Rusijos apžvalgininkas: bijoti reikia ne koronaviruso, o pačios Kinijos - kodėl Kremlius puola į isteriją dėl Šiaulių bataliono, bet ignoruoja pagrindinę grėsmę  (6)

Koronaviruso epidemija — dar vienas neva stabilios ir turtėjančios Kinijos pasauliui pateiktas nemalonus siurprizas. Tuo tarpu Rusijoje apie Kinijos režimo ir politikos keliamas grėsmes, galima sakyti, visiškai nediskutuojama


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Įsivaizduokite, visiškai nuo aplinkinio pasaulio izoliuotą Prancūziją. Neskraido lėktuvai, nevažinėja traukiniai, pasienio kontrolės punktus užtveria veidus kaukėmis užsidengę patruliai. Informacija – cenzūruojama. Žodžiu, Napoleono, vyno ir Paryžiaus Dievo motinos katedros šalis „po dangteliu“. Įsivaizdavote? Tai štai, Kinijos Chubei provincijoje dėl koronaviruso epidemijos užverti beveik septyniasdešimt milijonų žmonių. Maždaug tiek gyventojų yra ir Prancūzijoje.

Žinoma, galima žavėtis kinų valdžios efektyvumu, spąstuose uždariusia dešimtis milijonų žmonių, o dabar žadančiai per dešimt dienų pastatyti tūkstančio gulimų vietų ligoninę. Tikėsimės, ji neužgrius pacientų, kaip reguliariai nutinka Kinijoje. Ir nepamirškime: tai efektyvumas tos pačios sistemos, kuriančios vadinamas „perauklėjimo stovyklas“ nacionalinėms mažumoms ar žudančios kalėjimuose disidentus, neišskiriant ir Nobelio premijos laureatų.

Tačiau, kaip rodo koronaviruso drama, ši sistema itin netinkama užtikrinti normalias gyvenimo sąlygas ir elementarią higieną dviems trečdaliams iš pusantro milijardo Kinijos gyventojų, negyvenančių pakrantės miestuose — tokiose „kiniško stebuklo“ vitrinose, kaip Šanchajus ar Šendženas. Atsimenate 2002–2003 metais pasaulinę paniką sukėlusį atipinės pneumonijos virusą (SARS)? Jis, kaip ir koronavirusas, atkako iš Kinijos, tik iš kitos provincijos — Guangdongo. Už dangoraižių, greitųjų traukinių ir Pekino režimo retorikos apie „tarpusavyje naudingą bendradarbiavimą“ ryškėja veidas totalios diktatūros, kuri, kaip ir bet kuri kita diktatūra, galvoja vien apie savęs išsaugojimą ir vardan to (vėlgi, kaip ir bet kokia diktatūra) pasirengusi meluoti ir žudyti.

 

Svarbiausia – neužsimerkti ir neužsidėti rožinių akinių. Tačiau Rusijoje būtent tuo atkakliai užsiimama. Dar gerokai prieš koronaviruso epidemiją apie ją pradėta kalbėti, kaip apie velionį dėdulę — arba gerai, arba nieko. Tokį toną, savaime suprantama, diktuoja Kremlius. Rusijos viršūnėlės, seniai pamišusios dėl neapykantos Amerikai ir šaltojo karo revanšo idėjos, į rytinį kaimyną ėmė pavydžiai žvalgytis dar praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje: „Šaunuoliai kinai, ir sistemą išlaikė ir žmones pamaitino. Ne taip kaip Gorbačiovas ir Jelcinas!“ 1997 metais, veikiamas Jevgenijaus Primakovo, kliedėjusio „daugiapoliariškumu“ ir tokiomis geopolitinėmis fantazijomis, kaip „trikampis Maskva — Delis — Pekinas“, Borisas Jelcinas pasirašė Daugiapoliarinio pasaulio deklaraciją (skaityk: apie kovą su JAV įtaka) su tuometiniu KLR vadovu Dziang Dzeminu. Tačiau 1997 metais sovietų imperijos įpėdiniai į Kiniją žiūrėjo kaip į trečiojo pasaulio šalį, kuri dar ilgai bindzens įkandin.

