Nafta, teroras ir bejėgė OPEC: kodėl kainos nebereaguoja į konfliktus  (24)

Ank­sčiau gink­luo­ti kon­flik­tai Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se su­kel­da­vo stai­gius naf­tos kai­nų šuo­lius. Ko­dėl da­bar ko­ti­ruo­tės tik ma­žė­ja? Pa­si­aiš­kin­ki­me šio „naf­tos dzen“ prie­žas­tis.

2015 metai baigiasi staigiu naftos kotiruočių kritimu – Brent markės sausio ateities sandoriai (fjučersai) nusileido žemiau 37$/bbl. Pastarąjį kartą toks kainų lygis buvo prieš septynis metus, 2008 m. gruodį, pasaulyje siaučiant finansų krizei. Artėjančios audros ženklai išryškėjo po gruodžio 4 dieną vykusios OPEC sesijos, kai kaina kirto psichologiškai svarbų 40$/bbl barjerą. OPEC nenoras ir negebėjimas sumažinti naftos gavybos kvotas pažymėjo pirmąją praeinančių metų naftos tendenciją – organizacijos kartelinių funkcijų praradimą. Anksčiau ginkluoti konfliktai naftą tiekiančiuose Artimuosiuose Rytuose kaip mat būtų tapę pretekstu naftos kainų kilimui. Tam būtų pakakę veržlaus islamistų plitimo, teroristinių aktų Paryžiuje ar Turkijos numušto Su-24. Tačiau dabar situacija pasikeitė. Antroji 2015 metų naftos tendencija – demilitarizacija ir perėjimas į „naftos dzen“ stadiją. Energetikos rinka praktiškai nustojo reaguoti į karinius konfliktus islamo pasaulyje.

Atsargieji sauditai ir OPEC nusilpimas

Prieš OPEC susitikimą gruodžio 4 dieną Vienoje, Rusijoje daug kas puoselėjo viltį, kad kartelio šalys visgi susitars dėl gavybos kvotų sumažinimo. Tai būtų galėję nors šiek tiek pagerinti situaciją, šiek tiek kilstelėti naftos kainas. Tačiau šios viltims išsipildyti nebuvo lemta. OPEC sprendimas viršijo pačius konservatyviausius lūkesčius: kartelis ne tik nesumažino, o netgi šiek tiek padidino naftos gavybos kvotas – nuo 30 iki 31,5 mln barelių per parą. Saudo Arabijos (SA), vis dar duodančios toną katelyje, pozicija per pastaruosius pusantrų metų liko nepakitusi: gavybos mažinimas neatitinka karalystės interesų.

SA pozicijos pagrindas – visiškai pragmatiška logika, o taip pat išmoktos ankstesnių metų pamokos. Svarbiausia priežastis, – SA gavybos sumažinimas (o būtent jai tektų pakelti didžiausią iš OPEC narių smūgį) smarkiai naftos kainų nepaveiktų – kotiruočių pokytis būtų toks menkas ir trumpas, kad paprasčiausiai nepateisintų karalystės dalies rinkoje sumažėjimo. Be to, kiti tiekėjai, visų pirma, JAV, nedalyvaujanti kartelyje, pabandytų tuo pasinaudoti ir savo preke užpildyti atsilaisvinusią nišą.

Multimilijardierius ir sauditų dinastijos narys princas Al-Waleed bin Talal, kurį vadina „sauditų Warrenu Buffetu“, visiškai suprantamai suformulavo dabartinės SA politikos prasmę dar prieš ankstesnį, vasaros OPEC susitikimą: „Sumažinus gavybą, Saudo Arabija nukentėtų dvigubai: pirmiausia, dėl gavybos sumažėjimo, o antra, dėl sumažėjusių kainų“. Kažką panašaus SA jau patyrė pirmoje devintojo dešimtmečio pusėje. Tada SA sumažino gavybą iki rekordinio minimumo – nuo 10,3 iki 3,6 mln barelių per parą, tačiau kainų mažėjimo sustabdyti nepajėgė. Buvusį gavybos lygį karalystei grąžinti pavyko tik po dvidešimties metų, o rinkos dalies atstatyti taip ir nepavyko. Dabar Al Saudų dinastija praeities klaidų kartoti nepageidauja.

Yra dar viena aplinkybė. Anksčiau deklaruoto 30 mln barelių per parą maksimumo laikymasis pripažintas praktiškai neįmanomu – iš tikrųjų OPEC nariai nuolat pažeidinėjo kvotas ir viršijo nustatytą lygį. Todėl kartelis paprasčiausiai nusprendė, kaip sakoma, atleisti vadžias. Naftos eksportuotojų organizacija ir anksčiau nepasižymėjo griežtu disciplinos laikymusi, o dabar, smukus kainai, įvesti tvarką ir kviesti elgtis atsakingai tiesiog nebėra kam. Dabar kaukės numestos. OPEC atvirai atsisakė pagrindinės savo funkcijos ­­– kvotų nustatymo ir jų vykdymo priežiūros. Tai yra, iš esmės ji, kaip tarptautinis kartelis, nebefunkcionuoja.

OPEC silpnėjimą, lygiai kaip ir staigų naftos kotiruočių mažėjimą esame matę ir anksčiau. Pasaulis susidurdavo su ilgais „meškinių“ naftos rinkų laikotarpiais – 1981–86 metais smukimas buvo netgi dar ryškesnis – 72%. Tiesa, tas kritimas tęsėsi penketą metų, o dabartinis kol kas tik pusantrų, ir gali būti, kad dabartinė kaina dar nėra dugnas. Taigi, dar turime galimybę sumušti devinto dešimtmečio rekordą.

Dabar kaukės numestos. OPEC, iš esmės ji, kaip tarptautinis kartelis, nebefunkcionuoja

Ankstesni žemų kainų periodai turi daug bendro su dabartiniu. Kaip tada, taip ir dabar, pasaulinėje naftos rinkoje atsirado kritinė pasiūlos ir paklausos pokyčių masė, dėl ko ir krito kainos. Pagrindiniais pastarųjų metų faktoriais įprastai įvardinama skalūnų revoliucija, Kinijos ekonomikos lėtėjimas, o taip pat pasaulinis efektyvaus energijos naudojimo proveržis. Tačiau yra viena naftos kainų dinamikos ypatybė, į kurią žiniasklaida kol kas neatkreipė didesnio dėmesio – tai, kokią reikšmę kotiruočių formavime vaidina konfliktai islamo pasaulyje.

Baimė ir neapykanta Artimuosiuose Rytuose

Ankstesniais metais karai ir teroristiniai aktai regione, tarptautinėje praktikoje sutrumpintai vadinamame MENA (Middle East and North Africa – Viduriniai Rytai ir Šiaurės Afrika), tuojau pat pakeldavo naftos kotiruotes. Šios grandinę – prievartos Artimuosiuose Rytuose ir naftos kainų – pradėjo konkretūs istoriniai įvykiai. Galima netgi įvardinti tikslią datą ­– 1973 metų spalio 6-oji – kai kilo Kipuro karas.

Viskas prasidėjo per judėjų Jom Kipuro šventę, kai Egipto ir Sirijos armijos pabandė revanšuotis už pralaimėjimą Šešių dienų kare, per kurį Izraelis ėmė kontroliuoti žemes, tris su puse karto didesnes už jų pačių teritoriją. Žinodami apie Egipto ir Sirijos armijų silpnumą, palyginus su Izraelio pajėgomis, arabų lyderiai susitarė sustiprinti puolimą „naftos ginklu“. Prieš Kipuro karą Egipto prezidentas Anwaras Sadatas ir Saudo Arabijos karalius Faisalas sudarė slapta susitarė naudoti naftos embargo.

Jau po dviejų savaičių nuo karinių veiksmų pradžios, atsakydamos į Niksono sprendimą nusiųsti Izraeliui ginklų, OPEC arabų šalys įvedė naftos embargo prieš JAV, o vėliau – ir prieš jų sąjungininkus. Per kelias dienas kartelyje dalyvaujančių arabiškųjų narių gavyba sumažėjo 25%, dėl to naftos kainos staigiai šovė viršun. Jos kyla tokiu greičiu, kokiu nekilo nei prieš, nei po šios krizės: nominalia reikšme barelio kaina padidėjo no 4,08 $ iki 12,45 $ – t.y. daugiau nei tris kartus vos per tris mėnesius!

