Vaizdas iš viršaus: kiek dujų sudeginama tuščiai  (3)

RF piliečio „anglies pėdsakas“ – t.y. asmeninis indėlis į globalinį atšilimą – mažai priklauso nuo to, ar jis įsuko energiją taupančią lemputę vonioje ir ar WWF kvietimu išjungė šviesą per „Žemės valandą“, nes prieš CO2 emisijos, kurias atlieka valstybinės ir privačios naftos kompanijos visų piliečių vardu, tokios smulkmenos nublanksta. Naujame tyrime, paskelbtame moksliniame žurnale Energies skelbiama: per metus Rusija sudegina tiesiog šiaip, dovanai, dujų fakeluose, keturis kartus daugiau dujų, nei 2015 metais buvo parduota Ukrainai. 2012 m. fakeluose sudegė 25 milijardai kubinių metrų dujų – ir pagal šį rodiklį Rusija – absoliutus pasaulio čempionas. Už jos toli užnugaryje rikiuojasi Irakas, Iranas, Nigerija ir Venesuela.

Visų planetos šalių skaičius savo moksliniam straipsniui suskaičiavo Christopherio Elvidge'o komanda iš JAV Nacionalinės okeanų ir atmosferos tyrimo agentūros (NOAA). Mokslininkai elgėsi nestandartiškai: užuot prašinėje ataskaitų iš naftininkų ir dujininkų, jie ėmėsi analizuoti naktines Žemės nuotraukas iš kosmoso. (Kol kas mokslininkai visiškai išanalizavo tik 2012 metų duomenis.)

Michailas Žižinas, antrasis straipsnio autorius, dirbdamas NOAA, bendradarbiauja ir su Kosminių tyrimų institutu Maskvoje, pasakoja, kaip ši idėja kilo: „Kariniuose meteorologiniuose palydovuose, vadinamuose DMSP, dar nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio buvo montuojami labai jautrūs fotodaugintuvai, kad naktį būtų galima stebėti mėnulio nušviečiamus debesis. Ir Chrisui Elvidge'ui, mano grupės vadovui, kartą kilo mintis panaudoti juos „vidinei“ astronomijai – stebėti ne dangų ir debesis, o naktinius Žemės šviesulius“.

Vaizdžiausias šio darbo rezultatas – garsioji nuotraukų serija Black Marble, kurią nuo 2012 metų gruodžio galima parsisiųsti iš NASA tinklalapio: Tai iš gabalėlių surinktos abiejų Žemės pusrutulių nuotraukos, kuriuose netolygiai išsibarsčiusi šviesa. Ryškiausia – Italija ir Prancūzija, bei rytinė JAV pakrantė, vienintelė neužtikrinta šviesų grandinėlė, besitęsianti per visą Rytų Sibirą tęsiasi išilgai Transsibiro geležinkelio, o Šiaurės Korėja – tiesiog tamsi dėmė be šviesų.

Fotoaparatas, kuriuo galima daryti tokias nuotraukas, kainuoja 1,5 mlrd dolerių: tiek JAV atsiėjo palydovas Suomi NPP, kurio dabar dirba Elvidge'as ir Žižinas. Jis paleistas 2011 m. ir buvo sumanytas kaip logiška karinė DMSP programos tąsa. Tik todėl, kad kariškiai paskutiniu momentu iš projekto pasitraukė, palydovas atsirado visiškoj mokslininkų dispozicijoje. Fotografuoja jis 800 km aukščio orbitoje ir 14 kartų per parą praskrenda virš abiejų – Šiaurės ir Pietų – ašigalių. Kadangi Žemė aplink savo ašį apsisuka per parą, visas jos paviršius tolygiai apžvelgiamas 14 kartų vijų palydovo orbitos vijų. Ar koks palydove sumontuotų prietaisų jautis? „Regimosios šviesos diapazone aptinkame vieno kilovato elektros lempą – pavyzdžiui, tipinėje žvejų valtyje Indonezijoje“, – atsakė Žižinas.

