Mokslininkai mano įminę „Salvator Mundi“ paslaptį - kokį rutulį iš tikrųjų pavaizdavo da Vinci?  ()

Mokslininkai mano įminę vieną iš keisčiausių Leonardo da Vinci tapybos paslapčių – dėl ko stiklo rutulys paveiksle „Salvator Mundi“ (nutapytame apie 1500 metus) neiškraipo ir neatspindi šviesos spindulių, kaip galima būtų tikėtis iš normalaus stiklinio rutulio, rašo „Live Science“.

Kalifornijos universiteto Irvine (JAV) mokslininkų atliktas kompiuterinis modeliavimas rodo, kad paveiksle matomas Jėzus laiko ne vientisą krištolo rutulį, o tuščiavidurį stiklo lukštą, kuris iš tiesų ir atrodytų lygiai taip, kaip nutapė L. da Vinci.

Tuščiavidurio rutulio hipotezę jau anksčiau buvo iškėlę meno istorikai (nors būta ir alternatyvių hipotezių, tokių kaip akmens kristalo apskritimas). Tačiau dabar pažangus 3D modeliavimas parodė, kad L. da Vinci paveiksle labai tiksliai atvaizduotas tuščiaviduris stiklinis objektas.

„Mūsų eksperimentai parodė, kad optiškai tikslus trimačio vaizdo generavimas, kokybiškai atitinkantis paveikslo vaizdą, iš tiesų yra įmanomas naudojant tokias medžiagas, šviesos šaltinius ir mokslo žinias, kurie buvo prieinami L. da Vinciui apie 1500 metus“, – savo išvadose rašo mokslininkai.

Paveiksle „Salvator Mundi“ (išvertus iš lotynų k. – „Pasaulio gelbėtojas“) už rutulio matomos Jėzaus mantijos klostės nėra nei iškraipytos, nei padidintos, o ant paviršiaus matomi trys balti taškai. Kai kurie istorikai kėlė hipotezę, kad L. da Vinci šį rutulį tyčia nupiešė nerealistiškai.

Tačiau panaudojus kompiuterinės grafikos metodą, vadinamą atvirkštiniu atvaizdavimu (angl. inverse rendering), kuriame vaizdo trimatės detalės yra ekstrapoliuojamos iš atvaizdo dvimačių elementų, mokslininkai sugebėjo atkurti, ką tiksliai L. da Vinci piešė prieš 500 metų.

Taigi, šiuolaikinių mokslininkų skaičiavimais, rankoje laikomo rutulio spindulys buvo 6,8 cm, jis buvo ištiestas per 25 cm į priekį nuo pagrindinio paveikslo subjekto. Analizės rezultatai rodo, kad rutulio stiklo sienelė negalėjo būti storesnė nei 1,3 mm.

Paveiksle matomi šešėliai rodo, kad tapant buvo naudojamas stiprus šviesos šaltinis iš viršaus ir bendresnė išsibarsčiusi šviesa. Šis kompiuterinis modeliavimas dar nebuvo įvertintas recenzentų, bet jis iš esmės atitinka viską, kas atvaizduota ant drobės.

Pagal Jėzaus mantijos raukšles, matomas už rutulio, mokslininkai daro išvadą, kad L. da Vinci gerai išmanė stiklo rutulių poveikį vaizdui. Be to, yra žinoma, kad šis įvairių sričių genijus tuo metu studijavo optiką. Dauguma klosčių yra neiškraipytos, bet viena iš jų už rutulio atrodo kiek kitaip, nei atrodytų be jo.

 

„Salvator Mundi“ paveikslas 2017 metais Niujorko „Christie's“ aukcionų namuose buvo parduotas už 450 mln. JAV dolerių ir iškeliavo į Abu Dabį – tai buvo brangiausiai parduotas paveikslas pasaulio istorijoje. Šį meno kūrinį iki šiol dengia neatsakytų klausimų skraistė – pavyzdžiui, kai kurie istorikai teigia, kad L. da Vinci tik šiek tiek prisidėjo prie kai kurių paveikslo dalių tapymo arba tai yra apskritai ne jo paveikslas.

Bet faktas, kad vaizdas stiklo rutulyje atkurtas tiksliai, sustiprina pagrindą manyti, kad L. da Vinci indėlio šiame paveiksle visgi esama ir kad tapytojas, skulptorius bei mokslininkas pasinaudojo savo optikos bei šviesos žiniomis kurdamas tikrovišką atvaizdą.

„Ši analizė parodo, kad Leonardo suprato šias optines tuščiavidurių rutulių savybes ir žinojo, kaip išvengti dėmesį atkreipiančių vaizdo iškraipymų subjekto mantijos klostėse“, – savo mokslinio darbo aprašyme teigia jo autoriai.

Šiuo metu su darbu galima susipažinti publikavimui parengtų mokslinių straipsnių saugykloje „arXiv“.

Aut. teisės: 15min.lt

(15)
(3)
(12)

Komentarai ()