Irina Žuravina, netekusi „golfe“ tarnavusio savo vyro, atsisakė paimti šiuos pinigus, nes nenorėjo susitaikyti su vyriausybės požiūriu į jo žūtį. Kai „golfas“ prapuolė, Irina dirbo oro uosto muitinėje: jos darbas buvo surinkti ir konfiskuoti užsienio spaudą, taigi ji ėmė skaityti uždraustus puslapius, rizikuodama pakliūti į kalėjimą. Metai iš metų ji ieškojo vakarietiškuose leidiniuose kokios nors informacijos apie laivo ir jos vyro likimą.

Praėjus septyneriems metams, kai Halibut rado nuskendusį „golfą“, Žuravina viename vakarietiškame žurnale aptiko straipsnį apie tai, kaip Glomar bandė iškelti nuskendusį laivą. Šitaip ji sužinojo, kad jos vyro laivas paskendo ir kad jį iškelti bandę amerikiečiai ištraukė mažiausiai šešių jūreivių palaikus, kurių dėl politinių aplinkybių negalima susigrąžinti namo. Moteris kreipėsi į sovietų vyriausybę, bet ši atsisakė tai patvirtinti.

Aiškaus atsakymo nesulaukė ir kapitono sūnus Andrejus Kobzaras, kai parašė keletą užklausų apie savo tėvą Vladimirą Ivanovičių Kobzarą. Galiausiai jis kreipėsi į JAV ambasadą Maskvoje. Žinoma, ten kas nors galėjo jam pateikti kokios nors informacijos. Bet JAV diplomatai nebuvo linkę atskleisti Kremliaus melo ir tvirtai laikėsi tylos.

Vėliau, praėjus dvejiems metams po sovietų žlugimo, Robertas M.Gatesas, rengdamasis pirmam oficialiam CŽV vadovo vizitui į Maskvą, nutarė atskleisti „dramatišką tiesą“. Kažkas CŽV užsiminė, kad Glomar įgula nufilmavo šešių „golfo“ jūrininkų laidotuves jūroje.

Gatesas gavo leidimą atvežti šią juostą į Maskvą ir perduoti Borisui Jelcinui. Po dviejų savaičių šie kadrai buvo parodyti per Rusijos valstybinę televiziją. Nuskendusių vyrų šeimos pamatė, kaip JAV jūreiviai stovi garbės sargyboje skambant abiejų valstybių himnams, kaip per gedulingas pamaldas skamba rusiška malda už mirusiuosius.

Kobzaras, Žuravina ir kiti „golfo“ įgulos artimieji buvo priblokšti ir sujaudinti, kad amerikiečiai – jų seni priešai – taip pagarbiai elgėsi su jų žuvusiais artimaisiais. Vis dėlto vaizdo įrašas negalėjo paguosti žuvusiųjų artimųjų, kaip negalėjo paguosti ir išslaptintos Scorpion nuotraukos.

JAV ir Rusijoje žuvusių – o ir likusių gyvų – jūreivių šeimos reikalavo daugiau. Jos siekė, kad vyriausybės atskleistų likusias paslaptis. Kai kurios šeimos paprasčiausiai norėjo surengti laidotuves; kitos ieškojo atsakymų į visus tuos ilgai draustus klausimus. Jie norėjo sužinoti: ar buvo verta mokėti tokią kainą?

Galbūt branduolinės ginkluotės varžybos buvo beprotybė, bet kadangi jos vyko, povandeniniai laivai tapo svarbiausia priemone su ja kovoti. Siaubinga, kad laivų įgulos žuvo tik dėl techninių klaidų ir skubėjimo. Bet kai povandeniniai laivai buvo apginkluoti branduolinėmis raketomis, atsirado ir būtinybė juos sekti, kelti jiems grėsmę, pasirūpinti, kad jokia šalis nepajustų pagundos jas panaudoti.

Sovietai nėrėsi iš kailio bandydami nuslėpti nuo JAV avarijų, nutikusių jų atominiuose povandeniniuose laivuose, skaičių. Savo ruožtu JAV slėpė, kokios iš tiesų pažeidžiamos jų povandeninės pajėgos.

Kai statymai buvo tokie dideli, visai suprantamos buvo ir priežastys laikytis slaptumo. Vis dėlto perdėtas slapukavimas anksčiau ar vėliau tampa savitiksliu ir aptemdo svarbias praeities pamokas – pamokas, kurios amžiams grimzta į užmarštį, kaip ir jas išgyvenę žmonės. Dabar, pasibaigus šaltajam karui ir prasidėjus naujai povandeninio šnipinėjimo epochai, laikas pažvelgti atgal, laikas sužinoti, kas buvo slėpta.

Sherry Sontag, Christopher Drew ir Annette Lawrence Drew. Medžioklė po vandeniu: neatskleista povandeninių laivų šnipinėjimo istorija per šaltąjį karą. Vertėjas Aidas Jurašius. – Vilnius: Briedis [2017] – 488 p.

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Šaltasis karas“ naujieną – „Medžioklė po vandeniu“. Šioje knygoje atskleidžiamos Šaltojo karo metais JAV karinio jūrų laivyno vykdytos povandeninės šnipinėjimo operacijos.

Per Šaltąjį karą vyko geopolitinė, ekonominė ir ideologinė Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos konfrontacija, taip pat branduolinės ginklavimosi varžybos. Siekdamos kuo daugiau sužinoti viena apie kitą, abi valstybės rengė įvairias šnipinėjimo misijas. Slapčiausios ir pavojingiausios operacijos tuo metu buvo vykdomos po vandeniu.

Ištisus dešimtmečius naršydamos vandenynų ir jūrų gelmes JAV karinio jūrų laivyno povandeninių laivų įgulos rizikavo gyvybėmis siekdamos aptikti ir sekti sovietų povandeninius laivus bei įgauti pranašumo misijose, apie kurias žinojo vos keletas išrinktųjų.

Povandeninių laivų įgulų nariai ne tik stebėdavo sovietų laivus, bet ir prie sovietų po vandeniu nutiestų kabelių prijungdavo klausymosi įrangą. Taip JAV lyderiai galėdavo sužinoti, ką planuoja sovietų karinio laivyno vadovybė, kaip kritikuoja vieną ar kitą operaciją, kaip vertina amerikiečių branduolinio smūgio grėsmę.

Daugelį metų JAV karinio jūrų laivyno povandeninių laivų misijos buvo taip įslaptintos, kad dalyvavusieji jose net artimiausiems žmonėms negalėjo atskleisti, ką iš tiesų patyrė. Autoriai „Medžioklę po vandeniu“ parašė po daugybės interviu su įvairių JAV povandeninių laivų jūreiviais – tais, kurie išdrįso prabilti.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()