Klimato kaita išties vyksta. Kol vieni dėl jos diskutuoja remdamiesi savomis patirtimis, kaip kad mažesnės sniego pusnys ar gausesnis lietus, kiti kaitą jaučia daug stipriau. Vieni pirmųjų – žmonės gyvenantys šaltosiose dykumose.

Dažniausiai išgirdę apie šaltąją  dykumą pirmiausia pagalvojame apie Antarktidą ir Arktį. Kame bėda, žmonės praktiškai jose negyvena, o ir ledo yra, kokios dar vandens trūkumo problemos? Ten taip, bet yra ir visai kitokios zonos. Jos susidariusios aukštai kalnuose. Viena tokių gyvenamų teritorijų yra Himalajuose, Ladakas.

Ši Indijai priklausanti teritorija turi svyruojančią aukščio amplitudę nuo 2,5 km iki 7,5 km. Išsidėsčiusi aukščiau įprastų kritulių debesų zonos, todėl per metus čia iškrinta geriausiu atveju iki 100 mm kritulių. Maždaug  aštuntadalis to kas įprasta Lietuvai. Vandeniu čia gyvenantys žmonės nuo seno apsirūpina iš tekančių upių, kurios susidaro iš vasaros metu tirpstančių ledynų, kurie susiformavę aukštesniuose kalnų slėniuose bei ledo kepurėse.

Net geriausiais laikais būdavo didelis pavasarinis sausmetis, trunkantis maždaug nuo gegužės pradžios iki vėlaus birželio. Visas žiemos šaltukas žemumose jau ištirpęs, bet aplinka dar ne pakankamai šilta, kad aukščiau esantis ledynas pradėtų tirpti. Be tirpsmo nėra vandens. Nei žmonėms nei augalams.

Klimato kaita daug ką pakeitė. Ledynai tirpsta sparčiau, bet gaudami mažiau kritulių žiemomis nebeatsistato į prieš tai buvusias pozicijas. Taip ledynų tirpimo laiko pradžia vis labiau tolsta, nes jis būna aukštesnėse vietose.

2013 metais vietinis gyventojas Sonamas Wangchukas sugalvojo genialią idėją kaip problemą išspręsti. Reikia patiems sukurti nedidelius ledynus. Skamba beprotiškai? Iš tiesų ne. Net idėja nėra visiškai nauja.

Dar XX amžiaus pradžioje buvo sugalvota panaši mintis. Vandenį bandė saugoti ledo pavidalu iškastuose kanaluose. Tačiau toks sprendimas reikalavo didelių priežiūros kaštų, be to buvo neefektyvus. Saulės spinduliai pasiekdavo didelį plotą taip saugomo vandens ir jis pradėdavo greitai atitirpti. O vos pratirpęs nutekėdavo, susigerdavo į aplinką itin greitai. Ką pakeitė Sonamas?

Jo idėją, kad ledą reikia saugoti vertikaliai. Tai tinka tik ledo dykumoms, nes dienomis aplinkoje būna pliusinė temperatūra, vanduo skystas, tuo tarpu naktimis oras gali atšalti net iki -20 laipsnių pagal Celsijų, todėl vanduo sušąla.

2014 metais projektas buvo išbandytas praktiškai. Buvo įrengti vertikalūs vamzdžiai purškiantys vandenį aplinkui. Tam net nereikėjo sudėtingos įrangos, nes vandeniui purkšti reikalingą slėgį sukuria gravitacija -  vanduo būna paduodamas iš aukščiau esančių šaltinių. Itin smulkūs vandens lašeliai per kelias savaites sukuria ledo kalną.

Pavasarį saulė tirpdo tik nedidelį išorinį tokio mini ledyno sluoksnį. O iš vidaus storasis sluoksnis prikaupęs šalčio vėsina išorę ir ji tirpsta kur kas lėčiau. Todėl tokia stūba išsilaiko bent mėnesį aprūpindama vandeniu.

Už sėkmingą projektą autorius, o vėliau ir visa vietinė bendruomenė sulaukė ne vieno tarptautinio paskatinimo pinigais bei žinoma įvertinimo pasauliniu mastu. Tokios stūbos vis populiarėja. Vietiniai prie jų sodina augalus, kurie gavę vandens greičiau auga. Tokie kūriniai yra ir traukos objektai turistams. 2016 metais vietiniai įrengė kavinę vienoje iš stūbų.

Kodėl jos taip vadinamos? Šis aukštinis Himalajų regionas ribojasi su Tibeto regionu. Bemaž pusė čia gyvenančių, ypač aukštumose, yra tibetiečių budistai. O budistų religiniai kulto objektai yra stūpos. Jie panašios apvalios, piramidiškai į viršų kylančios formos.

Tiesa ne visiems patiko tokia idėja. Kol Ladako gyventojai entuziastingai sutiko projektą ir kasmet vis didino tokių mini ledynų projektų skaičių, žemumose gyvenantys žmonės užvertė aukščiausią valdžią skundais. Jų nuomone jiems irgi reikia vandens. Vardan efektyvesnio ledo stūpų kūrimo dalį vandens aukštumų žmonės sulaiko, tad jo kur kas mažiau nuteka tolyn.

Kiekiai dideli. Vandens fontano aukštis kartais siekia kelias dešimtis metrų. Kasmet žmonės varžosi kurie sukurs aukštesnę stūpą. Skaičiuojama, kad vos 7 metrų ledo kalnas savyje talpina 150 tūkst. litrų vandens. Ir jų ne vienas. Visas vanduo surenkamas iš ledynų tirpsmo.

2018 metų pradžioje vietinė valdžia priėmė nutarimą, kuris rimtai įspėja, kad žmonės nukreipinėjantys vandenį tekantį Phyang Nallah srovės srautu, vardan ledo stūpų kūrimo, gali būti baudžiami.

Aukštumų gyventojai nesutikdami su tokiais sprendimais pasiryžę įrodyti, kad jiems taip pat priklauso vanduo ir kad toks projektas svarbus. Jų argumentai tokie: per metus pro juos prateka 100 milijonų kubinių metrų vandens. Žemumose esantys Phey ir Phyang bendruomenės per penkis ūkininkavimo mėnesius sunaudoja tik 10 milijonų kubinių metrų vandens.

Bendruomenė siūlo Phyango šaltojoje dykumoje, prie kalnų, sukurti dirbtinį ežerą talpinantį 6 milijonus kubų vandens. Dar 4 milijonus kubų galima saugoti 50-e ledo stūbų, kurios būtų aukščiau.

Viskas dėl vandens. Keičiantis klimatui tokių ginčų kils tik daugiau. Ne tik šiame, bet ir kituose regionuose. Geriausia viso šito dalis ta, kad sprendimai galimi jei tik bus abipusis noras bendruomenėms susitarti. O ginčą sukėlęs projektas tikrai nėra žalingas aplinkai.

Komentarai ()