Kokia paslaptinga jėga veikia Paukščių Tako galaktiką? Didysis atraktorius ir pats paslaptingiausias apokalipsės scenarijus  (1)

Per pastaruosius kelis dešimtmečius mūsų supratimas apie Visatą gerokai prasiplėtė. Tačiau kosmose paslapčių vis dar pakanka, ir viena iš jų – Didysis atraktorius.

Maždaug prieš 40 metų astronomai išsiaiškino, kad Galaktika kosmose skrieja gerokai greičiau, nei manyta. Paukščių Takas skrieja 2,2 milijonų kilometrų per valandą [611km/s] greičiu — 2500 kartų greičiau už lainerius, 55 kartus greičiau už Žemės antrąjį kosminį greitį ir dvigubai didesnis už pačios Galaktikos antrąjį kosminį greitį. Tačiau iš kur toks greitis – nežinia.

Remiantis Didžiojo Sprogimo teorija, kiekvienas Visatos taškas turi tolygiai tolti nuo kiekvieno kito taško. Tai yra, aplink Paukščių Taką esančios galaktikos turi tolti nuo jo vienodu greičiu, o pačios Galaktikos atskaitos sistemoje jokio savo judėjimo neturėtų iš viso būti.

Savasis judėjimas gali rastis dėl tokių materijos telkinių, kaip masyvios galaktikų santalkos. Greta atskaitos sistemos esančios galaktikų santalkos gravitacija gali sulėtinti, ar net pasukti atgal Visatos plėtrą.

Tačiau Paukščių Tako judėjimo kryptimi tokių telkinių nesimato. Galaktikos apylinkėse yra daugybė kitų galaktikų ir rentgeno teleskopais stebimo spinduliavimo, tačiau nėra nieko, pakankamai masyvaus, kas galėtų paaiškinti stebėjimų duomenis.

Ką gi čia matome? Gal tai supertankus tamsiosios materijos telkinys? O gal neteisinga dabartinė masės ir judėjimo teorija neteisinga? Astronomas Alanas Dressleris iš Carnegie instituto šią trūkstamą medžiagos koncentraciją pavadino Didžiuoju atraktoriumi.

Slaptasis atraktorius

Ar galėtų Paukščių Takas skrieti per kosmosą, kaip besisukantis diskas ir neleisdamas įžvelgti tolimo gravitacinio atraktoriaus šaltinio? Ar gali ten būti supermasyvi galaktikų santalka (kuri turėtų būti ekvivalentiška 10 tūkstančių Andromedos galaktikų), kurios negalime įžvelgti per tankų dulkių sluoksnį Galaktikos disko viduje?

Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje mokslininkų komanda tada dar naują instrumentą, įtaisytą Parkes radioteleskope Naujajame Pietų Velse, — daugiajuostį Parkeso imtuvą. Pasinaudojant unikaliu jo jautrumu ir apžvalgos lauku, buvo galima atlikti itin didelio jautrumo dangaus radioapžvalgą.

Šiuos tyrimus buvo galima atlikti, suderinus imtuvą neutralaus vandenilio radijo dažniui. Nors tai silpna linija, imtuvo jautrumo pakako užregistruoti tūkstančius galaktikų „aklose“ dangaus apžvalgose. Negana to, šiomis radiobangomis spinduliavimas netrukdomai sklinda per Paukščių Tako dulkes – Galaktika iš esmės tampa nematoma.

HI Parkes All-Sky Survey (HIPASS) apžvalga neutralaus vandenilio linijoje pirmą kartą leido stebėti visą pietinį dangų. Be to, HIPASS buvo pirmoji kada nors teleskopu atlikta dangaus apžvalga, ieškant negalaktinio vandenilio.О arčiau už Galaktikos ribų nebuvo aptikta nieko netikėto ar neįprasto.

Mokslininkai nutarė, kad reikia nuodugnesnių stebėjimų. Teorinius modelius galima nuginčyti tik jei nieko nebus atrasta 200 milijonų šviesmečių spinduliu.

