Pokalbis su „Nanoavionics“ įkūrėju bei vadovu: kada iš tiesų Lietuvą galėsime vadinti kosmine valstybe?  (1)

Gegužės 3-iąją visas pasaulis minėjo Tarptautinę kosmoso dieną (angl. International Space Day). Jos tikslas – atkreipti dėmesį į kosmose slypinčias paslaptis, į erdvę, kurioje skrieja mūsų Žemė, o taip pat – paskatinti visus domėtis mokslu ir technologijomis.

Šiemet ši diena – taip pat diena, kai jau daugiau nei mėnesį orbitoje sukasi du nauji lietuviški palydovai (o iš viso – net trys lietuviški palydovai). Tad šia proga Lrytas.lt dalinasi pokalbiu su žmogumi, kuris yra vienas iš labiausiai prisidėjusių prie Lietuvos įsijungimo į kosminį klubą – „Nanoavionics“ įkūrėju bei vadovu Vyteniu Buzu.

– Kaip prasidėjo Jūsų kelias į kosmosą?

– Istorija turbūt prasidėjo prieš 33 metus ir dar kelias savaites. Mano tėtis yra techniškas žmogus ir jis yra šitos mano krypties kaltininkas, jis visada įpildavo žibalo į vaizduotę, bandydavome atspėti, kas tose žvaigždėse gyvena. Daug stebėdavo dangų, tėtis daug pasakodavo apie žvaigždes, planetas, Saulę. Ir kaip bebūtų, tas pirmasis autoritetas, pirmasis pašnekovas apie tiksliuosius ir nepaaiškinamus dalykus didžiausią įtaką ir turėjo.

Praktiškai tai buvo kryptingas judėjimas nuo pačios vaikystės. Kryptinga veikla, susijusi su inžinerija, elektronika, mechanika ir tuo metu labiausiai aviacija. O vėliau, paskutiniais mokyklos ir pirmaisiais universiteto metais supratau, kad kosmosas yra ta vieta, kur daug kur galima pasireikšti kūrybiškai, pritaikyti turimas žinias.

Tuo metu su kolegomis pastebėjome – kai kurie dalykai tik auga, tik atsiranda, tad reikia šokti į traukinį ir pažiūrėti, kas čia po kelerių metų bus.

– Kaip atsirado pirmųjų lietuviškų palydovų idėja? Juk iš pradžių toks turėjo būti tik vienas?

– Taip, turėjo būti „LituanicaSAT-1“. Čia reikėtų prisiminti mano ir kolegos Lauryno Mačiulio studijas Vokietijoje, Štutgarto universitete. Tai buvo berods 2008-ieji – ir grįžę po studijų, išgirdome, kad jau yra prasidėjusios gana įdomios diskusijos apie pirmuosius Baltijos šalių palydovus. Tuo metu latviai jau turėjo šį tą pasigaminę, nes turėjo gerų ryšių su vokiečiais OHB. Estai tuo metu jau buvo bebaigiantys savo projektą „ESTCube-1“ – vienos dalies kubinio decimetro dėžutę – o Lietuvoje tarp universitetų ir vyresnių bei jaunesnių įvairių kosmoso entuziastų kilo idėja, kad ir mes turėtume kažką pasidaryti.

Mes su Laurynu pagalvojome: studijavome panašioje srityje, tai kodėl nepritaikius savo mechanikos ir inžinerijos žinių? Bent kokį varžtelį suprojektuotumėm – juk kaip būtų gera, kad va, žinai, tavo varžtelis skrenda kosmose. Tai nuo to viskas ir prasidėjo – taip paprastai, bet paskui įsitraukimas didėjo ne tik inžinerine ir moksline prasme, bet ir pradėjome domėtis, ar būtų galima iš to gyventi, susikurti darbo vietas sau, savo draugams ir kolegoms. Tad toks ir buvo pirminis impulsas. Toks romantiškas (juokiasi).

– Kaip nutiko, kad galiausiai vienu metu startavo iškart du lietuviški palydovai?

– Kilo kosminės varžybos, kuriose susidūrė dvi lietuviškos jėgos: Vilnius ir Kaunas, VU ir KTU (juokiasi). Ir visokios ambicijos. Taip, iš pradžių startavome su vienu projektu, „LituanicaSAT-1“, bet tuo metu su tuo pačiu bendražygiu L.Mačiuliu turėjome įdomų projektą – stažuotę NASA Ames tyrimų centre Kalifornijoje. Iš tiesų važiavome dėl visai kitų temų, tačiau besivystant geriems santykiams, patys amerikiečiai pasiūlė pigias ir greitas galimybes paleisti mažą palydovą – vadinamąjį „cubesat’ą“ – į kosmosą. O mes pradėjome galvoti, kaip tai galima būtų padaryti.

