„Brangioji, aš (dabar visada) namie!“ Kaip pandemija ir karantinas keičia šeimos vaidmenis ir gyvenimą  ()

JTO išreiškė nerimą korontino* metu staigiai išaugusiu smurtu artimoje aplinkoje. Psichologai pataria, kaip likti žmonėmis netgi – o gal ypač? – daugiau laiko praleidžiant tarp keturių sienų.

Karantinas uždarė daug šeimų namuose ir sukūrė daugybę nepatogumų. Jei šeimoje yra vaikų, kurie neina į mokyklą ir vaikų darželį, jais turi kažkas užsiimti. O kur dar kasdienė ruoša ar pagyvenę giminaičiai, kuriais reikia rūpintis. Įprastos, susiklosčiusios dirbančių porų tvarkos sutrikimas gali gerokai pareguliuoti lyčių lygybės klausimą. Ar šeimos buitis grįš prie praėjusio amžiaus vidurio modelio ar visgi poros sugebės susitarti dėl naujos tvarkos ir išvengti frustracijos ar netgi smurto šeimoje?

Antroji pamaina

Sociologijos profesorė Arlie Russell Hochschild savo 1989 metų darbe išnagrinėjo heteroseksualias amerikiečių poras (197x–198x m.) ir pastebėjo, kad moterys, be pagrindinio darbo, turėjo ir vadinamą antrąją pamainą. Darbo rinkoje moterų rekordiškai padaugėjo, ir jos, grįžusios iš pagrindinio darbo namo, imdavosi antro – naminio.

Hochschild savo tyrimą atliko daugiau nei prieš 40 metų. Tačiau nuo to laiko mažai kas pasikeitė: 2015 metais D. Britanijoje atlikta tėvų dienos grafiko analizė parodė, kad moterys priežiūrai einamiesiems namų darbams vis dar praleidžia dvigubai ar trigubai daugiau laiko nei vyrai. Kiti tyrimai nurodo, kad netgi perėjimas prie nuotolinio darbo, dažniausiai vis viena baigiasi tradiciniu darbų pasidalijimu ir netgi lytinių stereotipų sutvirtėjimu.

Dar vienas mokslinis darbas rodo, kad dirbdamos namuose, vokietės vaikais užsiima dažniausiai trimis valandomis ilgiau nei dirbančios biure, tuo tarpu nuotoliniu darbu užsiimantys vyrai mieliau daugiau dirba viršvalandžių. