Josifas Visarionovičius Stalinas labai gerai žinomas kaip vienvaldis diktatorius, kuris savo posto nepaliko iki paskutinės savo gyvenimo minutės. Bet jo mirtis, kuri, atrodo, įvyko staiga, dar ir šiandien kelia daugybę klausimų: ar mirtis jį ištiko dėl sveikatos problemų – ar kažkas jam „padėjo“?

Būsimojo diktatoriaus ankstyvasis gyvenimas

J. V. Stalinas gimė 1879 metų gruodžio 21 dieną Goryje, Gruzijoje, ir jo tikroji pavardė yra Džiugašvilis. Rusų kalbą jis išmoko vėliau, tačiau visada kalbėjo su gruzinišku akcentu.

„Tai, kad Stalinas buvo gruzinas, jo gyvenimui visiškai nedarė įtakos. Jo dukra taip pat yra sakiusi, kad namuose buvo kalbama tik rusiškai, o destalinizacijos laikotarpiu buvo skaičiuojama ir žiūrima, ar gruzinų tauta nebuvo mažiau represuojama dėl Stalino tautybės. Tačiau ne, buvo išsiaiškinta, kad gruzinai susilaukė netgi šiek tiek daugiau represijų nei kitos tautos“, – teigia istorikas, Vilniaus universiteto docentas Algirdas Jakubčionis.

Stalinas augo skurde, o jo tėvas, kuris nuolat gerdavo ir mušdavo savo sūnus, mirė, kai Stalinui buvo vienuolika metų. Vaikystėje jis lankė bažnyčios mokyklą, o paauglystėje buvo įstojęs į kunigų seminariją, tačiau už šventvagiškų idėjų propagavimą buvo išmestas. Vėliau Stalinas įsitraukė prie pogrindinio marksistinio judėjimo, o skilus partijai stojo į bolševikų pusę.

Iki 1917 m. jis buvo aktyvus partijos narys, mažiausiai šešis kartus areštuotas. Manoma, kad arešto metu skirtos bausmės buvo negriežtos, ir tai, kad jam dažnai pavykdavo jų išvengti, galėjo lemti tai, kad jis kurį laiką dirbo dvigubu agentu. Būtent šiuo laikotarpiu būsimas Sovietų Sąjungos lyderis nusprendė save pavadinti „Stalinu“ – plieniniu žmogumi.

Stiprus valdžios troškimas

Noras būti valdžioje Staliną užvaldė 1922 metais, kai jis tapo komunistų partijos lyderiu ir per 5 metus sugebėjo pasiekti generalinio sekretoriaus vietą, kurioje jis praleido visą savo gyvenimą.

Nors Stalinas šią vadovo vietą pasiekė gan greitai, jis tai darė sau būdingomis priemonėmis. Tikri ir tariami politiniai priešininkai buvo žudomi, tremiami, kalinami. Tokius sisteminius naikinimus šalies lyderis pradėjo dar 4-ajame dešimtmetyje. Vėliau toks Stalino ėjimas į valdžią buvo pavadintas „Didžiuoju valymu“.

„3-iojo dešimtmečio pirmoje pusėje tai buvo tik laipsniškas to meto politinių veikėjų išstūmimas iš politinio gyvenimo, o nuo 1934 metų, kai buvo nužudytas garsus tarybinių partijų ir valstybės veikėjas Sergejus Kirovas, J. V. Stalinas sugalvojo, kad tokį būdą galima taikyti ir kitiems oponentams“, – teigė A. Jakubčionis.

Politinis oponentas diktatoriui neturėjo pasakyti asmeniškai kažko įžeidžiančio, tai galėjo būti tiesiog balsavimas prieš tam tikrą jo pasiūlymą, ir tai jau reiškė, kad esi priešas ir kad tave reikia sunaikinti. Tokiomis smulkesnėmis operacijomis buvo pasiruošta pagrindinei daliai – 3 Maskvos procesams, per kuriuos buvo sušaudyti žymiausi partiniai veikėjai.