Iš tiesų amerikiečiai daug padėjo. Bet ir vienas geras mano draugas, dirbęs viename iš lietuviškų naujienų portalų, pagalvojo – kodėl gi apie tai neparašius, juk va, du lietuviai praskleidžia mistinę NASA miglą – o mes paminėjome, kad turime tokį projektą – ir įvyko tokia įdomi grandininė reakcija: atsiliepė labai daug firmų ir kompanijų, kurios norėjo padėti ir kažką gamindamos, ir tiekdamos, ir net pinigais. Atsiliepė labai daug žmonių iš Vilniaus universiteto, iš Vilniaus Gedimino Technologijų universiteto, iš Klaipėdos – ir taip pradėjome kristalizuoti inžinerinę dalį.

Kai po 2012 m. vasaros grįžome iš JAV, jau pamatėme pirmąsias detales. Visas reikalas vystėsi toliau, stipriai įsitraukė Vilniaus universitetas, o aš tuo metu buvau Kauno Technologijų universiteto studentas. Ir įvyko gal kažkoks nepasidalinimas – o gal nusprendėme, kodėl turėti vieną palydovą, jei galime turėti du? Bet iš tiesų neslepiant, tai buvo pakankamai lietuviška istorija (juokiasi). Tačiau pasibaigusi visai neblogai – o mums, kaip jauniems žmonėms jauniems inžinieriams (tuo metu mums buvo po 24-25 metus) tai buvo fantastiška projektų vadybos, politikos, diplomatijos ir inžinerijos patirtis.

– Tie pirmieji du palydovai, „LituanicaSAT-1“ ir „LitSat-1“ – ar jie buvo panašūs, ar vykdė skirtingas funkcijas ir skirtingus tyrimus?

– Jie buvo pakankamai panašūs – bet ir pakankamai skyrėsi. Nes „LituanicaSAT-1“ buvo mūsų grupės – Vilniaus universiteto ir aplinkui buvusių rėmėjų bei partnerių – projektas, o „LitSat-1“ pakankamai vėlai paskelbė, kad jie atsiskiria ir kuria savo palydovą. O taip nutikus, turi priimti sprendimus, kad spėtum į paleidimo traukinį – nes paleidimo terminas yra galutinis terminas. Tad keli sprendimai galbūt buvo padaryti supaprastinant kai kuriuos dalykus – bet iš esmės kolegų „LitSat-1“ savo funkciją atliko pakankamai gerai, buvo stiprus ryšys, ir pagrindinei misijai buvus ištransliuoti balsą, abu palydovai tai sėkmingai įvykdė.

– Pradėjus kalbėti apie pirmuosius palydovus, populiarus visuomenės klausimas tuo metu buvo – iš kur pinigai? Kodėl valstybė turi mokėti pinigus, užuot perdavę juos pensininkams? Kaip buvo iš tiesų? Ar tai buvo valstybės finansuotas projektas, ar vien iš privačių lėšų?

– O taip, paleidus antrąjį palydovą, atsimenu komentarą su daug keiksmažodžių, kurio pagrindinė mintis buvo „jūs kelkit ne palydovus, o atlyginimus“ (juokiasi).

Atsakyti vienaprasmiškai apie finansavimo kilmę būtų sunku, nes Vilniaus universitetas yra valstybinė organizacija, viešoji įstaiga, o ji dalinai padėjo: pasirūpino paleidimo logistika. Bet pats palydovas buvo sukurtas iš privačių lėšų, kaip minėjau – rėmėjai atnešė ir pinigų, ir „geležies“ (techninės įrangos, detalių – Red past.), pinigais padėjo net Amerikos lietuviai ir kitos bendruomenės.

Tad pats palydovas – tiek programinė įranga, tiek „geležis“ – buvo sukonstruotas iš privačių lėšų, sukoncentruotų į VšĮ „Inovatyvūs inžineriniai projektai“, kas ir buvo mūsų organizacija, pelno nesiekianti ir įkurta būtent tam tikslui. O Vilniaus universitetas pasirūpino darbo patalpomis, paleidimu, diplomatiniu politiniu užnugariu ir panašiai.

