Tai – antroji straipsnio apie japonų kamikadzes kaip reiškinį, dalis. Pirmoji dalis buvo rubrikoje „Mokslas ir IT“ buvo publikuota antradienį. Kamikadzių atsiradimo istorija gan vaizdingai aprašyta 1958 m. išleistoje R.Inoguchi ir T.Nakajimos knygoje „The Divine Wind: Japan's Kamikaze Force in World War II“ (liet. „Dieviškas vėjas: Japonijos kamikadzių pajėgos II Pasauliniame kare“).

„Japonijai iškilo mirtina grėsmė. Dabar išgelbėti mūsų šalies jėgų nepakanka nei ministrams, nei Generaliniam štabui, nei žemesniems vadams – tokiems, kaip aš. Tik jūs, jauni ir tvirtos dvasios, galite ją išgelbėti. Todėl milijonų jūsų tėvynainių vardu prašau ryžtis šioms aukoms ir meldžiuosi už jūsų sėkmę“.

Admirolo balsas virptelėjo, bet jis vis dėlto pratęsė:

„Jūs jau esate dievai be žemiškų norų. Tačiau vieną dalyką norite žinoti: ar nebus jūsų savižudiškas veiksmas beprasmis? Deja, apie rezultatus papasakoti jums negalime. Tačiau aš seksiu jūsų pastangas iki galo ir pranešiu apie jūsų veiksmus Sostui. – Jo akyse susitvenkė ašaros, ir admirolas užbaigė: – Aš prašau jūsų padaryti viską, kas tik įmanoma“.

O štai dar vienas kolektyvinio lakūnų kamikadzių „portreto“ štrichas. Rašytojas Yuki Tannaka iš Hiroshimos Taikos instituto tvirtina: „Jų dienoraščiuose ir laiškuose į namus priešininkas beveik neminimas. Jų sąmonėje priešas neegzistuoja. Tiksliau, jų laiškuose praktiškai jokio „priešo neapykantos“ jausmo rasti neįmanoma. Gal iš dalies tai galima būtų paaiškinti tuo, kad kursantai su realiais kovos veiksmais niekuomet nebuvo susidūrę. Vietoje to juos neramino filosofinės idėjos – pavyzdžiui, kaip per trumpą savo gyvenimą rasti dvasinę jo vertę, kaip naudingai praleisti likusį laiką ir kaip filosofiniu požiūriu pateisinti savižudybę“.

Visa tai perskaitęs portalo republic.ru žurnalistas Jevgenijus Verlinas paprašė pakomentuoti savo gerą pažįstamą, „Amerikos balso“ žurnalistą Aleksandrą Grigorjevą, kuris seniai domisi šia nevienareikšmiška japoniškos istorijos dalimi.

– Kaip Jūs trumpai apibūdintumėte kamikadzių fenomeną?

– Mano požiūriu, kamikadzės – Antrojo pasaulinio karo siaubo apoteozė. Tai buvo neįtikėtinai nežmogiškas ir žiaurus karas. Pirmajame Pasauliniame – kaip ir visuose ankstesniuose karuose – vyko žiaurumo aktai taikių gyventojų, belaisvių, civilių objektų ir t.t. atžvilgiu, tačiau jie veikiau buvo išimtis nei taisyklė. Antrajame Pasauliniame išimtimi tapo būtent žmogiškumo aktai.

„Džentelmenų karas“ išnyko, kamikadzės tapo logiška žmogaus gyvybės nuvertinimo baigtimi, kai garantuojama ne tik priešo, bet saviškių mirtis. Pažymėtina, kad Japonija – ne vienintelė valstybė, tame kare naudojusi savižudžius. Pavyzdžiui, tai darė nacistinė Vokietija, bandžiusi naudoti savižudžius taranuoti bombonešius, naikinti pontonines perkėlas, ir – buvo toks projektas – kaip balistinių raketų „V“ taikymo sistemas.

