su 2011 metų žemės drebėjimu Japonijoje matyti, kaip žmonės rizikuoja savo gyvybėmis, skubėdami prekybos centre gelbėti krentančius alkoholio butelius. Anksčiau šiais metais Denverio oro uoste, užsiliepsnojus vienam lėktuvui, evakuoti keleiviai neskubėjo trauktis nuo orlaivio ir fotografavosi asmenukėms.

Intelektas tokiais atvejais neturi jokios reikšmės – proto migla, kuri apgaubia mąstymą pavojaus akimirkomis, būdinga bet kokio išsilavinimo žmonėms.

2001 metais vienas Kembridžo universiteto dėstytojas plaukiojo baidare prie Vaito salos krantų, bet audringoje jūroje apsivertė.

Daugiau kaip 20 minučių jis laikėsi įsikibęs už apvirtusios baidarės ir tik tuomet prisiminė, kad turi mobilųjį telefoną. Išsikrapštęs telefono aparatą, pirmiausia jis paskambino savo seseriai Kembridže, tuomet – savo tėvui, šis tuo metu buvo už 5 tūkst. km Dubajuje. Galiausiai jis buvo išgelbėtas, kai jo artimieji kreipėsi į Pakrantės apsaugos tarnybą.

Taigi, jeigu jus ištiko gyvybei pavojinga nelaimė, kokių veiksmų reikėtų vengti?

1. Sustingimas

Pagalvojus apie katastrofą, paprastai iškyla masinės isterijos vaizdai. Bent jau kino filmuose žmonės bėga, mosikuodami rankomis. Tačiau tikrovėje natūraliausia žmogaus reakcija nelaimės akivaizdoje yra... tiesiog nieko nedaryti.

Neseniai per išpuolį ant Londono tilto peiliais ginkluotus užpuolikus ne tarnybos metu sutramdyti bandęs policijos pareigūnas pasakojo, kad praeiviai stovėjo netoliese kaip įbesti, „tarsi automobilio žibintų apšviesti elniai“.

Ši reakcija yra tokia visuotinė, jog psichologai dabar kalba apie „kovok, bėk, sustink“ atsaką.

Kai žmogus iš baimės sustingsta, tokia reakcija išoriškai atrodo pasyvi, tačiau tuo metu smegenys mus aktyviai stabdo. Kai organizme padaugėja adrenalino ir mūsų raumenys įsitempia, primityvios „smegenėlės“ kaklo apačioje siunčia signalus, kad liktume prikaustyti prie savo vietos.

Toks pat mechanizmas būdingas ir gyvūnams, pradedant žiurke ir baigiant triušiu: tai žūtbūtinis bandymas išvengti plėšrūno, kad jis nepastebėtų savo aukos. Tačiau katastrofos atveju kova su tokiu savanos laikų palikimu yra gyvybiškai svarbi.

2. Nesugebėjimas mąstyti

Nustatyti, kad streso metu mūsų smegenis ištinka krachas, padėjo vienas nerimą keliantis atradimas.

10-ojo dešimtmečio pradžioje, Persijos įlankos karo metu, Izraelis ruošėsi Irako atakai. Po to, kai 9-ajame dešimtmetyje Irako armija panaudojo nuodingas dujas, Izraelio armija rengėsi blogiausiam scenarijui.

Gyventojams buvo dalijamos dujokaukės ir švirkštai su nervus paralyžiuojančių dujų priešnuodžiais. Izraelio šeimos buvo instruktuotos namuose įsirengti „saugius“ kambarius. Pasigirdus sirenoms, žmonės turėjo juose pasislėpti ir užsidėti dujokaukes.

Sausio 19–21 dienomis buvo surengtos 23 atakos. Ant daug gyventojų turinčio Tel Avivo miesto buvo numesta beveik 13 tonų sprogmenų.

Nors cheminis ginklas nebuvo panaudotas, daugiau kaip tūkstantis gyventojų buvo sužeisti. Tačiau ne tomis aplinkybėmis, kaip būtų galima įsivaizduoti.

Išanalizavus į ligonines atgabentų sužeistųjų atvejus paaiškėjo, kad sprogmenys tiesiogiai sužalojo tik 234 žmones (22 proc.). Dauguma sužeistųjų – daugiau kaip 800 žmonių – susižalojo nesant jokiam pavojui, kai pasigirdo vienas iš klaidingų aliarmų.

Tarp nukentėjusiųjų buvo ir 11 mirties atvejų. Septyni žmonės mirė, kai užsidėjo dujokaukes ir pamiršo atverti filtrą. Šimtai žmonių susileido nervus paralyžiuojančių dujų priešnuodžių, nors nuodai nebuvo pasklidę. Dar 40 žmonių susilaužė kaulus ar pasitempė sausgysles, kai bėgo į slėptuves.

Kodėl taip įvyko?

Netgi ramiu metu mūsų smegenys dirba gana lėtai, o katastrofos įvyksta greitai. Norėdami gauti sertifikatus, orlaivių gamintojai turi įrodyti, kad visą lėktuvą galima evakuoti vos per 90 sekundžių: tyrimai atskleidžia, kad būtent po pusantros minutės smarkiai išauga rizika, jog ugnis persimes į lėktuvo saloną. Tačiau tokiu laiku dauguma keleivių dar tik bando apgraibomis atsisegti savo saugos diržus.

Tai susiję su tuo, kaip mes priimame sprendimus. Paimkime šachmatus. Tipiškas šachmatų meistras žino maždaug 50 tūkst. ėjimų: jeigu žirgas yra langelyje x, atlik ėjimą y.

Taigi keli pirmieji žaidimo ėjimai padaromi vos per kelias sekundes. Tačiau žaidimui tęsiantis toliau, galimų šachmatų pozicijų ant lentos vis daugėja. Pavyzdžiui, kiekvienam žaidėjui atlikus po keturis ėjimus, atsiranda daugiau kaip 288 mlrd. galimų kombinacijų.

Po kurio laiko žaidėjai nebegali kliautis išbandytomis strategijomis ir turi sumąstyti naujų. Tuomet žaidimo tempas ryškiai sulėtėja. Nors pirmieji ėjimai atliekami per kelias sekundes, tipiškas šachmatų meistrų žaidimas (maždaug 40 ėjimų) užtrunka daugiau kaip pusantros valandos.

Taip yra dėl to, kad, norint sugalvoti naujas strategijas, reikia kliautis darbine atmintimi, kuri yra atsakinga už laikiną informacijos saugojimą, kol priimame sprendimus.

„Smegenys turi labai ribotus pajėgumus naujai informacijai apdoroti“, – teigė Centrinio Lankašyro universiteto psichologė Sarita Robinson.

Ištikus nelaimei, mūsų mąstymo greitis dar labiau sulėtėja. Smegenis pirmiausia užlieja geros savijautos hormonas dopaminas. Nors šis hormonas paprastai būna susijęs su pasitenkinimu, jis taip pat atlieka svarbų vaidmenį parengiant organizmą pavojui. Dopaminas suaktyvina kitus hormonus, įskaitant adrenaliną ir streso hormoną kortizolį. Štai šioje vietoje prasideda bėdos.

Toks hormonų kokteilis užblokuoja kaktinę smegenų žievės skiltį, kuri yra atsakinga už tokias aukštesnes funkcijas kaip darbinė atmintis. Taigi tuomet, kai labiausiai reikia nuovokos, mes tampame užmaršūs ir linkę priimti netinkamus sprendimus.

1 | 2

(56)
(1)
(55)

Komentarai (2)