– Koks buvo „LituanicaSAT-1“ biudžetas? – Sunku pasakyti. Iš pradžių tokio dalyko kaip biudžetas net nebuvo: mes tiesiog darėme bet ką, kad pasiektume tą tikslą. Bet finale visa suma gavosi keli šimtai tūkstančių litų.

– Pirmieji lietuviški palydovai pakilo į orbitą. Kiek ilgai jie ten sukosi?

– „LituanicaSAT-1“ orbitoje buvo penkis mėnesius, kolegų – šiek tiek trumpiau.

– Taigi, išbandėte savo jėgas, „LituanicaSAT-1“ pakilo ir įvykdė savo misiją. Kaip viskas vyko toliau? Kokie buvo žingsniai, vedę į „LituanicaSAT-2“?

– Šioje vietoje aš visiškai supainiosiu istoriją (juokiasi). „LituanicaSAT-2“ iš tiesų turėjo būti „Kosmis“ – tokį vardą būsimam palydovui išrinko „Facebook“ bendruomenė. Bet iš tiesų visa istorija prasidėjo dar anksčiau, nei „LituanicaSAT-1“ ir „LitSAT-1“.

Kai 2008-2009 m. grįžome iš Štutgarto, tuo metu Briuselyje vyko mokslinis projektas „Cube 50“. Von Karmano institutas sumanė žemutinės termosferos tyrimams paleisti 50-ies palydovų spiečių. Mes ištyrinėjome tą projektą – jis buvo finansuojamas iš FP7 programos, kuri yra daugmaž tas pat, kas šiandien yra „Horizontas 2020“, tik jau kitas etapas – ir buvo didžiulė didžiulė nuolaida paleisti tą palydovą. „LituanicaSAT-2“ buvo trigubai didesnis ir trigubai sunkesnis už „LituanicaSAT-1“, -bet jo paleidimas kainavo pigiau, nes jis buvo subsidijuojamas iš FP7 programos.

Bet kadangi mes matėme, kad projektas „Kosmis“ užsitęs ir ten yra įvairių sunkumų (juk 50 komandų iš viso pasaulio, kurias reikia suvaldyti – ir jos turi pristatyti pakankamai kokybiškus palydovėlius, nes projekto esmė yra būrys palydovų, įvairiais jutikliais tiriančių termosferą), o taip susiklostė, kad 2012 m. išvažiavome į NASA Ames tyrimų centrą, tai ir pagalvojome – o kodėl gi čia neįterpus tokio mažo projektėlio? Juk visą sukauptą patirtį galėsime perpanaudoti (gal ir netaisyklingai sakau, bet čia toks labai inžinerinis terminas).

Taip ir atsitiko. „LituanicaSAT-2“ (arba „Kosmis“) užsitęsė tiek, kad mes „LituanicaSAT-1“ „geležį“ ir programinę įrangą net patobulinome – ir galiausiai perpanaudojome kurdami „LituanicaSAT-2“. Tad gavosi taip, kad trečiasis „LituanicaSAT-2“ tapo tuo palydovu, kuris turėjo būti pirmasis.

– Pirmieji bandymai buvo galimybių bandymas, pirmasis žingsnis į kosmosą. Koks buvo jūsų „LituanicaSAT-2“ tikslas? Kiek buvo kalbėta tąkart, bandėte kažkokius specifinius variklius?

– Priežastis, kodėl aš išvis atsidūriau kosmose, buvo ta, kad mane labai domino raketiniai mikrovarikliai. Tai yra maži raketiniai varikliai, pritaikyti mažiesiems – vadinamiesiems nano ar micro – palydovams.

Tad „LituanicaSAT-2“ tikslas ir buvo išsibandyti technologijas, variklį – kadangi tai yra inovatyvi ir labai sudėtinga technologija. Kad žmonės galėtų kurti sprendimus verslui, reikia labai gerai tas technologijas išvystyti.

Ir per visą trečiojo palydovo kūrimo istoriją buvo kalnelių, kai atrodė – viskas, jau kažkas kitas tai sėkmingai sukūrė ir mums nebėra prasmės kartoti. Bet paskui paaiškėdavo, kad toks sprendimas neveikia, o mes vis dar esame priekyje. Ir taip per keletą kartų mes tą savo nišą atradome: cheminio vienkomponenčio kuro variklius mažiesiems palydovams. „Vienkomponentis“ reiškia, kad visas tas kuras su visais „prieskoniais“ yra vientisas skystis, mišinys, tirpalas – tokį labai patogu naudoti, be to jis nei toksiškas, nei kancerogeniškas. O mūsų spėjimas, kad tokios technologijos bus paklausios, pasitvirtino.