Ypatingai svarbu pabrėžti, kad kamikadzės buvo nevilties ginklai, jie pasirodydavo tik tuomet, kai situacija fronte tapdavo beveik katastrofiška. Per Antrąjį pasaulinį karą Japonijos ir Vokietijos karinių oro pajėgų lakūnai buvo turbūt geriausi pasaulyje. Tačiau po kelių metų didžioji dalis šių asų jau buvo mirę, o visavertės pamainos jiems neatsirado. Taip nutiko dėl susidariusio uždaro rato: karui reikėjo daugiau lakūnų, todėl aviacijos mokyklose jie buvo vis trumpiau rengiami, o nepakankamai parengti pilotai tapdavo lengvu priešininko grobiu, ir juos reikėdavo kuo skubiau pakeisti.

– XX amžiaus karų istorijoje šiaip jau netrūksta pasiaukojimo be įsakymo pavyzdžių: kareivis savo kūnu uždengia ambrazūrą, apsuptas priešo, susisprogdina, nukreipia savo lėktuvą į priešo ešeloną ir t.t. Kuo iš principo skiriasi tokie pavyzdžiai nuo kamikadzių praktikos?

– Gyvenu JAV, čia yra daugybė literatūros anglų kalba apie Antrąjį pasaulinį karą, Japoniją ir kamikadzių fenomeną. Šia – ir ne tik šia – tema publikuoti svarbiausi tyrimai į anglų kalbą išverčiami gan operatyviai.

Principinis skirtumas yra, kad tokie herojiško pasiaukojimo aktai buvo spontaniški, o ne suplanuoti. Nors žymusis Stalino įsakymas 227, sutvirtintas NKVD atsitraukimo barjerais, faktiškai paversdavo kamikadzėmis ištisus Raudonosios armijos dalinius ir netgi junginius – jie neturėjo teisės atsitraukti, net jei visos gynybos galimybės išsemtos. Tai yra, jie privalėjo žūti.

O kamikadzių operacijos būdavo kruopščiai planuojamos, jiems buvo gaminama speciali technika ir ginkluotė, arba specialiai adaptuojami turimi pavyzdžiai – pavyzdžiui, iš lėktuvo galėjo būti pašalinta visa aparatūra, ir jis prikrautas sprogmenų. Įprastai nelaukiama, kad kreivis žus – iš jo laukia pergalės. Iš kamikadzių laukdavo tik mirties, kurios pasekmė būtų pergalė.

– Ką bendro turi kamikadzių ir charakiri fenomenai? Vienas iš 1904 – 1905 metų karo su Rusija didvyrių generolas Maresuke Nogi Japonijos istorijoje įsitvirtino kaip žmogus, netrukus po savo šalies pergalės norėjęs atlikti charakiri. Viena iš priežasčių – tame kare žuvo du jo sūnūs, kita – pernelyg dideli jo vadovaujamos kariuomenės nuostoliai. Ar tokia istorija buvo tipiška?

– Japonijos kariškiai privalėjo vadovautis samurajaus morės principais, kur garbė ir ištikimybė – aukščiau visko. Tai vienintelis šiuos du siužetus siejantis dalykas. Generolo Nogi ketinimas nusižudyti buvo jo asmenine iniciatyva. Dauguma kamikadzių korpuso pilotų nebuvo savanoriai – jaunuolius tapti kamikadzėmis priversdavo. Tai yra, mirtis dažnai buvo ne asmeninis pasirinkimas, o įpareigojimas.

– Neseniai perskaičiau Japonijos generolo Araki Sadao knygos „Imperatoriškosios Japonijos armijos dvasia“ įžangos fragmentą. Cituoju: „Japonijos karas teisingas ir moralus ir žūti tokiame kare yra garbė kiekvienam kareiviui. Imperatoriui paklūstanti kariuomenė betarpiškai išreiškia jo dievišką valią. Kiekvienas kareivis privalėjo vadovautis bušido principais: ištikimybe šaliai, visišku paklusimu vyresniam rangu, drąsa ir šaltakraujiškumu, pareigos atlikimo sąžiningumu, mandagumu ir pagarbumu. Nesunku suprasti, kad iš to seka, jog kareivio gyvenimas, lyginant su valstybės interesais, nieko nevertas – todėl už savo šalį jis privalo kovoti iki paskutinio atodūsio. Apie pasidavimą į nelaisvę ar atsitraukimą nėra nė kalbos“. Tad, kaip suprantu, visa tai atsirado ne karo pabaigoje.

