Žemės planetos Šanchajaus sindromas: kada mūsų bus per daug ir kas dėl to bus – I dalis  (8)

Bus viskas, kas tik nori, ir karas bus. Tačiau pagrindinė pasekmė bus badas. Masinis, baisus, beviltiškas. Jis jau prasidėjo.

Leningrado liga

Alimentarinė distrofija (bado liga) – taip vadinamas bendras organizmo maitinimo sutrikimas dėl ilgalaikio neprivalgymo, kai maiste yra mažiau kalorijų, nei jų išeikvojama. Po Didžiojo Tėvynės karo distrofijai prigijo dar vienas, neoficialus pavadinimas – „Leningrado liga“.

Ją pergyvenę žino: nieko už ją baisiau nėra. Atrodo, nuo bombardavimų galima pasislėpti, bet tik ne nuo bado. „Badas – neįtikėtinas jausmas, nepaleidžiantis nė akimirkai, – viename interviu pasakojo „Blokados knygos“ autorius Danilas Graninas. – Viena motina maitino vaikus savo krauju, įpjovusi sau venas“.

Nejau ir ir mus visus (ar bent jau didžiąją Žemės gyventojų dalį) ištiks tokia lemtis? Daugelis ekspertų įsitikinę: tai visai tikėtina. Yra teorija, pranašaujanti žmonijai masinę žūtį jau po 50-100 metų. Yra tokia savotiško hipotetinio Rubikono sąvoka, kai Žemėje gyvens 9-13 mlrd žmonių (tikslus skaičius labai nekonkretus), gyventojų perteklius pasieks kritinę ribą ir sieks natūraliai apriboti gimstamumą.

Problemos svarstymas prasidėjo 1972 metais nuo garsiosios profesoriaus Denniso Meadowso vadovaujamos mokslininkų grupės ataskaitos Romos klubui. Ataskaita vadinosi „Augimo ribos“. Joje išdėstyta daug idėjų apie tai, kad XXI amžiaus pradžią žymės neišvengiamybė pasaulinių katastrofų, susijusių su gamtos resursų išeikvojimu, aplinkos tarša ir besivystančių šalių demografiniu sprogimu.

Tačiau dabar dauguma specialistų gyventojų pertekliaus tokia rimta problema nebelaiko. O ir duomenys jį gan nevienareikšmiai. Didžioji ekspertų dalis tikra, kad Žemės gyventojų gausėjimas lėtėja, nors žmonių skaičius planetoje, be abejonės, auga. Kokios to pasekmės bus ir kada – labai sunku atsakyti. Tačiau badas – ne tik ir ne tiek gyventojų pertekliaus pasekmė. Taipogi tai yra karų, epidemijų ir neracionalaus resursų naudojimo rezultatas. Vandens trūkumas, klimato kaita, dykumėjimas, miškų kirtimas ir elektros energijos kainų augimas jau kliudo daugeliui maisto produktų gamintojų.

Skurdžiose šalyse šeimos planuoja specialias dienas, kada nieko nevalgys.

Demografinis sprogimas: bus ar nebus?

Reikia pripažinti, klausimas nekonkretus. Demografinis sprogimas jau seniai prasidėjo, ir jo pikas įvyko praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. O štai nuo devintojo dešimtmečio pabaigos absoliutus gyventojų gausėjimo tempas lėtėja. Dabar šie tempai lėtėja praktiškai visose šalyse. Nepaisant to,kad gyventojų skaičius jau perkopė 7 mlrd. Tai, kad „mūsų“ tiek – anksčiau minėto demografinio sprogimo pasekmė. JTO duomenimis, nuo 1994 iki 2014 metų, žmonių, vyresnių nei 60 metų skaičius padvigubėjo, ir pernai, pasaulio mastu, viršijo vaikų iki 5 metų amžiaus skaičių.

Todėl demografai tvirtina: mes gyvename gyvename laipsniško gyventojų gausėjimo augimo tempo lėtėjimo epochoje. Ir nors žmonių skaičius Žemėje ir toliau sparčiai didėja, prieaugis sumažėjo beveik dvigubai, lyginant su 1963 metų rodikliais, kai jis buvo sparčiausias. Specialistai prognozuoja, kad didelis demografinio augimo tempas (~2% per metus) išliks beveik iki pat XXI amžiaus galo – iki 2090 metų. Paskui jis turėtų sumažėti, ir Homo Sapiens populiacijai pasiekus 12-13 mlrd žmonių, stabilizuotis. Tiesa, taip klostantis įvykiams, visai tikėtina mūsų gyvybę užtikrinančių gamtinių sistemų degradacija, ir, galiausiai, aštri maisto produktų problema.