– Ar jums dabar pilnai pavyksta iš to išgyventi? Iš to, ką išbandėte antruoju „LituanicaSAT“?

– Taip. Šiandien „Nanoavionika“ jau yra 40-ies žmonių komanda ir praėjusieji metai jau buvo pelningi.

– Ar „LituanicaSAT-2“ vis dar yra orbitoje?

Taip, orbitoje dabar turime lygiai tris lietuviškus palydovus, vienas iš jų yra „LituanicaSAT-2“. Jis dar funkcionuoja, nors savo pagrindinius darbus jau yra atlikęs. Bet kad netriukšmautų, visi jo siųstuvai dabar yra išjungti, o daugiausia dėmesio skiriame dviem naujausiems palydovams.

„LituanicaSAT-2“ labai gerai pasitarnauja, kai prireikia susikalibruoti antenas ar ką nors pasitikrinti. Nes žinome, kad jis veikia gerai – juk praktiškai jau antri metai, kaip jis orbitoje. Tad dabar jis atlieka ilgalaikių bandymų funkciją: stebime, kaip keičiasi elektronika, baterijų talpa, kas degraduoja, kaip keičiasi parametrai ir panašiai.

– Ar yra prognozės, kiek laiko jis dar išbus orbitoje?

Sunku pasakyti, labai daug priklauso ir nuo gamtos, Saulės aktyvumo – bet spėjame, kad jis dar dešimt metų turėtų ramiai sau pagyventi.

– Viena iš kritikos krypčių – kam kelti į kosmosą visokius daiktus, kurie galiausiai virsta kosminėmis šiukšlėmis? Ką jūs atsakytumėte į tai?

– Kosminių šiukšlių klausimas yra pakankamai populiarus – tiek populiarus, kad net šiek tiek populistinis. Yra suinteresuotų grupių, kurios nori konstruoti įrangą kosminių šiukšlių valymui ir per Europos kosmoso agentūrą ją paversti net privaloma įranga. Yra tam tikras frontas, kuris dirba ta linkme.

Realiai tų šiukšlių koncentracija yra pakankamai maža ir susidurti su ta šiukšle tikimybė yra nedidelė (nors žinoma, ji yra). Nežinau kiek dalykų reikėtų pakelti į kosmosą, kad ten taptų taip ankšta, kaip per Kaziuko mugę Gedimino prospekte.

– Gerai, pereikime prie nesenų įvykių – balandžio pirmąją iškrėtėte tokį pokštą, kad į orbitą IŠ TIESŲ pakilo du palydovai. Kas tai per palydovai? Kokie jų tikslai? Ir ar tikrai juos galima vadinti lietuviškais palydovais?

– Vienas iš produktų vadinasi M6P – „Multifunction 6 units platform“ – yra yra šešių vienetų didesnysis palydovas. Kitas – „Blue Walker-1“.

M6P yra dalinai komercinis projektas – ten yra dalelė komercinių dalykų, o dalis – eksperimentiniai bei finansuojami iš projektų. Tad jis toks komercinis-eksperimentinis, kuriuo padedame savo klientams išsibandyti technologijas ir sprendimus.

O „Blue Walker-1“ jau yra pilnai komercinis projektas, kuriuo išbandome mūsų investuotojų amerikiečių „AST & Science“ technologijas. Jie – tai kelių kompanijų konsorciumas, kurio dalimi yra ir „Nanoavionika“ – vykdo savo telekomunikacijų technologijų projektus ir prašo, kad šiek tiek padėtume. Tą mes ir darome.

– Turime klausimą iš mūsų skaitytojo, Vaido Saldžiūno: palyginus pirmuosius, dabar skriejančius ir būsimus lietuviškus palydovus – jei vienu ar dviem sakiniais, koks tarp jų būtų skirtumas, kokia pažanga, ką gali dabartiniai jūsų palydovai, ko negalėjo pirmieji?

