Ar atsakymas į gyvenimą, visatą ir visa kita yra 37?  (7)

Tai­gi, esa­te atei­vis, sė­jan­tis pir­mykš­tė­je Že­mė­je gy­vy­bę. Kaip bet ku­ris kū­rė­jas, sa­vo dar­bą pa­si­ra­šo­te. Ga­li bū­ti, ra­do­me tą pa­ra­šą – mū­sų ge­ne­ti­nia­me ko­de

Maximas Makukovas turi idėją. Ji netradicinė; galite vadinti ją kvaištelėjusia. Makukovas tai supranta. Žinojo sulauksiantis kritiko vos tik ėmęsis jos vystymo. Bet ji yra skaičiuose, sako jis. O skaičiai nemeluoja.

Makukovas, astrobiologas iš Fesenkovo astrofizikos instituto Almatoje, Kazachstane, tvirtina, kad skaičiai rodo, jog visa žemiškoji gyvybė kilo iš kosmoso. Ir ne tik tai – ją Žemėje pasėjo protingi ateiviai. Prieš milijardus metų, planeta buvo dyka ir negyva. Tačiau tada, tolimoje ir nepažinioje praeityje, joje buvo pasėta tai, ką Makukovas vadina „panašiu į protą signalu“ – signalas, kuris yra pernelyg tvarkingas ir esminis, kad būtų atsiradęs atsitiktinai.

Šis signalas, sako, jis, yra mūsų genetiniame kode. Atidžiai saugomas per visas kosmines eras, jis laukė kaip šifruota žinutė, kol ją kas, pakankamai kvalifikuotas, perskaitytų. Visos Žemės gyvybės formos – nuo kengūrų ir ramunėlių iki albatrosų ir mūsų – nešiojasi ją savyje. O dabar Makukovas, drauge su savo mokytoju matematiku Vladmiru Ščerbaku iš al-Farabi Kazachijos nacionalinio universiteto Almatoje, tvirtina jį iššifravęs. Jeigu jie teisūs, atsakymas į gyvenimą, visatą ir viską yra … 37.

Idėjos, kad žemiškosios gyvybės kilmė nežemiška, istorija ilga ir garbinga. Standartinė jos versija skelbia maždaug štai ką: primityvi nežemiška gyvybės forma, galbūt bakterija, keliauja kosmosu ant tokių objektų, kaip, pavyzdžiui, meteoroidai, susiduria su jauna mūsų planeta ir pasėja joje gyvybę. Nepaisant nesuskaičiuojamai mažos tikimybės, jos palikuoniai suklesti ir paplinta po Žemę.

1871, lordas Kelvinas iškėlė hipotezę, kad „kosmose skrajoja nesuskaitoma gausybė sėklas nešančių akmenų“. Savo 1908 m. knygoje Worlds in the Making, Nobelio premijos laureatas Svante Arrhenius pavadino šį procesą „panspermija“. O ne taip seniai, 2009 m. Stephenas Hawkingas spekuliavo, kad „gyvybė galėjo sklisti iš planetos į planetą, ar iš vienos planetų sistemos į kitą, pernešama meteorais“.

Nepaisant prestižinių rėmėjų, panspermijos teorija plataus pripažinimo nesulaukė, nors daugelis biologų silpnesnį jos versiją priima. „Dauguma biologų sutiks, kad prie gyvybės Žemėje atsiradimo prisidėjo ir kosminiai šaltiniai,“ pažymi P. Z. Myersas iš Minnesota'os universiteto Morrise. „Kosmose yra daugybė organinių junginių.“

Makukovas ir Ščerbakas žengė toliau. Jie atgaivina vadinamąją „kryptingą panspermiją“, hipotezę, kad gyvybę tikslingai pasėjo nežemiškos protingos būtybės.

