Prieš 56 metus Baikonuro kosmodrome sprogus raketai, žuvo dešimtys žmonių - tarp jų ir tuometinis Sovietų Sąjungos maršalas Mitrofanas Nedelinas. Pagrindine šios tragedijos priežastimi tapo sovietų vadovybės nekantrumas parodyti savo technologinį pranašumą prieš priešininką Šaltojo karo metais.

Katastrofa, nusinešusi dešimčių aukų gyvybes, įvyko likus pusvalandžiui iki suplanuoto tarpkontinentinės balistinės raketos R-16 bandomojo starto. Remiantis oficialia statistika, tragedija nusinešė 78 žmonių gyvybes.

Ši katastrofa nebuvo vienintelė, įvykusi Baikonuro kosmodrome, bet tapo viena didžiausių tragedijų Šaltojo karo metais. Jos, kaip ir bet kurios kitos, buvo galima išvengti, jeigu nebūtų buvę šiurkščiai pažeisti saugumo reikalavimai.

Teko koreguoti terminus

1960 metų spalio 24 dieną vienoje iš slapčiausių Sovietų Sąjungos teritorijų – Baikonure – kosmodromo darbuotojai ruošėsi sovietų valdžios ilgai lauktos tarpkontinentinės balistinės raketos startui. R-16 buvo unikali tuo, kad galėjo ilgą laiką stovėti užtaisyta, skirtingai nuo savo pirmtakių, kurios užtaisytos galėjo stovėti vos 8 valandas, po kurių jų nebebuvo galima paleisti. Be to, ją buvo patogu valdyti paleidžiant tolimoms distancijoms.

Vienintelis jos trūkumas – nuodingi komponentai, įeinantys į kuro sudėtį. Šį ir kitus trūkumus planuota pašalinti dar iki paleidimo, kuris buvo suplanuotas 1961 metų birželį. Tačiau terminus teko koreguoti.

Dar prieš 1959 metus pradėjo aštrėti tarptautinė padėtis, todėl Sovietų Sąjungos vadovybė paragino raketų kūrėjus trumpinti R-16 ir kitų modelių gamybos terminus. R-16 skrydžių bandymai buvo perkelti į ketvirtąjį 1960 metų ketvirtį, o serijinės gamybos organizavimas – į 1962 metus.

Pirmosios raketos gamykliniai bandymai buvo užbaigti 1960 metų rugpjūtį, o jau rugsėjo pabaigoje ji buvo atvežta į Tiuratamo poligoną (vėliau – Baikonuro kosmodromas). Rugsėjį buvo patvirtinta Valstybinės skrydžio bandymų vykdymo komisijos sudėtis, jos pirmininku buvo paskirtas Sovietų Sąjungos gynybos ministro pavaduotojas, vyriausiasis raketinės strateginės kariuomenės vadas, maršalas Mitrofanas Nedelinas.

Šiurkštūs pažeidimai

Raketos bandymai ir paleidimas buvo akylai kontroliuojami Centrinio komiteto ir aukščiausios šalies vadovybės – Nikitos Chruščiovo ir Leonido Brežnevo. Darbų terminai buvo ne kartą trumpinami. Galiausiai buvo priimtas sprendimas skrydžių bandymus perkelti į Spalio revoliucijos metines.

Darbai buvo atliekami dviem pamainomis, todėl daug trūkumų buvo pašalinta iki spalio 20 dienos, o kitą dieną raketa buvo atvežta į 41 kosmodromo aikštelę, kur buvo atlikta jos apžiūra, ji buvo pakelta ir užfiksuota, pajungtos komunikacijos ir atlikti visų sistemų bandymai.

Iki spalio 23 dienos jos kuro bakai buvo pilnai užpildyti. Komisijos sprendimu, paleidimas turėjo įvykti kitą dieną, septintą valandą vakaro, nepaisant to, kad piropatronų sistema buvo ne iki galo išdirbta, kas galėjo lemti kuro nutekėjimą ir jo komponentų užsidegimą. Be to, buvo ne iki galo ištobulinta piropatronų veikimo kontrolės schema. Prieš pat paleidimą buvo priimtas sprendimas apie piropatronų veikimą spręsti tiesiog iš skleidžiamo garso.