Žinoma, kyla klausimas, kodėl reikėjo tokių masinių žudynių, jei Stalinas jau turėjo vietą valdžioje? Atsakymas – baimė, kuri padėjo sustiprinti jo poziciją. Jis vienas sugebėjo sukurti tokią baimės atmosferą, kurią sukurtų tikrai ne kiekvienas.

„Iš tų politinių veikėjų, kurie liko po valymo, J.V.Stalinas mėgo pasityčioti. Pavyzdžiui, Chruščiovui liepdavo šokti, o jis juk buvo apvalus žmogus. Vorošilovui sakant tostą, padėdavo ant kėdės tortą, o jis, apsimetęs, kad nepastebėjo, ant jo atsisėsdavo. Jis su jais galėjo daryti ką nori, tai buvo visiškai absoliuti valdžia“, – teigė A. Jakubčionis.

Valdymo būdas – jokios kritikos?

Sovietų Sąjungoje žmonės buvo suimami už menkiausią kritiką. Kaip valdžia apie šiuos asmenis sužinodavo? Juos paskųsdavo kaimynai, draugai ar bet kurie kiti žmonės, kurie girdėjo iš jų lūpų ištartus kritikos žodžius. Be to, tai nebūtinai turėjo būti tiesa – skundai tikrinami nebuvo.

„Žmonės suimami galėjo būti ne tik dėl skundo, bet ir dėl anksčiau išsakytos nuomonės, pasisakymo, garsiai išreikštos minties, uždraustų straipsnių skaitymo. Tai darydavo, kai trūkdavo gyvenamosios vietos: pavyzdžiui, paskundžiu, žmogų suima, ir aš gaunu represuoto žmogaus butą“, – pasakojo A. Jakubčionis.

Bausmės irgi buvo žiaurios. Už menkiausią pasisakymą galėjai būti ištremtas, kalinimas, kai kuriems paskirdavo ir mirties bausmę. Daugelis pamiršta, bet šalia visų šių bausmių buvo ir viena žiauriausių – kankinimai.

„Vyro akivaizdoje galėjo prievartauti žmoną, pasakydavo, kad jei neprisipažinsi, tavo vaikams rankas išsuksim. Be to, egzistavo taisyklė, kad visų represuotų vyrų žmonos buvo siunčiamos į lagerius. Buvo sakoma, kad jos irgi išdavikės, nes jei žmona žinojo, kad vyras blogas, ji - bloga žmona, nes nepasakė to atitinkamiems pareigūnams. Jei nepranešė, tada ji bloga žmona, nes nežinojo, ką daro vyras“, – teigė A. Jakubčionis.

Stalino palikimas

Tie, kurie palaiko Staliną, mano, kad jis labai smarkiai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos perėjimo prie modernios valstybės. Žinoma, šalies industrializacija buvo būtina, nes kitaip TSRS nebūtų sugebėjusi apsiginti II pasauliniame kare. Tačiau priemonės, kuriomis buvo imamasi modernizuoti šalį, buvo žiaurios ir stipriai nuskurdino Sovietų Sąjungą.

„Sovietų Sąjunga modernia valstybe niekada nebuvo. Stalinas bandė industrializuoti ją diegdamas naujausias pramonės šakas, importuodamas pačias naujausias stakles, mašinas iš išsivysčiusių kapitalistinių valstybių. Taigi buvo bandoma diegti modernią pramonę, bet ne moderniomis priemonėmis“, – teigia istorikas.

Kaip pavyzdį A. Jakubčionis pateikė Dniepro hidroelektrinės pavyzdį. Sovietmečiu buvo transliuojamas filmukas apie šios elektrinės statybas ir jame buvo rodomi žmonės, kurie karučiais leisdavosi lentomis žemyn, prisikasdavo žemių ir kildavo atgal viršun.

„Įsivaizduokite, visą tą daubą reikėjo iškasti tokiomis priemonėmis. Tai tikrai nemodernu“, – įsitikinęs istorikas.

Be to, prieš pradedant statybas, teritorija buvo aptveriama spygliuota viela ir į ją suvaromi kaliniai bei tremtiniai, kurie tokiomis sąlygomis dirbdavo ištisas dienas.