Ši idėja kilo 1973 metais. kai Francisas Crickas paskelbė straipsnį planetinių mokslų žurnale Icarus, kurį tuomet redagavo Carlas Saganas. Straipsnyje Crickas iškėlė klausimą: „Ar galėjo gyvybė Žemėje kilti kaip rezultatas užkrėtimo mikroorganizmais, kuriuos čia pasiuntė kitos planetos technologinė visuomenė specialiu tolimo nuotolio nepilotuojamu erdvėlaiviu?“

Tokiems nepaprastiems teiginiams reikia nepaprastų įrodymų. Ilgiau nei šimtmetį žmonės bandė surasti bent kokių nors ateivių egzistavimo įrodymų.

Didžioji dalis šių pastangų – SETI, (Search for ExTraterrestrial Intelligence) – buvo bandymai aptikti radijo signalus. Bet nepaisant beveik šimtmečio įdėmaus stebėjimo, jie nieko neišgirdo, sako SETI vyr. astronomas Sethas Shostakas.

Gal tik su viena galima išimtimi. 1977 m., SETI tyrėjai iš Ohio priėmė 72 sekundžių radijo bangų signalą, kuris buvo toks panašus į tai, ko jie ieškojo, kad, kad vienas tyrėjas šalia prirašė „Wow!“. Nuo tada nieko panašaus į Wow! signalą nebuvo užfiksuota.

Radijo tyla paskatino paieškų praplėtimą. Daugelis klausė: o ką, jei žinutė jau yra Žemėje? Kas, jei mes ir esame toji žinutė?

Savo 2010-ųjų knygoje The Eerie Silence, Paulas Daviesas, fizikas iš Arizonos valstijos universiteto, rašė apie genominę SETI – idėją, kad slapta žinutė gali būti mūsų genome. Jis tęsė fiziką George'ą Marxą, kuris 1979 m. rašė: „Įmanoma, kad prieš keletą milijardų metų pažangi civilizacija, panaudodama genetinę inžineriją, parengė tam tikrą žinutę ir pasiuntė ją į Žemę. Ši nežemiška DNR molekulė tapo biologinės evoliucijos pradžios tašku.“

Makukovo ir Ščerbako idėjos tęsia šią tradiciją. Bet užuot naršę po DNR, jie pažvelgė į genetinį kodą, sudėtingą taisyklių rinkinį, pagal kurias DNR transliuojamos į baltymus (žr. „Kodas kode“). Genetinio kodo nereikėtų maišyti su genomu, kuris yra specifinis rinkinys genetinių instrukcijų, pagal kurias atsiranda, pavyzdžiui, vaisinė muselė ar milžiniška sekvoja. Genetinis kodas nurodo, kaip paversti tas instrukcijas į baltymus.

Kitaip, nei genomo DNR, šis kodas yra stabilus. Genomai laikui bėgant mutuoja, bet kodas perduodamas iš kartos į kartą be pakitimų ir panašu, išliko praktiškai nepakitęs milijardus metų.

Būtent dėl šios priežasties tai yra ideali vieta žinutei, sako Makukovas. Prieš milijardus metų būtent tai ir įvyko, teigia jis.

Norėdami patikrinti šią idėją, Makukovas ir Ščerbakas atliko matematinę šio kodo analizę, ieškodami fragmentų, kurie atsirado neatsitiktinai.

Jų argumentai neretai yra sudėtingi ir nesuprantami, kupini sudėtingų matematinių formulių. Bet iš esmė„tai labai paprasta“, sako Makukovas. Genetinis kodas primena savotišką kombinatorikos dėlionę, pratęsia. Kitaip tariant, pradėjus jį analizuoti, išryškėja paslėptos taisyklės.

„Iš karto buvo aišku, kad kodo struktūra neatsitiktinė,“ sako Makukovas. „Mūsų aprašomos struktūros nėra tiesiog neatsitiktinės. Jos turi tokių bruožų, kuriuos, bent jau mūsų požiūriu, buvo labai sunku aprašyti kaip natūralius procesus.“

Įkaltis A – Rumerio transformacija. 1966 m. sovietų matematikas Jurijus Rumeris pastebėjo, kad genetinį kodą galima tiksliai padalinti per pusę (žr. „Rumerio transformacija“). Vienoj pusėje yra „pilnos šeimos“ kodonai, kuriuose visi keturi kodonai, prasidedantys tomis pačiomis dviem raidėmis, koduoja tą pačią amino rūgštį. Pavyzdžiui, AC šeima, yra „pilna“, kadangi kodonai, prasidedantys AC koduoja treoniną. Kitoje pusėje yra „padalintos šeimos“ kodonai, neturintys tokio požymio.

