Harrisono fosilijų perversmas: gali perrašyti ne tik gyvybės ir Žemės, bet ir visos Saulės sistemos istoriją  (2)

Daugiau įrodymų, kad nusistovėjęs Žemės ir saulės sistemos paveikslas nėra visai teisingas, rasta 2013 metais, kai Judith Coggon, tada dirbusi Bonos universitete, Vokietijoje, analizavo kitą pretendentą į planetos seniausios uolienos titulą – kitoje pasaulio pusėje, Grenlandijoje. Ten ji rado įrodymų, kad Žemėje nemažai aukso ir platinos būta jau prieš 4,1 mlrd metų – nors manyta, kad šie metalai atnešti vėliau, per Vėlyvąjį kosminį bombardavimą.

Dar daugiau neaiškumų kilo pernai, kai Nathanas Kaibas iš Oklahomos universiteto, kartu su Johnu Chambersu iš Carnegie instituto Washingtone DC, publikavo naujausius saulės sistemos formavimosi simuliacijos rezultatus. Jų atradimas skambėjo kaip mirties nuosprendis Nicos modeliui. 85% atvejų vidinėje saulės sistemos dalyje likdavo mažiau, nei keturi uoliniai pasauliai, kaip kad yra dabar. „Dažniausiai dingsta Merkurijus,“ sako Kaibas. Tik 1 kartą iš šimto jiems pavykdavo sukurti saulės sistemą, atrodančią kaip mūsiškė. Tai nebūtų buvęs pirmas kartas, kai Nicos modelis, atsižvelgiant į kilusias problemas, keičiamas (žr. „Dingusios planetos paslaptis“), bet tai buvo kito masto problema. „Atrodo labai menkai tikėtina gauti išorinę saulės sistemos architektūrą, ir tuo pačiu išsaugoti vidines planetas,“ paaiškina jis.

„Mūsų istorijos perrašymas daro gyvybės egzistavimą kitur daug labiau tikėtiną“

Kaibas turi stebėtinai paprastą sprendimą. Gigantiškos planetos migravo, sukurdamos Jupiterio trojėnus ir Kuiperio juostą, bet jie padarė tai daug anksčiau – tebesiformuojant vidinėms planetoms. Stilingai pasivėlinusi į vakarėlį, Žemė sėkmingai išsisuko. Ankstyva didžiųjų planetų migracija didžiąją dalį pavojingų objektų būtų išsklaidžiusi, kai Žemės formavimasis baigėsi. Tai visai tinka, sako Zoë Leinhardt, iš Bristolio universiteto, JK. „Vėlesnioji Žemės formavimosi dalis būtų buvusi ramesnė, o ne būtų daužoma per galvą jau susiformavusi.“

Tai viliojanti teorija, paaiškinanti ne tik dabartinį saulės sistemos vaizdą, bet ir kaip Žemė taip anksti pasidarė tinkama gyvybei. Bet lieka dar paskutinioji paslaptis. Jei didžiųjų planetų migracija įvyko prieš susiformuojant Žemei ir Mėnuliui, kraterius palydovo paviršiuje turėjo išurbinti kažkas kita. Bet kas?

Dingusios planetos paslaptis

Kada nors jautėte, kad kažko trūksta? Saulės sistemą modeliuojantys tyrėjai šį jausmą patyrė. Geriausias jų bandymas paaiškinti kaip radosi mūsų kosminė kaimynystė, rodo, kad išorinėje Saulės sistemoje turėtų būti ne keturios didžiosios planetos, o penkios.

2011 metais simuliacijos rodė, kad be šios paslaptingosios penktosios planetos, intensyvios gravitacinės sąveikos pasekmės planetų sistemos jaunystėje būtų pragaištingos. Keturiems milžinams į savo dabartines vietas sliūkinant palengva, jie būtų sutrikdę mažesniuosius kaimynus, ir dabartinė sistema būtų neįmanoma.

Bet jei dėl viršenybės būtų kovojusios penkios milžinės, migracija būtų įvykusi pakankamai sparčiai, kad artimiausios uolinės planetos būtų likusios praktiškai nenukentėjusios. Be to, viena iš kvinteto būtų galėjusi būti išsviesta į tolimiausius saulės sistemos pakraščius, ir keturios planetos likusios ten, kur dabar jas ir matome.

Kur tiksliai šis angelas sargas atsidūrė? Spekuliacijos „Devintosios Planetos“ egzistavimo tema burbuliavo jau senokai, bet anksčiau šiais metais džiugesys pagaliau išsiveržė, kai du astronomai iš Kalifornijos technologijų instituto paskelbė, kad galbūt ją radę. Kadangi šios kandidatės orbitos spindulys 600 kartų didesnis nei Žemės, vieną ratą apie Saulę ji apskrieja per 10 000 metų, ir yra vienas iš tolimiausių Saulės sistemos objektų. Jos egzistavimas apskaičiuotas iš neįprasto pustuzinio smulkių objektų sambūrio už Plutono, kurį būtų sunku paaiškinti be tolimos planetos gravitacinės traukos. Viskas atrodo logiška, tačiau tiesioginiai stebėjimai kol kas rezultatų neduoda.

Tai būtų svarbus atradimas – nors ir keliantis galvasopį vadovėlių leidėjams bei viktorinų dalyviams, – patvirtinantis Saulės sistemos penkių milžinų scenarijų. „Jei Devintoji Planeta egzistuoja, ji turėjo atsirasti iš čia,“ sako Matija Cuk iš SETI instituto Kalifornijoje.