Kiekvienoje priešpriešos vijoje į konfliktą įsitraukdavo vis naujos valstybės. Reikalas išsivystė tiek, kad SSRS ir JAV pareiškė pasirengusios panaudoti branduolinį ginklą – pasaulis apmirė laukdamas. Galiausiai suveikė savisaugos instinktas ir krizė buvo išspręsta diplomatinėmis priemonėmis.

Iš esmės, ilgalaikės šio konflikto pasekmės pasireiškė ekonomikoje ir geopolitikoje: jis išprovokavo didžiausią istorijoje naftos krizę ir dešimtmečiams paklojo globalios energetikos architektūros pamatus. Naudojantis bihevioristinės ekonomikos kategorijomis, 1973–74 metų įvykiai naftos rinkos dalyviams buvo tam tikra psichinė trauma. Aistros buvo taip įkaitusios, o naftos kainos šuolis toks beprecedentis, kad visa energetinė rinką tapo itin jautri bet kokiems ginkluotiems konfliktams Artimųjų Rytų teritorijoje.

Pažvelgus į kotiruočių istoriją, puikiai matosi kainų augimo santykis su islamo pasaulio konfliktais. Pirmą ir antrą naftos krizę išprovokavo 1973-ųjų Kipuro karas ir Irano – Irako karas devintojo dešimtmečio pradžioje atitinkamai. Kitas kainų augimo periodas buvo ne šuoliškas, o ištęstas ir vyko ilgiau nei dešimtmetį (su kai kuriomis išimtimis) nuo 2003 iki 2014 m. Jo pradžia sutapo su JAV karine operacija Irake, pradėta po 2001 m rugsėjo 11-osios teroristinės atakos.

Taip išeina, kad nuo 1973-ųjų rinka buvo nuolatinėje konfliktų ir nestabilumo laukim būsenoje. Patiems naftos eksportuotojams tai buvo svarbi nerašyta parama – juk regioną nuolatiniai konfliktai purtė nuolatos ir gan stipriai. Tad, net jeigu OPEC sprendimas dėl kvotų neduodavo laukiamo efekto, tai anksčiau ar vėliau koks nors konfliktas regione naftos kainą pakeldavo.

„Naftos dzen“ ir demilitarizacija

IV lavinai ritantis per Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką, tai tapo klasikiniu atveju Nasimo Talebo „juodųjų gulbių“, kurių niekas negalėjo nuspėti. Iš tiesų, kas galėjo prognozuoti, kad grupė religinių fanatikų ims kontroliuoti teritoriją Levanto ir Tarpupio širdyje, paskelbs pasaulinį „kalifatą“ ir palis įvairiausiose šalyse nuo Nigerijos iki Filipinų?

Pažvelgus į tai iš naftos pramonės perspektyvos, tai, iš pirmo žvilgsnio, viskas atrodo kuo baisiausiai. IV kontroliuoja teritorijas trijose svarbiose naftą tiekiančiose šalyse: Irake, Nigerijoje ir Libijoje. Be to, agresyvus „kalifatas“ aktyviai plinta šalia pagrindinio naftos tiekimo regiono pasaulyje – Persų įlankos – ir potencialiai gresia destabilizuoti jo karinę ir ekonominę padėtį. Be to, vien IV problemos neapsiriboja. Pernai metų rugsėjį sukilėliai husitai užgrobė Jemeno sostinę Saną, paskui Saudo Arabija su sąjungininkais pradėjo prieš juos karinę operaciją Arabijos pusiasalio pietuose.

