Greta Akcijonaitė: Lietuvos kino teatrų repertuaras – neskatinantis mąstyti  (3)

Naujųjų kino namų „Pasaka“ vadovė Greta Akcijonaitė didesniosios dalies Lietuvos kino teatrų sudarytą repertuarą teigia esant „bukinantį“ žiūrovus. Nors Vilniuje nekomercinį kiną rodančiuose kino centruose laisvų vietų net pritrūksta, kituose miestuose, anot jos, poreikio „šiek tiek sunkesniam“ kinui nėra arba jis nepakankamas.


Iš viso Vilniuje, iki atidarant kino namus „Pasaka“, jau veikė 4 kino teatrai. Du iš jų, „Skalvija“ ir „Ozo“ kino salė, žiūrovams siūlė nekomercinį kiną, kurį dabar pas save kviesite pasižiūrėti ir Jūs. Būsite neišvengiami konkurentai?

Ne, būsime bendradarbiai ir bendradarbiausime, kadangi „Skalvijos“ kino centras [jam pašnekovė vadovavo 3 metus – lrt.lt] tiesiog nesutalpina visų norinčiųjų.

Iš tikrųjų kino mylėtojų Vilniuje yra kur kas daugiau negu 80 vietų salė gali talpinti.

Atrodo, kad Vilnius – vienintelė vieta, kur koncentruojasi nekomercinio kino namai (dabar jų jau galima suskaičiuoti 3), tuo metu kituose miestuose jų praktiškai (jeigu neminėtume pavienių iniciatyvų, kaip, pavyzdžiui, Kauno Senamiesčio kino klubas) nėra.

Kodėl, Jūsų nuomone, taip yra?

Jų greičiausiai nėra todėl, kad nėra poreikio. O iš kitos pusės, tikriausiai šiek tiek natūralu, kad sostinėje koncentruojasi tiek ir kultūrinis gyvenimas, tiek ir nekomercinio kino poreikis ir pasiūla.

Bet iš tikrųjų gaila, kad kituose miestuose taip vangiai ir festivaliai sutinkami, ir tų vietų, kur juos rodyti, nėra, nes visgi reikėtų publiką ugdyti, mokyti, lavinti.

Aš pati esu organizavusi moterų filmų festivalį „Šeršėliafam“, kuris keliavo per kitus miestus. Pavyzdžiui, Panevėžyje iš 16 suplanuotų seansų įvyko tik pusė, į kuriuos atėjo vienas arba du žmonės.

Palangoje, Nidoje arba Ukmergėje festivalio seansai vyko šiek tiek aktyviau, bet vis tiek salės „nelūžo“ ir žmonių skaičius buvo labai ribotas.

Jie sako, kad jiems reikia ir jie nori pamatyti, bet kai kinas atkeliauja į jų miestą, to žiūrovo taip ir neatsiranda.

Kaip vertinate mūsų šalyje veikiančių kino teatrų repertuarą? Ar iš tikrųjų jų žiūrovams siūlomi filmai atitinka paklausą? Ar nepastebite, kad galbūt kai kurie kino teatrai tiesiog formuoja sau finansiškai pelningą žiūrovų skonį?

Vertinu labai prastai. Pasirinkimas yra labai mažas, ribotas, labai trūksta įvairovės, visa produkcija yra JAV, šiek tiek „bukinanti“, neskatinanti mąstyti arba kritiškai vertinti dalykus, išskyrus festivalių programas ir keletą nepriklausomų filmų, kuriuos atveža kai kurie platintojai.

Kai kurie kino teatrai yra tiesiogiai orientuoti į pelną, į komercinę sėkmę ir tokį produktą jie siūlo, taip formuoja savo auditoriją. Siūlo ne tik filmą, bet ir papildomas paslaugas, kurios jaunam žmogui pasirodo labai patrauklios. Tiesiog formuoja jo įpročius.

Mes manome, kad tai yra neteisinga, kad visgi reikia ugdymu, edukacija užsiimti ir kartais jaunam žmogui siūlyti ne tik tai, kas lengvai „suvirškinama“, „sukramtoma“, bet ir šiek tiek „sunkesnes“, sudėtingesnes užduotis, tam, kad jis gilintų savo žinias ir galėtų atsirinkti.

Kaip vertinate Lietuvoje rengiamų kino festivalių įvairovę ir kokybę? Ko jiems trūksta, ko šių festivalių rengėjai dar negali pasiūlyti mūsų kino žiūrovams?

Čia reikėtų pasidžiaugti, nes iš tikrųjų tokiai mažai šaliai kaip Lietuva, kai tiek nedaug kino teatrų, manau, [surengiamas] rekordinis kino festivalių skaičius ir yra tikrai neblogas jų lankomumas.

Tai rodo, kad interesas vis dėlto yra, ir svarbiausia būtų jį išlaikyti nuolatinį, kad tai vyktų ne tik festivalių metu, bet ir kasdien.

Aš palinkėčiau festivalių rengėjams, kad jie tobulėtų, profesionalėtų jų komandos, kad būtų aiškus darbų pasiskirstymas, kad daug dėmesio skirtų viešam žmonių informavimui.

Taip pat festivaliams svarbu augti tarptautiniu mastu, kad jie neapsiribotų vien tik Lietuva, bet kad taptų ir svarbūs regione.

Ar galima būtų pasakyti, kad lietuvių žiūrovai yra išlepę?

Tam tikra prasme šiek tiek išlepę komforto atžvilgiu – kiną žiūrėti sėdint ant taburetės jiems yra tarsi jau labai blogai. Nors kiek aš esu lankiusis festivaliuose ir kitose kino salėse... Gerą filmą galima žiūrėti ir ant žemės sėdint, ir nepatogiai ant kietų senų kėdžių įsitaisius. Užsienyje niekas dėl to nesiskundžia, ypač per festivalius, kur būna daug publikos ir visus apima kino euforija.

Mūsiškiai nori didelio komforto, yra pripratę vėluoti į seansus (tai nelabai toleruotina kitose šalyse, ypač nepriklausomuose kino teatruose), valgo seansų metu. Ir dar mobilieji telefonai – tai nėra labai gražu.

Daugiau pagarbos kinui, aš manau, reikėtų.

Kino teatras „Skalvija“ vykdo kino edukacijos programą: kviečia jaunuolius mokytis dokumentinio ir vaidybinio kino, suaugusiesiems pasiūlė kino režisūros, scenarijaus ir montažo kursus.

Turime LMTA, kur šiuos dalykus galima studijuoti profesionaliai, tad kodėl populiarėja, Jūsų nuomone, tokie kursai?

„Skalvijoje“ dėsto profesionalai. Net daugiau profesionalai ir įvairesni nei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (aš pati ten esu baigusi režisūrą).

Kai dar dirbau „Skalvijos“ kino centre, „Skalvijos“ kino akademijos siekis ir buvo sukurti laisvesnę, alternatyvesnę programą, kur žmonės galėtų džiaugtis kūrybine dvasia, kur galėtų laisvai, niekieno nekritikuojami save išreikšti.

Kursai, visų pirma, yra skirti moksleiviams, kurie dar galvoja, svarsto, ką jie veiks ateityje ir tai yra labai geras startas. Jie išbando savo jėgas ir turi laiko apsispręsti, ar tikrai jie nori siekti profesionalios karjeros.

Ir taip pat ta aplinka nėra tokia akademiška, daug laisvesnė, daugiau improvizacijos ir daugiau laisvės.

Aš manau, kad prieš stojant rimtai mokytis tikrai visiems verta išbandyti pirmiausia jėgas tokiuose kursuose.

Galbūt kažką panašaus žadate pasiūlyti „Pasakos“ lankytojams?

Būtinai, jau nuo lapkričio mėnesio. Bus programos jaunimui, tiek teorinės, tiek ir praktinės.

Bus profesionalams skirti rimtesni kursai, seminarai, praktiniai užsiėmimai, kuriuose dalyvaus ir užsienio specialistai, ir vietiniai specialistai.

Mėgėjams, kurie norėtų po darbo ateiti, pasiūlysime kartu mokytis kino istorijos, kuri be galo įdomi ir kartu žiūrėti ištraukas iš filmų.

Ar kino namai „Pasaka“ pristatys tik vardą užsitarnavusių režisierių darbus, ar galime tikėtis išvysti ir mūsų LMTA arba užsienyje studijas baigusių lietuvių debiutinius darbus?

Išskėstomis rankomis laukiame visų debiutinių, nežinomų, dar neatrastų, bet ateityje, mes tikime, sužibėsiančių kūrėjų.

Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt
Autoriai: Absoliuta Andželika Lukaitė
(0)
(0)
(0)

Komentarai (3)

Susijusios žymos: