Edgaras Allanas Poe buvo keliautojas laiku? Kodėl siekis išgyventi nepateisina žmogžudystės ir net nelaimėje nereikėtų valgyti savo artimųjų  (1)

Daugumą istorinių kanibalizmo atvejų nulėmė siekis išgyventi. Taip, būta ir kitų motyvų, įskaitant paprasčiausią pamišimą ir keistas religijas. Tačiau siekis išgyventi, atrodo, yra pagrindinis motyvas, skatinantis žmones griebtis tokių veiksmų. Visgi, kaip rodo 1884 metais Anglijoje priimtas teismo sprendimas, siekis išgyventi nepateisina žmogžudystės.

„Mignonette“ eskizas
„Mignonette“ eskizas
© https://commons.wikimedia.org

1883 metais australų teisininkas Johnas Henryis Wantas įsigijo nenaują anglišką jachtą „Mignonette“. Gražuolė 16 metrų ilgio jachta buvo įspūdingas pirkinys, tačiau Wantas norėjo jachta plaukioti palei Australijos, o ne Anglijos krantus. Laivas kelionei į Australiją nebuvo tinkamas, tačiau 1884 metų gegužę Wantas surado įgulą, kuri sutiko nugabenti „Mignonette“ į Australiją.

Tai buvo kapitonas Tomas Dudleyis, Edwinas Stephensas, Edmundas Brooksas ir Richardas Parkeris. Pastarasis vaikinas, kuriam tada buvo tik 17 metų, buvo našlaitis ir neturėjo jokios laivybos patirties. Jachtoje jis turėjo dirbti paprasčiausiu pagalbininku - jis virė arbatą ir atliko nešvariausius darbus.

Kelionė ėjosi puikiai. Oras buvo geras ir vyrai gynė jachtą iki naujų namų. Birželio 5 dieną netoli Gerosios Vilties kyšulio įgula jau ruošėsi poilsiui, kai atsiritusi banga stipriai apgadino laivą. Dudleyis iš karto suprato, kad „Mignonette“ yra pasmerkta. Vienintelė banga pražudė gražųjį laivą, o įgulai teko lipti į prastą gelbėjimosi valtį. Jos lentos buvo vos 6 mm storio, todėl skylė jos dugne atsivėrė dar net nepasiekus vandens. „Mignonette“ pranyko per maždaug 5 minutes.

„Mignonette“ gelbėjimosi valtis
„Mignonette“ gelbėjimosi valtis
© https://commons.wikimedia.org

Vyrai spėjo pagriebti tik šiek tiek įrangos, kelis daiktus ir konservuotų ropių. Jokio gėlo vandens ar mėsos. Jau pirmąją naktį atviroje jūroje jiems teko kovoti su rykliu, o Dudleyiui teko suimprovizuoti jūrinį inkarą, kad valtelė nepasisuktų šonu į bangas.

Pirmąją ropių skardinę teko atidaryti jau birželio 7 dieną. Po poros dienų vyrams nusišypsojo sėkmė - jie pagavo vėžlį. Iš šio laimikio buvo nemažai mėsos, tačiau vyrai nenorėjo gerti jo kraujo. Jie žinojo, kad sūrus vanduo nėra tinkamas gerti, tačiau šiek tiek drėgmės jie gavo su vėžlio mėsa. Antroji ropių skardinė buvo ištuštinta birželio 19 dieną. Netrukus vyrai ėmė gerti savo šlapimą, o vėžlys ir jo kaulai liko tik prisiminimas. Tada Parkeris padarė klaidą - ėmė gerti jūros vandenį.

Panašu, kad jo pavyzdžiu pasekė ir Stephensas - abu jautėsi prastai. Tačiau jaunasis Parkeris birželio 20 dieną jau rimtai negalavo. Įgula ne kartą aptarė, ką reikėtų daryti, jei vienas iš jų mirtų. Ne kartą buvo kalbėta ir apie vieno iš jų paaukojimą, tačiau Parkeriui susirgus šios kalbos dar labiau suaktyvėjo. Birželio 23 ar 24 dieną Parkeris jau buvo komos būsenos be jokių šansų išgyventi. Tai suprato visi, bet Brooksas atsisakė apie tai kalbėti. Ryte kapitonas ir Stephensas ėmėsi darbo.

Richardo Parkerio paminklinis akmuo
Richardo Parkerio paminklinis akmuo
© Hethurs (CC BY-SA 3.0)| https://commons.wikimedia.org

Stephensas jau anksčiau minėjo, kad Parkeris yra akivaizdi auka. Visų pirma, dėl to, kad jis serga ir yra našlaitis - juk Stephensas turi šeimą! Tą rytą Dudleyis ir Stephensas be žodžių vienas kitą suprato - metas. Vyrai kalbėjo, kad negalima laukti natūralios Parkerio mirties, nes taip jo kraujas bus užterštas. Todėl Dudleyis sukalbėjo maldą ir Stephensui laikant vaikino kojas suvarė peilį į Parkerio kaklą. Vėliau Brooksas teigė, kad visą tai matė, bet nei prieštaravo, nei pritarė. Parkeris buvo suvalgytas. Tiesa, Stephensas sunkiai prisivertė valgyti žmogaus mėsą ir įgulos draugo suvalgė mažiau nei kiti.

Birželio 29 dieną vyrai pagaliau tolumoje pastebėjo bures ir buvo išgelbėti vokiečių laivo „Montezuma“. Rugsėjį vyrai jau buvo Anglijoje. Ten jie pripažino savo nusikaltimą, tačiau patys nemanė, kad pasielgė nederamai. Visų pirma, jie teigė, kad incidentas įvyko atviruose vandenyse, o ne laive su vėliava, todėl jiems negalioja jokie įstatymai. Tuomet jie tvirtino, kad taip pasielgė iš būtinybės ir negali būti teisiami. Bet buvo teisiami net kelis mėnesius. Galiausiai jie buvo pripažinti kaltais. Siūlyta ir mirties bausmė, ir ilgas įkalinimas, bet galiausiai 1885 metų gegužę Dudleyis ir Stephensas išėjo į laisvę.

Nors vyrai realios bausmės išvengė, teismas išaiškino, kad siekis išgyventi nepateisina žudymo ir kanibalizmo. Ta byla, dabar žinoma kaip „R v Dudley and Stephens (1884) 14 QBD 273 DC“, yra laikoma precedentu, apibrėžiančiu paprastą principą, jog neegzistuoja sąlygų, kitokių nei būtinoji gintis, kuomet kito žmogaus nužudymas gali būti laikomas pateisinamu dėl siekio išgyventi. Kapitonas Dudleyis teigė, kad tas įvykis pakeitė ir jį - juk jam teko stebėti, kaip jo vyrai, savų vaikų tėvai, doroja jauno vaikino mėsą. Tiesa, pats Dudleyis buvo įsitikinęs, kad jo veiksmai nebuvo neetiški valstybės akyse - juk Parkeris jau merdėjo.

Beje, vieninteliame Edgaro Allano Poe romane „The Narrative of Arthur Gordon Pym of Nantucket“ pasakojama panaši istorija - jaunas vaikinas po laivo katastrofos yra nužudomas ir suvalgomas. Sutampa ir daugiau detalių - to vaikino vardas irgi yra Richardas Parkeris. Tačiau šis romanas parašytas dar 1838 metais - 46 metai prieš lemtingus įvykius.

Aut. teisės: Technologijos.lt

(29)
(6)
(23)

Komentarai (1)