Kas tai yra Seneciano žiedo prakeiksmas, kaip tai susiję su „Žiedų valdovu“ ir kas tai yra „Nelaiminga mumija“, nuskandinusi Titaniką: nelaimes nešantys artefaktai ir pavojingos senovinės vietos (Video)  (1)

Kai kurias archeologines vietas ir artefaktus žmonės vadina „prakeiktais“ – tai reiškia, kad žmogų, kuris apsilankys toje vietoje ar tą, kuris įsigys tam tikrą daiktą, ilgą laiką (o gal net visą gyvenimą) lydės nesėkmės. Šiame straipsnyje pateikiame jums 5 vietas ir artefaktus, apie kuriuos pasakojamos istorijos apie prakeiksmą.

1. Seneciano žiedo prakeiksmas

1785 metais Anglijos Hempšyro grafystėje, prie Silčesterio kaimo, buvo rastas auksinis žiedas. Manoma, kad jis priklausė IV mūsų eros amžiuje gyvenusiam Silvianui — romėnui, kuris buvo dislokuotas Anglijoje.

Deja, bet šis žiedas iš Silviano buvo pavogtas. Vyras manė, kad tai padarė vyras, vardu Senicianas. Norėdamas nubausti vagį, Silvianas nuėjo į dievo Nodeno šventyklą ir joje ant švininės plokštelės lotyniškai užrašė šiuos žodžius: „Dievui Nodensui. Silvianas pametė žiedą ir paaukojo pusę turto Nodensui. Teneturi Senecianas geros sveikatos, kol žiedas nebus sugrąžintas į Nodenso šventyklą“.

Iš tikrųjų žiedas ir prakeiksmo lentelė yra du visiškai atskiri dalykai, rasti skirtingose vietose, tačiau 1929 m. archeologas Mortimeris Wheeleris tarp jų rado ryšį. Nors jis nėra pilnai patvirtintas, Senicianas yra gana retas vardas, o žiedo ir lentelės datos yra labai panašios – todėl gali būti, kad archeologas buvo teisus.

Bandydamas įminti šio žiedo mįslę, M.Wheeleris nuėjo pas savo gerą draugą, lingvistą ir žymų rašytoją Johną Ronaldą Ruelą Tolkieną. Archeologas jo paprašė papasakoti apie dievą Nodensą, minimą prakeiksmo lentelėje – ir apie tai, kokią reikšmę tais laikais galėjo turėti šis žiedas. Dabar daugelis mano, kad prakeiktasis Seneciano žiedas galėjo įkvėpti J.R.R. Tolkieną parašyti „Žiedų valdovą“.

2. „Aukso karštligė“ ir prakeikti lobiai

Kai 1966 m. archeologai atrado artefaktus, priklausiusius Lydijos karalystei – jie liko apstulbę. 363 senoviniai artefaktai yra datuojami VII a. pr.m.e., tačiau toks atradimas vietiniams daug džiaugsmo nesukėlė – jų nuomone, radinys neša tik problemas ir mirtį.

Bėgant laikui vietiniai ėmė įžvelgti vis daugiau ir daugiau bėdų, tariamai susijusių su lobiu. Jie ėmė pasakoti „aukso karštligės“ legendas. Jose teigiama, kad žmonės nuo šio lobio suserga ir tariamai negali sustoti, kol nepasiima dalelės lobio sau.

Šiuo metu paslaptingi ir tariamai prakeikti artefaktai yra eksponuojami Ušako archeologijos muziejuje Turkijoje. Iš pradžių juos buvo nusipirkę amerikiečiai, tačiau dėl kilusių konfliktų radinius teko grąžinti į Turkiją. 2006 metais buvo atrasta, kad vienas iš artefaktų yra padirbtas, o tai sukėlė klausimą, kiek artefaktų iš visos kolekcijos buvo pakeisti netikrais. Ar tai galėtų būti „aukso karštligės“ prakeiksmo pasekmė?

3. Tutanchamono trimitai, prišaukiantys karus

1922 metais archeologų komanda, kuriai vadovavo Howardas Carteris, Egipte atrado faraono Tutanchamono kapą. Jis buvo beveik nepaliestas ir mokslininkams suteikė daugybę informacijos apie senovės Egiptą, jų laidojimo papročius ir tradicijas. Tarp visų nuostabą keliančių artefaktų vieni įspūdingiausių buvo mediniai, sidabriniai ir bronziniai trimitai – kurie tariamai yra prakeikti.

1939 metais pirmą kartą po atradimo trimitas buvo papūstas, o šį garsą įrašė BBC radijas, vėliau jį galėjo šio išskirtinio senovinio instrumento garsą galėjo išgirsti ir kiti žmonės. Po keleto mėnesių nuo transliacijos, kurios metu buvo paleistas trimito garsas, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kuris galiausiai privedė prie legendų, kad šie trimitai yra prakeikti ir prišaukia karus.