– Jei vienu sakiniu – skirtumas yra MILŽINIŠKAS. Antrasis sakinys būtų – praėjo ištisos technologijų kartos. Jei „LituanicaSAT-1“ kelios sistemos buvo pirktos, kelios mūsų sukonstruotos, tai „LituanicaSAT-2“ absoliuti dauguma sistemų buvo lietuviškos, o M6P ir „Blue Walker-1“ jau yra visai kito lygio dalykas, ten jau pagalvota ir apie gamybiškumą, industrializaciją.

Tai jau standartizuoti produktai – jei norime juos keisti, jau reikia susirinkti tam parašus, kad tikrai verta būtų keisti (juokiasi).

Tai – pirmieji industriniai produktai, kurie jau kis daug lėčiau. Mes matome juos kaip jau pakankamai išvystytas technologijas.

– Bet kiek teko girdėti, M6P susilaukė kontraversijos dėl naudojamų dažnių – jis naudoja tą dažnį, kuris skirtas viso pasaulio radijo mėgėjams. Ar tai yra tiesa?

– Taip, tai yra tiesa. Šiokia tokia kontraversija yra, bet labai komentuoti negalėčiau, nes tai buvo neoficialiame, neformaliame lygmenyje. Ką galiu pakomentuoti, tai kad „Blue Walker-1“ ir M6P naudoja „LituanicaSAT-2“ dažnius su tam tikromis sąlygomis, o tas sąlygas mums išdavė Ryšių reguliavimo tarnyba, turime leidimus su visais pagrindimais ir taisyklėmis, kaip mes galime juos naudoti.

Ne be reikalo „LituanicaSAT-2“ yra išjungtas, jis nieko nesiunčia – todėl kad vienu metu būtent šiais dažniais mes galime dirbti tik su vienu palydovu. Trys palydovai skrenda toje pačioje orbitoje – „LituanicaSAT-2“, „Blue Walker-1“ ir M6P – bet vienu metu tik vienas gali transliuoti tais dažniais.

– Kokios tai ir kiek dažnos yra tokios transliacijos?

– M6P radijo švyturėlį gali išgirsti visi radijo mėgėjai visame pasaulyje, tai yra 18 trumpų telemetrijos paketų kas 10 sekundžių ir vienas Morzės kodu ištransliuojamas palydovo šaukinys: Lima-Yankee-Nulis-Lima-Sierra, LY0LS. Tai yra pagrindinė telemetrija – tam tikrų sistemų temperatūros ir panašiai.

– Bet ką tai reiškia? Ar tai, kad dviejų radijo mėgėjų pokalbį šiuose dažniuose kas dešimt sekundžių pertraukia kažkoks kitas signalas?

– Ne. Kadangi palydovas veikia tam tikrais dažniais, kuriuos mums skyrė tarptautinė organizacija – Ryšių reguliavimo tarnyba – jūs, kaip radijo mėgėjas, turėtumėte irgi dirbti tam tikruose dažniuose. Yra tam tikri dažnių ruožai, kuriuose dirba radijo mėgėjai, kurie galbūt nėra taip griežtai reglamentuojami kaip komerciniai dažniai, ir jie yra sukoordinuojami pasauliniu mastu taip, kad jūsų televizorius nešnypštų, kai palydovas skrenda virš jūsų šalies.

– Bet abu paskutinieji palydovai jau yra komerciniai. Kodėl tada jiems pasirinkote radijo mėgėjų dažnį? Ar taip buvo pigiau?

– Taip susiklostė istoriškai. M6P nėra pilnai komercinis palydovas, ten tiesiog yra du komerciniai klientai, kurie šiek tiek prisidėjo prie tos misijos, bet labai nežymiai. O 60-70 proc. palydovo yra senosios, bet naujosios kartos technologijos, kurios buvo vystomos kaip technologiniai projektai – tad tai dar nėra pilnai komercinis projektas, tai yra dalinai eksperimentinis projektas.

– Tad situacijos, kad lietuviais savo projektu trukdo viso pasaulio radijo mėgėjams, nėra?

– Jei mes kažkam trukdysime, Ryšių reguliavimo tarnyba mus informuos, paklaus, kas čia vyksta, ką mes darome ir tada matyt turėsime imtis tam tikrų veiksmų – galbūt išjungti siųstuvą, gal perjungti į kitokį režimą.

– Ką kosmose veiks M6P ir „Blue Walker-1“?