Ruošiantis karui ir pačiame jo įkarštyje daugiausia dėmesio buvo skiriama karinei pramonei, o plataus vartojimo prekės ir maisto produktai buvo beveik negaminami. Dėl to žmonės badavo.

Manoma, kad dėl diktatoriaus kaltės galėjo žūti daugiau kaip 20 mln. žmonių, o žlugus Sovietų Sąjungai, šiuos skaičius buvo galima patvirtinti. Išsiaiškinta, kad per vienerius metus nuo 8 iki 15 mln. žmonių mirė iš bado Ukrainoje, Pavolgyje, Šiaurės Kaukaze ir kitose TSRS vietose. Šis badas oficialiai yra vadinamas Holodomoru, o Ukrainos Aukščiausioji Rada 2006 metais šį badą pripažino ukrainiečių tautos genocidu. Taip pat buvo nužudyti beveik 2 mln. politinių ir kriminalinių kalinių, o nuo 3 iki 5 mln. nuteistųjų mirė dėl blogų gyvenimo sąlygų.

Diktatoriaus nukarūnavimas

Stalino darbus po jo mirties iš dalies pasmerkė TSRS Ministrų Tarybos pirmininkas Nikita Chruščiovas: 1956 metais per dvidešimtąjį Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) suvažiavimą jis perskaitė pranešimą pranešimą „Apie asmenybės kultą ir jo padarinius“. Taip jis pradėjo „atšilimą“, kurio metu buvo imti naikinti lageriai, paleista ir reabilituota dalis kalinių.

Pavolgio vokiečiams, totoriams ir turkams grįžti į tėvynę draudimas buvo panaikintas 1956 metais, o Lietuvoje tokio draudimo nebeliko tik 1988 metais, jis buvo panaikintas Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaku.

„Jokių „tautų tėvo“, „ nuostabaus žmonijos genijaus“ garbinimų nebeliko. Stalinas ir Stalino kultas išnyko iš bet kokių kūrinių, filmų, dokumentikų iki 1970 m. Po to jis vėl buvo pradėtas leisti į kino ekranus. Na, o jei kalbėsime apie dabartį, tai Stalinui iš naujo yra statomi paminklai, teigiama, kad Stalinas sukūrė stiprią valstybę, kad tai buvo pasididžiavimas, taigi kažkuria prasme jis yra reabilituojamas dabar“, – sakė istorikas.

TSRS Komunistų partijos vadovybė trėmimo, žudymo, kalinimo aukas pavadino beprasmėmis ir teigė, kad joms nebuvo jokios priežasties. Stalino valdžiai apibūdinti buvo sukurta ir dabar vartojama sąvoka „Stalino asmenybės kultas“.

Kaip mirė Stalinas?

Vienuose dokumentuose ir knygose, nagrinėjančiose Stalino mirtį, teigiama, kad jis buvo užvaldytas paranojos ir kadangi bijojo būti nunuodytas, gydydavosi pats. Tuo tarpu kiti šaltiniai rašo, kad jis labai saugojo save ir dėl menkiausio negalavimo kviesdavo gydytojų brigadas. Dėl tokios didelės nuomonių ir versijų įvairovės yra sunku atsakyti, ar Stalinas mirė sava mirtimi, ar iš tikrųjų jam kažkas „padėjo“ numirti.

Jei laikytumėmės tos versijos, kad Stalinas buvo nunuodytas, tada lemtingą vaidmenį čia vaidina vasario 28 diena. Tą dieną Stalinas pasikvietė Georgijų Malenkovą, Lavrentijų Beriją, Nikitą Chrusčiovą ir Nikolajų Bulganiną į savo vilą pažiūrėti filmo.

Vėliau jie sėdo vakarieniauti. Ir būtent vakarienės metu, manoma, Stalinui į stiklinę galėjo būti įpilta beskonių, bekvapių nuodų, kurių jis tikrai nebūtų pajutęs. Bendražygių vakarienė baigėsi apie 5-6 ryto, ir, kaip vėliau prisiminė N.Chrusčiovas, jie visi atsisveikino labai draugiškai, o pats Stalinas irgi buvo nusiteikęs labai gerai.