Be to, į kovas įsitraukia vis daugiau šalių – po teroristinių aktų Paryžiuje, Rusijos karinio įsikišimo Sirijoje ir Turkijos numušto Rusijos bombonešio Su-24, priešprieša paplito toli už regiono ribų. Pagal daugelį požymių tai primena 1973-74 situaciją, kai konfliktas Artimuosiuose Rytuose ryžtingai eskalavosi į globalų. Pagal daugelį požymių, išskyrus vieną: dabar nafta ne tik nebrangsta, o atkakliai pinga, niekaip nereaguodama į smurto protrūkius šalia pasaulinio naftos eksporto centro. Tai labai aiškiai matosi, sugretinus pastarųjų pusantrų metų konfliktus su Brent markės naftos barelio kainos trajektorija. Panašu, kad pasaulis 2015 metai ryžtingai įžengė į „naftos dzen“ būseną.

Kas sugebėjo nuraminti rinką? Pagal viską sprendžiant, to priežastis globalios technologijų inovacijos, iš kurių ryškiausiai pasireiškė toji pati skalūnų revoliucija. Ji paveikė barelio kainą iš dviejų pusių: pirma, padidėjo naftos pasiūla, o antra, pasaulio naftos gavybos svorio centras persikėlė iš islamiškojo pasaulio į JAV. Amerika, kitaip nei Artimieji Rytai, politiškai stabili ir čia negresia pilietinis karas, politinis ekstremizmas, nuosavybės nacionalizavimas ir panašios destabilizuojančios aplinkybės.

Dėl to, pasauliniu mastu naftos kainoje sumažėjo premija už politinę riziką. Energijos rinkos bendrai tapo stabilesnės –dabar jos stipriau apsaugotos nuo politinės ir karinės turbulencijos. „Nervingumas“ dėl karo ir terorizmo ima trauktis į antrą planą.

Nuo valdininkų rinkos prie inovatorių rinkos

Svarbu pažymėti, kad aštuntajame dešimtmetyje išsivystęs itin didelis naftos rinkos jautrumas kariniams konfliktams sutapo ne tik su Kipuro karu, bet ir su OPEC šalių vaidmens sustiprėjimu ir JAV dalies sumažėjimu globalioje naftos gavyboje. Būtent aštuntajame dešimtmetyje vyko stipriausia naftos eksproprijacija, „išteklių nacionalizmas“ ir valstybinių energetikos monopolijų kūrimas. Ir štai prieš pusantrų metų – pirmą kartą nuo 1973-ųjų – JAV pagal naftos gavybą aplenkė Rusiją ir Saudo Arabiją. Dėl to, ir dėl techninių skalūnų naftos išgavimo ypatybių, apie kurias jau rašiau, dabar pasaulinio „swing producer“ vaidmuo perėjo nuo Saudo Arabijos Jungtinėms valstijoms.

Atitinkamai, sauditų ir OPEC galimybės lemti kainą sumažėjo istorinių žemumų. Iš čia ir atkaklus nenoras šiais metais mažinti kvotas. Tačiau vien OPEC silpimu tai nesibaigia – vykstantys pokyčiai turi rimtesnių pasekmių. Rinka, kurioje kuro gamybos lyderio vietą iš valstybinių monopolijų perims verslininkai, smarkiai skirsis nuo dominuojančio valstybinio valdymo sistemos, prasidėjusiai aštuntajame dešimtmetyje.

Naujos santvarkos kontūrai vis aiškesni. Tai labiau bus rizikos kapitalo verslininkų ir mokslininkų išradėjų rinka, nei valdininkų ir generolų rinka. Daugumai naftą išgaunančių šalių, kur gamyba organizuota pagal seną tradiciją (Rusija, deja, priskiriama prie tokių), perėjimas į naują sistemą bus skausmingas. Vertikaliai integruotos valstybinės korporacijos ir naftos bei dujų sektoriaus valdymo rankiniu būdu režimas blogai adaptuojasi prie pasaulinių inovatorių varžybų.

Energijos rinkos demilitarizavimas tapo, ko gero, besibaigiančių metų naftos tendencija. Jeigu ji tęsis, tai sukels ilgalaikes globalias pasekmes visiems naftos tiekėjams. Kas prie naujos rinkos prisitaikys geriau, parodys ateinantys metai.

 

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(48)
(10)
(38)

Komentarai (24)

Visi šio ciklo įrašai