Metodas buvo tobulinamas, žvalgant brakonieriaujančius Pietryčių Azijos žvejus: šie masina žuvis šviesa, panardindami lempą negiliai po vandeniu, o šviesą savo ruožtu galima išvysti iš kosmoso. „Pažvelgus į kasdien mūsų atnaujinamą žemėlapį internete, tų laivelių – tuntai, Indonezijoje ir kinų jūrose. Tūkstančiai, dešimtys tūkstančių“, – sako Žižinas.

Tačiau, jei su atskiromis, judančiomis šviesomis jūroje (juolab, kur žvejyba draudžiama) iškart viskas aišku, – tai brakonierių laiveliai, o ne pasiklydę pėstieji su prožektoriais, tai su dujų fakelais viskas sudėtingiau. Kaip atskirti juos nuo laužų, gatvės žibintų ir panašiai? NOAA grupė palygino įvairias liepsnas įvairiose infraraudonojo spektro zonose – plika akimi nematomame šiluminiame spinduliavime. Čia padėjo atsitiktinė sėkmė: palydovo kamerą derinęs operatorius dėl viso pikto aktyvavo, regis, niekam nereikalingą diapazoną, kuriame, kaip paaiškėjo,ryškiausiai švyti būtent degančios dujos.

O kodėl jos išvis deginamos? Visų pirma todėl, kad jų nėra kur dėti. Tai daugiausiai pašalinės dujos, išeinančios iš po žemių drauge su nafta. O kiekvieną tolimiausią Sibiro radimvietę tiesti dujotiekį ir užsiimti dujų valymų naftininkams nėra ūpo. Į atmosferą jų išleisti nevalia, nes gamtinės dujos, metanas, – dar agresyvesnis globalinį atšilimą keliantis veiksnys, nei jo degimo produktas – CO2. Galima dujas pumpuoti atgal po žeme, tačiau tai irgi receptas ne visiems gyvenimo atvejamas. Štai fakelai ir lieka vienintele paprasta išeitimi iš padėties.

Liepsnos kūgis dengia dviejų teniso kortų plotą ir į niekur išskiria 120 MW

2012 metais (t.y., pirmaisiais palydovo stebėjimo metais, kurių duomenys neseniai publikuoti ir baigti analizuoti) palydovas visoje planetoje nufotografavo 7467 nuolat degančius dujų fakelus. 1053 iš jų yra Rusijoje, o pagal bendrą jų skaičių netikėtai lyderiauja JAV su 2399 fakelais. Čia dujas degina daug kur, tačiau po nedaug – bendras sudeginamas kiekis keturis kartus mažesnis nei Rusijoje.

Pats didžiausias fakelas liepsnoja Venesueloje. Liepsnos kūgis dengia dviejų teniso kortų plotą ir į niekur išskiria 120 MW šiluminės galios. Palyginimui: turistus traukiantys „Pragaro vartai“ Turkmenijoje – Dervaza dujų krateris vidury dykumos, kurio nesugeba užgesinti nuo aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio, – dega 20 kartų silpniau.

Iš viso per metus planetos dujų fakeluose sudega 143 milijardai kubinių metrų – 3,5 % pasaulyje išgaunamų – gamtinių dujų. Įvertinęs dar tik pirmuosius, apytikslius duomenis, Pasaulio bankas iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios pasiūlė sumažinti be būtino reikalo degančių fakelų skaičių iki nulio. Ir kad būtų įtikimiau, netgi paskaičiavo, šio degimo šiluma būtų galima su kaupu elektra aprūpinti visą Afriką. Ir jei kitas emisijas technikos pasiekimais per vargus pavyksta sumažinti procento dalimis – tarkime, tobulinant automobiliuose naudojamus vidaus degimo variklius, čia pagrindinis proveržis bus pasiektas tiesiog tuščiai nedeginant dujų.

Борислав Козловский
slon.ru

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(42)
(2)
(40)

Komentarai (3)