O artimiausiu metu gyventojų pertekliaus grėsmė itin didelė šalyse, kur gimstamumas nereguliuojamas: visų pirma, tokiose Tropinės Afrikos valstybėse, kaip Nigerija, Demokratinė Kongo respublika, Angola ir kt.




Kito specialisto, sociologinių mokslų kandidato, Demografinių tyrimų instituto direktoriaus Igorio Beloborodovo nuomone, gyventojų pertekliaus teorija daugeliu atžvilgių prieštarauja elementariai statistikai. Ypač, kalbant apie mūsų aptariamą maisto produktų krizę.

Taigi, pasak Beloborodovo, 1990 metais pasaulyje badavo apie 1 mlrd žmonių, o 2013 metais, išaugus gyventojų skaičiui, šis rodiklis sumažėjo iki 842 mln. Jo nuomone, patogiam visos Žemės žmonių gyvenimui pakaktų Australijos teritorijos, o kiekvienam žmogui tektų po hektarą laisvo ploto.

„Remiantis visomis demografinėmis prognozėmis, jau artimoje ateityje žmonių populiacijos gausėjimo tempai nuolat lėtės, o paskui ir suvis pasuks depopuliacijos kryptimi“, – rašo sociologas savo straipsnyje „Demografinės degradacijos simptomai“.

Jis pateikia „labiausiai tikėtiną“ demografinės prognozės scenarijų World Population Prospect, kur nurodoma, kaip gyventojų gimstamumo tempai per 2005 – 2050 metų periodą pakis, lyginant su 1950 – 1975 m. periodu:

Regionai1950 – 19752005 – 2050
Visas pasaulis 1,92 0,38
Išsivysčiusios šalys 1,01 -0,30
Afrika 2,47 1,35
Azija 2,16 0,26
Europa 0,84 -0,60
Lotynų Amerika 2,62 0,34
Šiaurės Amerika 1,40 0,28
Okeanija 2,03 0,48

„Visame pasaulyje gyventojų gausėjimo tempai per šį periodą sumažės daugiau nei 5 kartus. Ryškiai neigiamą kryptį įgis demografinė trajektorija išsivysčiusiose šalyse ir Europos valstybėse“, – dėsto Beloborodovas. Kaip matome, ginčytina ne tik gyventojų pertekliaus problema pati savaime, bet ir jos pasekmės. Nepaisydami nieko, daugelis ekspertų visgi mano, kad gyventojų pertekliaus problema ne tokia jau baisi, o štai masinis badas gali tapti visai realia problema. Ir jis įvykti gali dėl įvairių priežasčių.

Duonos be žaidimų!

„Pasitelkiant žinomą atvaizdą, galima sakyti, žemiškoji civilizacija primena burtininką, prikėlusį gyvenimui tokias galingas jėgas, kad nebegali jų suvaldyti, – savo straipsnyje „Globali maisto produktų problema“ rašo šį klausimą nagrinėjantis ekonomikos mokslų daktaras, IMEMO vyr. mokslinis darbuotojas Evgenijus Kovaliovas. – Žmonijos spaudimas aplinkai, konkrečiai – resursams, pasiekė ribą, už kurios gamta jau nebegali (arba beveik negali) atsistatyti iki ankstesnio lygio. Šia prasme Žemės gyventojų skaičiaus augimą galima pavadinti problemą keliančiu faktoriumi. Veikiausia taip ir yra, tačiau tik žiūrint bendrai. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad Afrikoje, kur maisto gamyba stagnuoja, gyventojų daugėja ir jų skaičius padvigubėja per kiek daugiau, nei 20 metų“.

Nepaisant pasaulio populiacijos augimo, Kovaliovas nurodo, kad maisto produktų gamyba dar neseniai didėjo sparčiau, nei žmonių skaičius. O ir dėl technologinių žemės ūkio pokyčių buvo galima ne tik didinti gamybą, bet ir mažinti jo kaštus, taigi, ir žemės ūkio produkcijos kainas.

Ir viskas būtų nuostabu, jei ne dvi grėsmingos tendencijos, pastebėtos šio amžiaus pradžioje. „Visų pirma, maisto produktų gamybos augimas ėmė pamažu lėtėti, kaip ir savikainos mažėjimas, kas atsiliepė produkcijos vieneto kainai, – rašo tyrėjas. – Antra, nors tai ir iškart neatsiliepė tiesiogiai maisto prekių kainai, pradėjo augti ekologinė kaina, kurią žmonija moka už žemės ūkio gamybos augimą“.

1 | 2

(29)
(3)
(26)

Komentarai (8)