Taip buvo atlikti nuodugnūs vietinės Visatos stebėjimai už Paukščių Tako disko ir jo kūpsnio ribų — vėlgi, Parkeso teleskopu.

Ten kažkas yra

Šie tyrimai buvo baigti pirmojo dešimtmečio viduryje. Kadangi Paukščių Tako radioduomenų analizė labai sudėtinga (daug papildomų triukšmų sukelia kosminiai spinduliai), jie buvo apdoroti tik 2016 metais.

Penkių laipsnių nuo Paukščių Tako ribose buvo aptiktos 883 galaktikos, ir dar 77-ios — dviejose, Parkeso teleskopu matomose Galaktikose šiaurinės srities dalyse. Anksčiau buvo užfiksuotas tik nedidelės dalies šių galaktikų raudonasis poslinkis, tad ir atstumas iki jų. O būtent šioje srityje ir yra Didysis atraktorius, nors betarpiškai jo aptikti ir nepavyko.

Ir nors jau seniai žinoma, kad šioje srityje yra kažkokia anomalija, konkrečius bruožus ji ėmė įgyti tik atlikus šiuos tyrimus. Šio perteklinio tankio objekto išsidėstymas ir tankis paaiškėjo visai neseniai.

Ar tikrai jis toks didis

Parkeso observatorijoje atliktas tyrimas padėjo atrasti naujas galaktikas, jų telkinius ir netgi naujas kosminio voratinklio gijas. Tačiau kalbant apie pačią gravitacinę anomaliją, užuot ką nors labiau paaiškinę, stebėjimai tik dar labiau sutirštino ją gaubiančią paslapties skraistę. Bėda ta, kad perteklinis sutankėjimas yra kitoje Paukščių Tako disko pusėje. Tarp Didžiojo atraktoriaus ir mūsų — didžiulė žvaigždžių, kosminių dulkų ir dujų sankaupa.

Visa tai trukdo įžvelgti iš tos srities atsklindančią šviesą, tad neįmanoma jos stebėti ir tyrinėti. Ši sritis pavadinta vengimo zona, ir manoma, kad Didysis atraktorius yra pačiame jos viduryje. Kartkartėmis keli fotonai įsigudrina per šią zoną prasmukti. Rentgeno ir radioastronomai dar tik pradeda stebėi, kas dedasi kitoje pusėje, tačiau vaizdas labai drumstas ir, švelniai tariant, neišsamus.

Kursas į sunaikinimą?

Užtikrintai astronomai žino tik vieną dalyką: Paukščių Takas ir kitos mūsų superspiečiaus galaktikos juda link Didžiojo atraktoriaus. Nieka siš tiesų nežino, ką tai gali reikšti ir ar mūsų planetai kyla grėsmė. Astronomai sako, kad norint daugiau sužinoti apie anomaliją, jiems reikės dar kelių metų. Kai kurie specialistai jos grėsme nelaiko, o kiti tvirtina, kad visos galaktikos ir spiečiai telkiasi į vis didesnius superspiečius ir taip Visatą ištiks galas — tai dalis Didžiojo suspaudimo, teoriškai galinčio įvykti po Didžiojo sprogimo.

Tačiau krimstis neverta. Net jei Didysis atraktorius pavojaus nekelia, kitos problemos – klimato kaita, Žemės susidūrimas su gigantišku asteroidu ar supervulkano išsiveržimas, sukelsiantis vulkaninę žiemą ir gal net pražudysiantis žmonių rasę, – neleis nuobodžiauti. Net pergyvenus visus aukščiau išvardintus scenarijus, po septynių aštuonių milijardų metų laukia Saulės mirtis, Higgso lauko kolapsas ar šiluminė Visatos mirtis. Tačiau galima drąsiai teigti, kad Didysis atraktorius – paslaptingiausias apokalipsės scenarijus.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(41)
(6)
(35)

Komentarai (1)