Kitą dieną visi Stalino draugai laukė skambučio iš valstybės vadovo, kuriuo jie turėjo susitarti dėl dar vieno susitikimo Stalino viloje, tačiau nė vienas skambučio taip ir nesulaukė.

Kaip teigia įvairūs šaltiniai, jo viloje dirbę žmonės bijojo eiti ir trukdyti Staliną, kas yra išties keista, nes nė vienas jų anksčiau užeiti nebijodavo. Šalies vadovas buvo rastas tik tos dienos vėlų vakarą, kai tuo metu viloje dirbęs apsaugos pareigūnas užėjo į kambarį perduoti pašto.

Stalinas be sąmonės gulėjo ant grindų netoli stalelio su mineralinio vandens stikline. Kaip manoma, jis atsikėlė iš lovos atsigerti vandens, o tuomet patyrė insultą.

Nors pirma mintis visiems darbuotojams buvo skambinti gydytojams, tačiau pareigūnas nusprendė paskambinti L.Berijai, kuris įsakė niekam nesakyti apie Stalino mirtį.

Čia iškyla dar viena Stalino mirties versija: net jei jis ir nebuvo nunuodytas, įdomu, kodėl atvykę bendražygiai įvertino jo būklę ir nusprendė kuo labiau uždelsti gydytojų atvykimą.

„Pirmiausia reikėjo jiems visiems pasiskirstyti pareigomis, kai buvo aišku, kad Stalinas neišgyvens. Taip pat reikėjo iš karto sunaikinti Stalino asmeninį archyvą, nes jame buvo ir kitus politikus kompromituojančios medžiagos. Būtent per šį laikotarpį buvo išnešta daugiausia dokumentų, ir nežinoma, kur jie yra dabar“, – pasakojo A.Jakubčionis.

Tik kitos dienos rytą buvo paskambinta sveikatos ministrui, kad šis paskirtų gydytojus, kurie kovos dėl jų šalies lyderio gyvybės. Atvykę gydytojai Staliną rado be sąmonės, jo dešinė koja ir ranka buvo paralyžiuota, o kraujospūdis buvo labai aukštas. Žinoma, visi gydytojai labai bijojo, nes nujautė, kas gali atsikti, jei jiems nepavyks išgelbėti šalies vadovo gyvybės.

Po dviejų dienų nuo tada, kai Staliną pirmą kartą apžiūrėjo gydytojai, radiju buvo ištransliuotas pranešimas, kuriuo buvo pranešta, kad Sovietų Sąjungos šalies vadovas patyrė insultą ir kad dėl jo gyvybės kovoja geriausi gydytojai.

Po Stalino mirties visa spauda buvo skirta tik jam garbininti. Pagrindinis organas, kuris rūpinosi Stalino mirties žinios pateikimu laikraštyje, buvo Centro komitetas (CK). Jis veikė kaip dabartinės naujienų agentūros, bet, priešingai nei šios, CK pranešimų neišspausdinti arba juos pakeisti buvo griežtai draudžiama.

„Tuo laikotarpiu visi laikraščiai buvo TSKP organas, profsąjungų organas. Net minties negalėjo būti, kad kažkas bus neišspausdinta ar išspausdinta kitaip“, – aiškino A. Jakubčionis.

Kol nebus rasta papildomų dokumentų, kurie bylotų apie Stalino mirties priežastį, tol visur egzistuos dvejonės ir spėliojimai, kaip ištikrųjų mirė J. V. Stalinas.

„Stalinas buvo ligonis nuo pat jaunystės: kojos pirštai suaugę, sąnarių skausmai ir dalinis rankos nevaldymas, užkalkėjusios smegenų kraujagyslės iki tokio lygio, kad net viduriavo. Todėl aš linkęs manyti, kad jis mirė savo mirtimi – nuo insulto“, – įsitikinęs A. Jakubčionis.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Brigita Budrytė

Komentarai (4)