Dabar aišku: iš esmės tuščia deklaracija buvo viena iš svarbiausių pirmojo Rusijos prezidento užsienio politikos klaidų. Vardan taktinių vidaus politikos interesų jis padėjo politinį pamatą tam, kas į Kremlių atėjus Vladimirui Putinui tapo viena iš svarbiausių rusiškos politikos tendencijų, — neišvengiamo suartėjimo ir didėjančios politinės priklausomybės nuo toli gražu ne draugiško ir potencialiai pavojingo kaimyno. Ši, vis glaudesnė, partnerystė turi dvi priežastis: dviejų autoritarinių režimų tarpusavio pagalba kovoje prieš bendrą priešą – Ameriką, – ir (vis didesnė) Maskvos baimė dėl augančios KLR galios. Prisipažinti, kad Rusija neišvengiamai atsilieka nuo Kinijos, neįmanoma. Tenka, turint prastas kortas, nutaisyti gerą veidą ir žaisti iškankintus „partnerystės“ žaidimus.

 

Kaip baigsis koronaviruso istorija, nežinia, bet jau aišku, kad šalis su kuria Rusija turi ilgesnę, nei 4000 km sieną, — poatencialus pandemijos šaltinis. Rosstato duomenimis, pamažėl išmirštančiose Sibiro ir Tolimųjų Rytų apskrityse gyvena 25 milijonai žmonių (šiek tiek daugiau nei 17 procentų Rusijos gyventojų). Palyginimui: trijose sieną su RF turinčiose (beje, vienose iš skurdžiausių) Kinijos provincijose, — apie 90 milijonų. Ir nors Kinijai savo neįsisavintų teritorijų užtenka, toks demografinis kontrastas, nacionalinių interesų aspektu negali nekelti nerimo. O dar pridėkite Kinijos socialinę nelygybę ir ekologijos problemas — kone didžiausias pasaulyje. Kinijos energetikos ir transporto indėlis į globalią klimato kaitą – itin svarus.

Ne mažiau grėsmių ir karinėje sferoje. Prieš 20 metų pirkusi rusišką techniką, dabar KLR — antrasis pasaulyje ginkluotės gamintojas po JAV. Kinijos armija — didžiausia pasaulyje ir kariniu biudžetu nusileidžia tik JAV. Ir galiausiai, kiniška propaganda užtikrintai plinta po pasaulį ne prasčiau už koronavirusą. Naujas organizacijos Freedom House pranešimas šia tema turėtų suneraminti Kremliaus propagandistus iš TIA „Rossija segodnia“. Jie gali greitai neatlaikyti tarptautinės kinų „kolegų“ (kol kas) konkurencijos.

 

Ne ką geresni reikalai ir akademinėje aplinkoje. Turinčio būti pagrindiniu objektyvaus ir visapusiško kiniškos problematikos tyrimų centro – RMA Tolimųjų Rytų instituto, – atstovai įtartinai dažnai vietoje to pateikia kinišką propagandą — žinoma, sukurptą pagal Kremliaus „atsistojimo nuo kelių“ mitą.

Kiekvieno iš trijų NATO greitojo reagavimo batalionų Baltijos šalyse ar amerikiečių brigados Lenkijoje krustelėjimas nedelsiant sukelia Rusijos generalinio štabo reakciją: girdi, „grasina“ ir „destabilizuoja“. Kariškiai aiškina, kad netiki niekieno taikių ketinimų deklaracijomis, o analizuoja faktus ir konkrečius veiksmus. Atrodo keistai: bataliono mokymai Šiauliuose — problema, o dviejų milijonų armija su penkiais šimtais tūkstančių rezervo karių palyginti netoli nuo Chabarovsko ir Vladivostoko — ne problema. Bet kurią akimirką gali paaiškėti, kad rusų sveikatai pavojų kelia latviški šprotai ir tokios žinios aptarimas užims porą valandų Norkino ir Solovjovo laidų eterio laiko, o globali koronaviruso epidemija tesukelia pageidavimą papasakoti, kaip greitai ir gražiai Uhane statoma ligoninė.