Vykdant patikrinimą, pagrindiniame valdymo sistemos skirstytuve išsilydė laidų izoliacija. Nuspręsta šiuos defektus tuojau pat pašalinti, nepaisant to, kad tuo metu raketa jau buvo pripildyta kuro – tai buvo šiurkštus saugumo reikalavimų pažeidimas. Nepaisant to, specialistams buvo duota lygiai para, kad spėtų pašalinti visus defektus ir problemas.

Žmonės sudegė liepsnos bangose

Pirmąją spalio 24 dienos dalį (oficialią raketos paleidimo dieną) specialistai šalino aptiktus defektus ir keitė nepataisomą įrangą. Iki pietų tapo aišku, kad paleidimas neįmanomas, bet ekspertų niekas neklausė. Nedelinas įtikino visą kolektyvą, kad būtent jų atlikto darbo ir laiku paleistos raketos laukia gyventojai ir valdžia.

Be darbų atlikimui reikalingų maždaug 100 žmonių, starto aikštelėje buvo dar apie 150 žmonių. Maršalas M. Nedelinas, kuris taip jaudinosi dėl raketos paleidimo laiku („ką pasakysiu Nikitai?“), norėdamas motyvuoti plušančius žmones, įsitaisė ant kėdutės taip vadinamajame „nuliniame taške“ - vos už septyniolikos metrų nuo raketos. Šalia jo įsitaisė ir daugiau aukštų pareigūnų. Kaip netrukus paaiškės, tai tapo jų mirties nuosprendžiu.

Apie 18.45 val. buvo paskelbtas pusvalandinis pasirengimas startui. Kažkurią akimirką, kaip rašoma įvairiuose šaltiniuose, „įvyko nesankcionuotas antrojo etapo variklio paleidimas“ - išsiveržusi ugnies srovė sunaikino pirmojo etapo oksidatoriaus ir degalų bakus. Tuo pat metu įsijungė įrengtos filmavimo kameros, kurios turėjo fiksuoti sėkmingą paleidimą. Būtent jų dėka vėliau pavyko katastrofą atkurti sekundžių tikslumu.

Žmonės, kurie tuo metu buvo aikštėje, nuo ugnies bangų užsiliepsnojo kaip degtukai. Ugnies bangos plito į visas puses ir naikino viską savo kelyje. Užsiliepsnoję žmonės stengėsi save užgesinti išsibėgiodami į įvairias puses. Įsiplieskusi ugnis per 20 sekundžių sunaikino viską, ką pasiekė, o raketos likučiai degė dar dvi valandas. Tik po to buvo galima pradėti avarijos šalinimo ir gelbėjimo darbus.

Tragedijos vietoje – kraupus vaizdas

Ugnyje, sukeltoje sprogimo, gyvi sudegė maršalas Mitrofanas Nedelinas, poligono vadovo pavaduotojas, inžinierius-pulkininkas Aleksandras Nosovas, poligono pirmojo ir antrojo departamentų inžinieriai- pulkininkai Jevgenijus Ostaševas ir Rubenas Grigoriancas, pagrindinio raketos variklio konstruktoriaus pavaduotojai Leonidas Berlinas ir Viktoras Koncevojus, Georgijus Firsovas, pagrindinis raketos valdymo sistemos konstruktorius Borisas Konopliovas. Iš viso katastrofos metu žuvo 57, o sužeisti buvo 42 karininkai, žuvo 17 ir buvo sužeisti 7 pramonės atstovai. Į ligoninę sunkios būklės buvo atvežtas ir Gynybos technikos ministrų tarybos valstybinio komiteto pirmininko pavaduotojas Levas Grišinas, kuris vėliau mirė.

Komentarai ()