Visi jie, gal tik išskyrus Streicherį, iki paskutinės akimirkos likusių įsitikinusiais nacistais, turėjo gailėtis, kad iki tribunolo neišgyveno pats fiureris ar Himmleris – tada visa teismo salėje susikaupusi neapykanta, būtų nukreipta į juos. Bandymai išsisukti nuo atsakomybės ir perkelti atsakomybę savo vadovams tęsėsi visą procesą ir atsispindėjo netgi nuteistųjų mirti paskutinėse kalbose. „Nesu kaltas dėl karo nusikaltimų, tiesiog vykdžiau pareigas kaip žvalgybos organų vadovas ir atsisakau būti Himmlerio erzacu“, – po nuosprendžio paskelbimo pareiškė Kaltenbrunneris. „Įsakymas kareiviui – visada įsakymas!“ – tai paskutinis Keitelio žodis. „Kaltinimas paskelbtas ne tiems žmonėms“, – apibendrino Ribbentropas. „Vertinu šį procesą kaip tinkamą dievui aukščiausiąjį teismą, turintį išsiaiškinti siaubingame Hitlerio valdymo periode ir jį užbaigti“, – fiurerio adresu tarstelėjo Frankas (jis drauge su Speeru, nuteistu 20 metų kalėjimo, buvo vienas iš nedaugelio kaltinamųjų, atgailavusių dėl įvykdytų nusikaltimų).

Ir tik Streicheris buvo nuoseklus: „Šis procesas pasaulinės žydijos triumfas“, – pareiškė jis po nuosprendžio paskelbimo, o prieš kartuves triskart riktelėjo „Heil Hitler!“, beje, paskutinįjį kartą jau tada, kai budelis buvo ant galvos užvilkęs maišą. Tačiau tai buvo nevykusi bravūra – prie kartuvių Streicherį teko nešti, nes iš baimės jis visiškai savęs nebekontroliavo.

Be Göringo, Streicherio, Jodlio, Keitelio, Franko, Ribbentropo ir Kaltenbrunnerio, Niurnbergo tribunolas mirties bausme nuteisė Niderlandų reichskomisarą Arthur Seyss-Inquartą, NSDAP užsienio politikos valdybos vadovą ir vieną „rasės teorijos“ autorių Alfred Rosenbergą, Bohemijos ir Moravijos reichsprotektorių Wilhelmą Fricką, Tiuringijos gauleiterį ir pagrindinį vergų darbo reichui organizatorių Fritzą Sauckelį ir Martin Bormanną – už akių.

Likę atsipirko kalėjimo bausmėmis, o kai kurie netgi buvo išteisinti. Netikėtą „kilnumą“ parodė buvęs Vokietijos laivyno vadas Erich Raeder – nuteistas kalėjimo iki gyvos galvos bausme, jis paprašė sau mirties bausmės. Tribunolas grosadmirolo prašymo nepatenkino, ir šis, po dešimties metų išeidamas iš kalėjimo, parašė gan įdomius memuarus.

Göringas prieš egzekuciją spėjo išgerti kalio cianido. Likusius mirtininkus vieną po kito nuvedė į Niurnbergo kalėjimo sporto salę, kur stovėjo sumeistrautos trys kartuvės. Visų dešimties nacių lyderių egzekucija netruko nė poros valandų. Po to jų kūnai buvo kremuoti, o pelenai sušluoti ir išmesti į miesto kanalą. Taip ir baigėsi ariškasis valstybingumas.

Niurnbergo procesas sukūrė precedentą – pirmą kartą tarptautinis teismas nubaudė grupę valstybės veikėjų kaip kriminalinius nusikaltėlius. Drauge tribunolu pasmerkta karinė agresija (o paskui analogiškas procesas prieš japonų vadus Tokijuje), daugeliu atvejų nustatė tarptautines elgesio taisykles, tebeveikiančias ir dabar. Nors tokios sutartinės pasaulio bendruomenės paramos, kaip Niurnberge, nė vienas tarptautinis teismas negavo.

Komentarai (17)