– Iškart po paleidimo dar buvo kalibruojamos visos sistemos, gaunama telemetrija ir t.t. Tai trunka apie mėnesį, ir po jo palydovai tampa pilnai funkcionuojančiomis kosminėmis transporto priemonėmis. Kai įsitikiname, kad viskas veikia, pradėsime įjunginėti krovinį – instrumentus, pradėsime eksperimentus. Konkrečiai šiuo atveju M6P rinks duomenis iš antžeminių daiktų interneto siųstuvėlių – o mes nagrinėsime, kiek tai pasiteisina.

„Blue Walker-1“ vykdys telekomunikacijų eksperimentus – bet jie yra neviešinami.

– Kokie „Nanoavionikos“ ateities planai?

– Užkariauti pasaulį (juokiasi). Matome, kad „Nanoavionika“ tampa pakankamai pajėgia konkuruoti su šios rinkos senbuviais, ir mes jau laimime projektus prieš užsienio konkurentus-kolegas. Labai džiaugiamės stebėdami, kad jau pradedame po truputėlį juos erzinti, tai yra labai geras ženklas ir įvertinimas (juokiasi).

Tikslai dabar labai nuobodūs ir žemiški – didinti apsukas, pardavimus, žinomumą ir eiti į rinką. Žinoma, pati rinka irgi dar auganti, tad mes norime augti kartu. Pamatėm, kad burę išskleidėm pavėjui ir sėkmingai – tai dabar stengsimės didinti greitį.

– Pirmieji lietuviški palydovai pakilo 2014 m., trečiasis – 2017, o paskutiniai du – 2019. Progresija vis mažėjanti, tad natūralus klausimas – kada apie lietuviškus palydovus kosmose išgirsime vėl?

– Jau lapkričio ir gruodžio mėnesį kils du palydovai.

Daugiausiai šiais palydovais bus tiriami instrumentai. Turime dviejų tipų užsakovus: kurie nori išsitirti savo instrumentus – tarkime, variklį, kamerą, kokį nors jutiklį – ir kurie planuoja ateityje daryti verslą, todėl nori išsibandyti instrumentą, surenkantį naudingą informaciją, kurią paskui bus galima pardavinėti.

– Kaip manote, kas bus pirmasis lietuvis astronautas ir kada jis pakils į kosmosą?

– Atsakymas jau turbūt tampa banaliu: pirmasis Lietuvos astronautas bus koks nors šių dienų ikimokyklinukas ar pirmokas. Pati situacija jiems klostosi labai palankiai: mes stojame į Europos kosmoso agentūrą (ESA), ir kai įstosime, turėsime daug daugiau galimybių tapti astronautais būdami Lietuvos piliečiais.

Aišku, astronautu galėtų tapti ir dabartinis suaugęs lietuvis, bet greičiausiai jam tektų padirbėti, pasikeisti pilietybę – tapti belgu, vokiečiu ar amerikiečiu. Nes būnant piliečiu užsienio šalies, kuri jau yra ESA narė, yra daugiau galimybių: nacionaliniai finansavimai, programos ir panašiai. O mes, realią galimybę tapti lietuviškais astronautais tikrąja to žodžio prasme turėsime, spėčiau, po 20 metų.

– Tai vis dėlto, ar Lietuva yra kosminė valstybė, ar ne? Nes mes taip gi mėgstame vadintis?

– Mes gal kartais mėgstame šiek tiek susireikšminti – kai to nereikėtų, nes tai ne visada padeda darbams ir ne visada padeda matyti realią situaciją.

Reikėtų išdiskutuoti, kokie yra kosminės valstybės kriterijai. Jei kriterijus yra kad kažkas iš tos valstybės turi paleisti palydovą – tada mes jau kaip reikiant kosminė valstybė, juk turime jau penkis paleistus, trys iš jų dabar yra orbitoje.

Bet jei rimtai šnekant, gal iš tiesų reikėtų į kosmosą pasiųsti žmogų, lietuvį? Jis nuskristų, pažiūrėtų, grįžęs papasakotų, kaip atrodo kosmosas – tada jau tikrai turėtume ambasadorių.

– O jei panašiai kaip neseniai Izraelis pasiuntė į mėnulį savo zondą, mes taip nusiųstume į Mėnulį ir ten įsmeigtume Lietuvos vėliavą – ar tai jau būtų kosminės valstybės ženklas?

– Tai būtų gana traukiantis dėmesį pareiškimas (šypsosi).




 

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Adomas Rutkauskas

(7)
(1)
(6)

Komentarai (1)