Pradėjo Stalinas, užbaigs Putinas? Rusijoje atgimsta senas ir jau pamirštas, gigantiškas bei mirtimis nuklotas sovietinis geležinkelio projektas  (2)

Šiais metais Rusijoje numatyta atgaivinti vieną iš didžiausių socializmo statybų, kuri saugumo sumetimais vadinta „Statyba 501“, o vėliau – „Didžiuoju šiaurės geležinkeliu“. Projektą pradėjo Stalinas, Josifas Visarionovičius, o dabar jį užbaigti pasiryžęs Putinas, Vladimiras Vladimirovičius.

Idėja statyti geležinkelio magistralę nuo Barenco jūros iki Čiukčijos kilo seniai (1928 metais. – Red.), bet kaip projektas susiformavo po Stalino sprendimo, vykstant Antrajam pasauliniam karui, sako balsas už kadro – teigiamoms Rusijos gyvenimo naujienoms skirtos savaitinės programos „Vremia vpieriod!“ („Laikas pirmyn!“) autorius ir vedėjas Jevgenijus Superis – portale topwar.ru pasirodžiusį straipsnį iliustruojančiame vaizdo klipe apie dabartinės Rusijos valdžios ketinimus prikelti iš numirusių šį grandiozinį projektą. Stalinui nedavė ramybės mintis, kad šalis yra nepridengta iš Šiaurės ir yra neginama nuo tikėtino priešo desanto.

Buvo pradėta milžiniška statyba: per keletą metų nepaprastai sunkiomis sąlygomis paklota 900 km geležinkelio, tačiau dėl Stalino mirties statyba nebuvo užbaigta. Nauja valdžia pakeitė prioritetus ir dešimčių tūkstančių piliečių darbas paprasčiausiai buvo numestas į šalį, teigia J.Superis.

Reikia pastebėti, kad čia jis ne visai tikslus. Geležinkelio magistralę statė ne eiliniai Sovietų Sąjungos piliečiai, o vergais paversti nuteistieji, tarp kurių buvo ir tokių, kuriems ta pilietybė buvo atimta. Statė kaliniai, lieję prakaitą iki išsekimo kaip ir daugumoje kitų stalininės epochos „spartuoliškų komjaunimo statybų“. Ir jei apie vadinamąjį Belomoro – Baltosios ir Baltijos jūrų – kanalą žino kone visi, tai apie šią magistralę yra girdėję kur kas mažiau žmonių. Jos statyba, kaip minėta, buvo įslaptinta, todėl nebuvo pompastiškai giriamasi, kaip vėliau, jau Brežnevo laikais, statant BAM`ą – Baikalo–Amūro magistralę.

Mirus Stalinui amnestuota dešimtys tūkstančių kalinių, dirbusių magistralės statyboje, bet vargu ar kada nors sužinosime, kiek iš ten nebesugrįžo nuo bado ir išsekimo mirusių žmonių, tarp jų ir mūsų tautiečių. Gal tai ir jūsų šeimos tragedija? 1953 metų kovo 25 dieną buvo duotas įsakymas laikinai sustabdyti statybą ir užkonservuoti „Didįjį šiaurės geležinkelį“.

„Veikiai linija tapo nebetinkama, tiltai buvo suardyti, ir tik atskiri objektai dar dešimtmečius davė naudos žmonėms, primindami apie vieną iš didžiausių praeities statybų, – tęsia pasakojimą J.Superis.

Praėjo dešimtmečiai. Prie karinės objekto reikšmės prisidėjo ekonominė: audringas pramonės vystymas Jamale pareikalavo sukurti patikimą ir šiuolaikišką geležinkelio magistralę. Galų gale, jau mūsų laikais, projektas, gavęs pavadinimą „Šiaurinis platuminis praėjimas“, buvo įtrauktas į geležinkelio transporto plėtros strategiją iki 2030 metų. Kai kurie jo ruožai buvo atstatyti praeitą dešimtmetį, o dabar teks pakloti mažiausiai 700 kilometrų geležinkelio bėgių su daugybe tiltų, stočių ir kitų infrastruktūros objektų. Rezultatas bus tas, kad magistralė sujungs Jamalą su Uralu, Šiaurės vakarų ir centrine Rusijos dalimi“.

Projekto reikšmę sunku pervertinti. Bet pažvelkime į jį šiuolaikinio Rusijos Arkties vystymo kontekste, kviečia autorius.

Pastaraisiais metais Jamalas išgyvena tikrą naftos ir dujų verslovių kūrimo bumą. Visu pajėgumu vyksta Rytų Michajaksko telkinio eksploatacija, taip pat Pietų Tambejsko, Jarudėjaus ir Novyj Porto telkinių, ruošiamasi pradėti eksploatuoti naujus. Tačiau išgaunamų išteklių išvežimas ir įrenginių atvežimas į pramonės objektus susijęs su daugeliu sunkumų: siekiant juos įveikti, pradėti vykdyti įvairūs projektai. Šiuo metu, kaip teigia autorius, Arkties zonoje įgyvendinami net 56 projektai, tokie kaip „Jamal-SPG“ („Jamalas-SGD“). Visi šie projektai susiję su naftos ir dujų gavyba, perdirbimu ir transportavimu Šiaurės jūrų keliu – Rusijos laivybine magistrale Arktyje, jungiančia europinę ir azijinę šalies dalis per Arkties vandenyno jūras – į užsienio rinkas.

Ir štai dabar imamasi dar vieno projekto – prisimintas pūslėtomis kalinių rankomis tiestas geležinkelis.

Kas jį statys dabar? Tokį klausimą užduoda straipsnį komentuojantys skaitytojai. Pasak vieno, statys, greičiausiai, Rusijos geležinkelių pajėgos (specialūs kariuomenės daliniai, kurie tiesia, remontuoja, eksploatuoja ir saugo karinėms reikmėms naudojamas geležinkelio linijas bei prižiūri techninę jų būklę. – Red.). O kareiviams įsakymas – įstatymas. Kalbant apie tai, kas dirbs, tai dirbama bus budėjimo režimu. Duos gerą atlyginimą, lengvatų, ir žmonės eis, įsitikinęs komentuotojas. O kitas rėžia tiesiai šviesiai: „Kur eis? Kokie geri atlyginimai? Koks dekonservavimas??? Žmonės, aūū!!!!!! Atstatyti štai ŠITĄ????“

Ir prideda tris išlikusio geležinkelio nuotraukas. Pažvelkime į jas ir pripažinkime: magistralės tiesėjams teks paplušėti kaip reikiant. Neabejoju, kad ji bus nutiesta, juk gyvename XXI amžiuje, ir nebėra neįmanomų dalykų. Įdomu tik viena: kam bus panaudoti pinigai, gauti už visus tuos Jekaterinos II „įsisavintų“ žemių turtus? Ar žmonių gerovei kelti, ar Jekaterinos II ir Josifo Visarionovičiaus pėdomis sekančiai „grupei draugų“ ir naujoms žemėms „įsisavinti“?

Yra toks posmas Rytų tautosakoje:

„Gulėjo vienąsyk po kalnu

Rūda: iš jos nukaltas ir didvyrio kardas,

Ir asiliuko pasaga“.

Parengė Leonas Grybauskas

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(29)
(10)
(19)

Komentarai (2)

Visi šio ciklo įrašai