Rumeris pirmasis pastebėjo, kad nėra kokios nors geros priežasties, kodėl lygiai pusė kodonų turėtų būti pilni. Dar svarbiau, jis taip pat pastebėjo, kad pritaikius paprastą taisyklę – pakeitus T į G, ir A į C – viena kodo pusė pavirsta kita.

Tai gali atrodyti kaip neišvengiamybė, tačiau taip nėra. 1996 m. matematikė Olga Zhaksybayeva iš al-Farabi Kazachijos nacionalinio universiteto paskaičiavo, kad atsitiktinio susidarymo tikimybė yra 3,09×10-32.

Rumerio transformacija yra tik viena iš daugelio kode esančių struktūrų ir simetrijų. Kitas pavyzdys: galima sukurti kodonų poaibį iš turinčių tris identiškas bazes (tarkime, AAA) ir tris unikalias bazes(tarkime,GTC). Naudojant Rumerio tipo transformaciją, šie 28 kodonai gali būti padalinti į dvi grupes, kurių vienos bendra atominė masė yra 1665, o kitos „šoninė grandinės“ bendra atominė masė yra 703. Abu šie skaičiai be liekanos dalinasi iš pirminio skaičiaus 37, kuris ir pats turi įdomias matematines savybes (žr. „Skaičiaus 37 simetrijos“).

Tiesą sakant, skaičius 37 kode pasirodo neretai. Pavyzdžiui, bendros visų 20 aminorūgščių molekulinės „šerdies“ atominė masė yra 74, tai yra, du kartus po 37. Pamirškite 42…

Iš viso kazachai kode nustatė devynias struktūras, kurias detaliai išdėsto žurnale Icarus (vol 224, p 228) straipsnyje provokuojančia antrašte „The 'Wow! signal' of the terrestrial genetic code“ (Wow! signalas žemiškame genetiniame kode).

Jei manote, kad visa tai skamba panašiai į DNR Da Vinčio kodą, jūs nevieniši. „Tai tiesiog numerologija,“ sako Myersas, taip pat pastebintis panašumą į protingo dizaino pseudomokslą – tokį palyginimą Makukovas ir Ščerbakas atmeta. „Ši hipotezė neturi nieko bendro su protingu dizainu,“ sako jie.

Kiti nusiteikę ne taip kritiškai. „Tai nėra absurdiška savaime,“ sako Davidas Grinspoonas, Planetary Science instituto vyr. mokslininkas ir knygos Lonely Planets: The natural philosophy of alien life autorius. „Jau mokomės keisti organizmus ir mokomės siųsti įvairius dalykus į kosmosą. Jei ten kas nors yra, gali būti, kad jie šiose srityse pažengę toliau, nei mes.“

Daviesas taip pat gan atlaidus. „Pakankamai ilgai tvarkant skaičius, struktūras galima rasti praktiškai bet kur,“ pastebi jis. „man buvo visai aišku iš pat pradžių, kad visa tai iš esmės yra vertinimas: kokia tikimybė rasti ką panašaus atsitiktinai?“

Į tai Makukovas ir Ščerbakas turi atsakymą: apie 10-13, arba 1 iš 10 trilijonų. Spalį jie publikavo antrą straipsnį Life Sciences in Space Research (vol 3, p 10).

Paklaustas apie tai, kas žinutę pasiuntė, Makukovas pabrėžia nežinantis. „Tai spekuliacija,“ sako jis. „Galbūt jie jau seniai išnykę. Gal tebegyvena. Manau, tai klausimai ateičiai.“

Bet pagrindinės idėjos jis laikosi tvirtai. „Mūsų pateiktas struktūrų kode paaiškinimas, manau, yra labiausiai tikėtinas,“ sako Makukovas,


Persiristo Kemp
New Scientist № 3000

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(81)
(20)
(61)

Komentarai (7)