Paslaptinga juoda dėmė poliarinio tyrinėtojo dienoraštyje atskleidė siaubingų detalių apie jo likimą  ()

Kai sušalęs ir alkanas poliarinis tyrinėtojas gulėjo lediniame Grenlandijos urve, savo paskutinį įrašą dienoraštyje pažymėjo juoda dėme puslapio apačioje. Praėjus daugiau nei amžiui, tamsioji dėmė atskleidė naujų liūdnų detalių apie paskutines mirštančio žmogaus valandas.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Jo vardas buvo Jorgenas Bronlundas, rašoma livescience.com. Grenlandijoje gimęs inuitas buvo vienas iš trijų vyrų, dalyvavusių 1906–1908 metais Danijos surengtoje ekspedicijoje į Grenlandijos šiaurės rytų pakrantę. Ekspedicijai vadovavo Danijos etnologas Ludvigas Mylius-Erichsenas. J. Bronlundas mirė 1907-ųjų lapkričio mėnesį. Palyginti su kitais ekspedicijos dalyviais, jis išgyveno ilgiausiai, be to, buvo rasti tik jo palaikai.

Tyrinėtojas savo paskutines mintis užrašė dienoraštyje, o paskutiniame puslapyje matyti ir didelė juoda dėmė. Neseniai mokslininkai atliko išsamų tyrimą ir išsiaiškino, kad jos sudėtyje yra sudegusios gumos, žibalo ir išmatų. Iš šių medžiagų galima spręsti, jog J. Bronlundas iš paskutiniųjų (deja, nesėkmingai) stengėsi uždegti žibalinę viryklę, tačiau jį įveikė šaltis ir alkis.

J. Bronlundas mirė ekspedicijos komandai ledu grįžtant į bazinę stovyklą iš Grenlandijos šiaurinės pakrantės. L. Mylius-Erichsenas ir ekspedicijos kartografas Nielsas Peteris Hoegas Hagenas jau buvo iškeliavę anapilin, bet J. Bronlundui visgi pavyko nusigauti iki urvo.

 

„Šią vietą pasiekiau šviečiant delčiai. Toliau eiti nebegaliu, nes tamsu, nušalau kojas. Kitų ekspedicijos dalyvių kūnai guli viduryje fiordo“, – pasakojama paskutiniame niūriame dienoraščio įraše, kurio turinys buvo aprašytas 1908 m. ataskaitoje, pasirodžiusioje žurnale „Scottish Geographical Magazine“. 1908-ųjų balandžio mėnesį kitos ekspedicijos komanda rado J. Bronlundo kūną ir dienoraštį. Tyrinėtojai inuitą palaidojo jo mirties vietoje, o dienoraštis papildė Kopenhagoje esančios Karališkosios bibliotekos kolekciją.

Paskutiniame dienoraščio puslapyje po J. Bronlundo parašu buvo „priklijuota juoda dėmė“, nurodoma naujo tyrimo išvadose.

Paslaptingoji žymė taip visus suintrigavo, kad 1993 m. vienas neįvardytas mokslininkas slapčia ją nuėmė tyrimams atlikti negavęs leidimo, paaiškino pagrindinis studijos autorius Kaare’as Lundas Rasmussenas, Pietų Danijos universiteto Fizikos, chemijos ir farmacijos katedros profesorius.

„Dėmė nedelsiant buvo nugabenta ištirti į Danijos nacionalinį muziejų. Ją atnešęs asmuo negavo jokios komercinės ar kitokios naudos, – „Live Science“ skirtame el. laiške rašė K. L. Rasmussenas. – Dabar neanalizuojame mėginių be rašytinio leidimo. Žinoma, anais laikais viskas buvo kitaip.“

 

Tuometiniams Nacionalinio muziejaus Gamtos mokslų padalinio ekspertams nepavyko išsiaiškinti paslaptingosios dėmės cheminės sudėties. Naujojo tyrimo metu mokslininkai naudojo technologijas ir metodus, kurių XX a. dešimtajame dešimtmetyje paprasčiausiai nebuvo, pavyzdžiui, rentgeno spindulių fluorescenciją ir induktyviai susietos plazmos masių spektrometriją. Jie išanalizavo dėmę atominiu lygmeniu ir nustatė jos cheminius elementus.

Apdegusiame fragmente tyrėjai rado anglies, kalcio, titano ir cinko. Tiesa, pastarieji trys elementai nėra būdingi jokiems žinomiems šiaurės rytinės Grenlandijos dalies uolienų dariniams, pažymėjo K. L. Rasmussenas. Nuodugnesnės analizės metu paslaptis buvo įminta: minėtieji elementai priklausė mineralams kalcitui, rutilui ir cinkitui. Jie buvo naudojami kaip užpildas gumai gaminti, vadinasi, dėmės sudėtyje yra šios medžiagos. Tikriausiai gumos pateko iš apdegusio žibalinės viryklės tarpiklio.

 

Taip pat mokslininkai rado trijų rūšių organinių junginių: lipidų, tokių kaip augalinis aliejus, gyvūninės kilmės riebalai ir žuvų arba banginių taukai, žibalo ir žmogaus išmatų (tikėtina, jog nusilpęs ir nevilties apimtas J. Bronlundas kaip viryklės kurą naudojo savo išmatas).

„Jis buvo labai išsekęs, alkanas ir sušalęs, – rašė mokslininkai. – Tikriausiai bandant degtukais uždegti viryklę jam drebėjo rankos.“

Norint uždegti tokią viryklę, pirmiausia ją reikėdavo pašildyti deginant alkoholį, tačiau jo atsargos baigėsi. Greičiausiai J. Bronlundas dėmę paliko nesėkmingai pabandęs pašildyti viryklę tuo, kas pasitaikė po ranka, o joje esančios išmatos rodo nepavydėtinas aplinkybes ir siaubingas sąlygas „paskutinėmis jo gyvenimo dienomis“, nurodė tyrimo autoriai.

Studijos rezultatai buvo paskelbti internete, žurnalo „Archaeometry“ svetainėje, lapkričio 16 d.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: delfi.lt
(18)
(8)
(10)

Komentarai ()