– Visgi tai kalba apie visų japonų karingą nusiteikimą – ne tik armijos. Kamikadzės – iš principo kas kita. Tai strategija, taktika, technika ir ginkluotė.

– Tačiau vis dėlto šis „laimėti arba mirti“ imperatyvas, kai atsitraukimas automatiškai paversdavo kareivį tėvynės išdaviku, ir jį už tai galėjo paprasčiausiai nužudyti, argi tiesiogiai nepagrindžia kamikadzių fenomeno?

– Kamikadzė ir kareivių pasiaukojimas – šiek tiek skirtingi dalykai. Iš tiesų Japonijos kariuomenė nuolat atsitraukdavo – atsitraukimas įsakius vadui nebuvo gėdinga ar bailu, juk karo meno esmė ne užsispyrus eiti, nepaisant nuostolių, o laimėti. Tuo pat metu kareivis privalėjo vykdyti įsakymus net savo gyvybės kaina – jeigu, žinoma, tai būtina. Kamikadzė, pasikartosiu, yra kas kita: čia mirtis prilyginta įsakymo įvykdymui, o nėra opcija.

Suprantama, kamikadzės turėjo daug japoniškų tradicijų ir papročių. Tačiau tradicijų ir papročių būta ir daugelyje kitų kultūrų, kur jokių kamikadzių neatsirado. Vokietijoje buvo sukurta kamikadzių eskadrilė, pavadinta Termopiluose didvyriškai žuvusio Spartos valdovo Leonido garbei.

Tie, kuriuos įtikindavo stoti į kamikadzių „specialius atakos dalinius „Dieviškasis vėjas““ (神風特別攻撃隊), žinojo, kad šios garbės atsisakymas reiškia rimtas problemas ne tik jiems, bet ir jų šeimoms. Atsisakėlių tėvams grėsė visuomenės panieka ž kaimeliuose ir miestų bendruomenėse tai buvo baisi bausmė: iš ir taip gyvenančių pusbadžiu buvo atimama pensija, maisto daviniai, bet kokia valstybinė pagalba. Ir svarbiausia – pasibaigus karui, požiūris į nepavykusius kamikadzes Japonijoje buvo blogas: jų nepriimdavo į darbą, už jų nenorėjo tekėti. Jie buvo laikomi veikiau beviltiškais bepročiais, nei didvyriais. Jie netgi vadinti „tokkotai kudzuri“ — tai daugmaž reiškia „numuštas lakūnas“.

– O nepavykę kamikadzės ir atsisakėliai yra tas pats?

– Ne. Kai kurie atsisakydavo jau bandant verbuoti. Tai atlikti buvo itin sudėtinga – psichologinis spaudimas buvo itin stiprus. Tačiau šie jauni japonai parodydavo vyriškumą ir netapdavo kamikadzėmis. Kai kurie, kaip sakiau, įstodavo į korpusą, tačiau tačiau arba nespėdavo atlikti paskutinio skrydžio, arba lėktuvas užgesdavo. Kamikadzių daliniai buvo įvairūs – be lakūnų, buvo valdomų torpedų pilotai ir koviniai plaukikai: juos rengė ginti Japoniją nuo amerikiečių išsilaipinimo (kuris Imperijai kapituliavus, neįvyko). Bandyta netgi sukurti pėstininkų kamikadzių grupes kovoti su tankais — tačiau ten reikalai toli nepasistūmėjo. De facto, tai buvo žmogėdriškas šiuolaikinių didelio tikslumo ginklų prototipas.