Patikimus duomenis apie kinų migraciją į Rusiją rasti sunku, tačiau apsilankymas bet kuriame RF Tolimųjų Rytų mieste pateikia daugybę pastebėjimų, turinčių tapti bent jau pretekstu aptarti vykstančius procesus.

Iš rytų į Rusiją žvilgčioja penkių tūkstančių metų istorijos šalis, vadovaujama nekeičiamo lyderio, niekam neatskaitinga, turtinga, korumpuota ir slapta, per praėjusį amžių pražudžiusi dešimtis milijonų savo piliečių. Ji globaliu mastu superka aktyvus ir įtaką, grasina karu nuo jos atskilusiam Taivanui. Visa tai gausiai pertepta nuosava ksenofobine „stojimosi nuo kelių“ teorija, vadinama „Kiniška svajone“. Pilnas jos variantas, kurį suformulavo šalies vadovas iki gyvos galvos Si Dzinpingas, — „Kiniška svajonė apie didį kinų tautos atgimimą“.

 

Pekinas irgi kliedi revanšu — už Vakarų ir Rusijos kolonializmą XIX amžiuje ir XX pradžioje, ir už septintajame – devintajame dešimtmetyje vykusį konfliktą su SSRS. Juk kinams Rusija — tai tie patys Vakarai, kaip Lenkija ar Portugalija, tik skurdesni ir labiau kompleksuoti. O tai reiškia, silpnesni. Tačiau Pekino politbiuras moka nuomonę pasilaikyti sau. Beveik kaip duomenis apie koronaviruso pasireiškimo priežastis ir paplitimo mastą.

Asmeniškai man (kaip ir vis daugiau Rusijos piliečių, ypač Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose) tai, kas vyksta Kinijoje ir kas plinta iš jos, vis dažniau kelia diskomfortą. Po koronaviruso — ypač. Suprantu, kad virusas — sunkiai prognozuojamas dalykas ir gyvena, kur panorėjęs. Bet norėtųsi sužinoti, kodėl būtent rytinis kaimynas toks turtingas naujų štamų. Gal esu neteisus ir tuščiai panikuoju. Bet atviri pokalbiai Kinijos tema viešojoje erdvėje nevyksta, ir jų vesti, panašu, nėra kam. Parlamentas — „ne vieta diskusijoms“*. Dauguma žiniasklaidos — vieta diskusijoms, iš anksto suderintoms Senojoje aikštėje. Akademinės ir verslo konstitucijos periodiškai primena vietas diskusijoms, iš anksto apmokėtoms Pekino. Opozicijos forumai — visai ne vieta diskusijoms apie užsienio politiką, nes „tikslinę mūsų auditoriją domina algos, pensijos ir valdininkų vagystės!“

 

Tačiau kitaip nei minėtasis amžinatilsis giminaitis, Kinija gyva ir vis dažniau elgiasi, kaip panorėjusi. Nesu tikras, ar Rusijai nusilpus dar labiau, draugai iš Pekino neims nekantriai šūkčioti mūsų pusėn. Tiesą sakant, jau šūkčioja: paklauskite „Nezavisimaja gazeta“ redakcijos. Yra tik viena viltis: galbūt Rusijos Genštabas iš kinų išmoko išganingojo veidmainiškumo ir kliaunasi ne tik branduoliniu sulaikymu, bet ir dar kažkuo? Ir gal po banketų su kolegomis iš Pekino, pasivaišinę degtine su trepangais, jie kabinetų tyloje, kaip ir dera strategams, rašo, tarkime, Usurijsko gynybos ar prevencinės specanazo operacijos greta Blogoveščensko esančiame Heihe planus? Kaip sakoma, dėl viso pikto. Man taip būtų ramiau.

K. Eggert

snob.ru

* „Parlamentas – ne vieta diskusijoms.“ Viena iš daugelio sparnuotų RF Dūmos pirmininko B. Gryzlovo frazių.
(71)
(21)
(50)

Komentarai (6)