Iš tikrųjų senovės Egipte trimitai buvo naudojami kariniams tikslams – dažniausiai įspėti arba nukreipti karius mūšio lauke. Egiptologas ir archeologas Zahi Hawass visiškai pritaria šiai legendai ir tiki, kad trimitai turi magiškų galių, susijusių su karais. Egiptologė Hala Hassan irgi remia šią idėją ir teigia, kad trimitai buvo slapta pučiami 1967 ir 1990 metais. Tai darė nežinomi studentai, kurie tyrinėjo Tutanchamono kape rastus artefaktus.

H. Hassan taip pat sako, kad 2011 metais, prieš pat Egipto revoliuciją, nežinomas muziejaus, kuriame eksponuojami trimitai, darbuotojas fotografavo ir dokumentavo trimitus – ir greičiausiai vieną iš jų papūtė. Žinoma, visi šie tariami sutapimai ir istorijos apie tai, kad trimitai prišaukia karus, tėra tik mitai.

4. Vilties deimanto prakeiksmas

Daugelis sako, kad Vilties deimantas – vienas populiariausių brangakmenių pasaulyje – yra prakeiktas, nes kiekvieną žmogų, kuris jį turėjo, lydėjo nesėkmės. Žinoma, yra ir tų, kurie šiai teorijai prieštarauja ir sako, kad nėra jokių realių įrodymų, patvirtinančių šį populiarių įsitikinimą – taip pat tai, kad legenda apie prakeiksmą buvo sukurta tik tam, kad artefaktą išpopuliarintų.

Remiantis viena istorija, Vilties deimantas kažkada puošė šventyklą Indijoje, tačiau šį brangakmenį pavogė vienas iš tos šventyklos kunigų. Už savo nusikaltimą jis buvo nubaustas žiauria lėta mirtimi. Istorijoje taip pat rašoma, kad deimantas kažkaip atsirado kasykloje netoli Krišnos upės pietvakarių Indijoje.

Kitoje istorijoje teigiama, kad vienas prancūzų prekybininkas Jeanas Baptiste Tavernieras, kuris deimantą tariamai pavogė, mirė beveik iš karto po vagystės – o jo kūną suėdė vilkai. Deja, bet ši legenda yra visiškai išgalvota – nes remiantis istoriniais duomenimis, J. B. Tavernieras ilgainiui grįžo į Prancūziją, pardavė šį deimantą karaliui, išėjo į pensiją Rusijoje ir taikai mirė sulaukęs 84 metų.

5. „Nelaiminga mumija“, nuskandinusi Titaniką

Teigiama, kad nuo tada, kai Egipto artefaktas, pramintas „nelaiminga mumija“ (iš tiesų pats artefaktas net nėra mumija, tai tik išorinis sarkofago dangtis), buvo išgabentas į Europą XIX a., aplink jį tariamai ėmė dėtis keisti dalykai. Kai kurios istorijos tikrai yra pramanytos, tačiau kai kurias iš jų XX a. iš dalies patvirtino žurnalistas Bertramas Fletcheris Robinsonas.

Pirmą kartą artefaktas ir jo istorija buvo aprašyta 1909 metais „Person's“ žurnale. B.F. Robinsonas išsiaiškino, kad šį artefaktą Egipte atrado arabas, kuris vėliau mumiją pardavė ponui „W“ vakarėlyje, kurį organizavo „gerai žinoma Anglijos ponia“.

Istorijoje rašoma, kad grįžtant namo iš vakarėlio, vienam iš jo dalyvių tarnas netyčia peršovė ranką – ir kad ginklas iššovė be jokios priežasties. Ranką reikėjo amputuoti. Kitas vakarėlio dalyvis mirė po metų, o trečiasis buvo nušautas. Vyras, kuris mumiją rado, grįždamas namo į Kairą (Egipte), sužinojo, kad prarado labai didelę savo turto dalį ir po to netrukus mirė. Kai mumija atkeliavo į Angliją, tuometinis jos savininkas – ponas „W“ – atidavė artefaktą savo seseriai, kurios šeimą užklupo dideli finansiniai sunkumai ir kitos problemos.

Na, bet „nelaimingosios mumijos“ istorija čia nesibaigia. Artefaktas tariamai buvo gabenamas Titanike – ir žinoma, buvo apkaltintas dėl laivo nelaimės. Bet nors tokia teorija ir yra labai įdomi, tai – netiesa. Panašu, kad „nelaimingą mumiją“ su laivu susiejo dėl to, kad žurnalistas, plaukęs „Titaniku“, papasakojo apie kitą mumiją savo draugui – o jam nuskendus, draugas viską supainiojo ir ėmė pasakoti, kad laive buvusi „nelaiminga mumija“ nuskandino laivą. Iš tikrųjų artefaktas niekada nepaliko Britų muziejaus ir tikrai nebuvo patekęs į Titaniką.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(8)
(5)
(3)

Komentarai (1)

Visi šio ciklo įrašai