– Pranešimuose apie karą Ukrainoje dažnai pasitaiko terminai „dronas-kamikadzė“, o neseniai Rusijos ginkluotėje atsiradę iranietiški dronai vadinami arba „šached“, arba „šachid“ (liudininkas, kankinio mirtimi vardan Allacho žuvęs musulmonas). O rusišką foną papildo publikacijos, kuriose pasakojama apie žuvusių rusų pasiaukojamą heroizmą. Susidaro įspūdis, kad tokiu aukštinimu jaunimui diegiamas pasirengimas, pramaišiui su patriotiniu pasididžiavimu, atiduoti gyvybę vardan „šventos pareigos ginti tėvynę“. Ar čia yra kas nors bendro su japonišku kamikadzių fenomenu?

– Be abejo. Tačiau svarbu, kad mirties vardan mirties siekis gali sukelti baimę ir pagarbą – tik tiek. Kariniu atžvilgiu kamikadzės ir jų „analogai“ buvo mažai efektyvūs, o dabar – palydovinės navigacijos ir dirbtinio intelekto epochoje – dar neefektyvesni.

Čia neprošal papasakoti apie nacistinės Vokietijos patirtį. Vokiečiai kamikadzės (didžiąja dalimi tai buvo ne karininkai, o skrydžiams minimaliai parengti seržantai) buvo sodinami į palengvintus (be ginklų ir šarvų) „Messerschmitt“ lėktuvus. Jie turėjo taranuoti bombonešius, kurie paskutiniaisiais karo mėnesiais, galima sakyti, sprogdino Vokietiją į molekules. Paaiškinsiu: Luftvafės naikintuvo kabinoje sėdėjo vienas žmogus, o sąjungininkų bombonešyje -keli, o be to, vienas bombonešis kainuodavo kaip keli naikintuvai. Prieš savižudišką oro karą pasisakė Hermanas Geringas — antras Reicho žmogus, vadovavęs Luftvafei – tačiau nebeprieštaravo, kai buvo nuspręsta, kad kamikadzės gaus parašiutus.

1945 metų balandžio 7 dieną 183 lėktuvai su hitlerinėmis kamikadzėmis, lydimi 51 įprasto naikintuvo, atakavo iš daugiau nei 1300 bombonešių ir 852 naikintuvų sudarytą amerikiečių ir britų armadą, skridusią bombarduoti taikinius Vokietijos centre. Virš Hanoverio vokiečiams pavyko numušti 21 sąjungininkų lėktuvą, vos aštuonis iš jų taranuojant — patys prarado 71 lėktuvą. Dauguma bombonešius taranavusių pilotų žuvo. Tai yra, tai buvo visiška ir vienareikšmiška nesėkmė.

Man patinka išsireiškimas, kurį 1944 metų gegužės 31 dieną, prieš pradedant operaciją „Overlord“, sakydamas kalbą amerikiečių kareiviams, panaudojo generolas George'as S.Pattonas: „Joks kvailys nėra laimėjęs karo, mirdamas už savo šalį. Karas laimimas, priverčiant kitus nelaimingus kvailius mirti už jų šalį.

– Taip, man irgi patinka šie žodžiai, kuriuos garsėjęs kaip besirūpinantis paprastais kareiviais G.S.Pattonas kelis kartus su nedidelėmis variacijomis pakartojo. Tačiau man įsiminė dar vienas griežtas šio aštrialiežuvio amerikiečių kariūno posakis: „Rusus suprasti sunku, nes nesuvokiame, kad jie priklauso ne Europai, o Azijai, todėl jie ir mąsto kitaip. Nesuprantame rusų, kaip negalime suprasti kinų ar japonų, ir turėdamas didelę bendravimo su jai patirtį, turiu pasakyti, kad nedegu noru juos suprasti – neskaitant supratimo, kiek švino ir geležies reikia jiems sunaikinti. Be kitų azijietiškų jų charakterio bruožų, rusai negerbia žmogaus gyvybės.“

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Komentarai ()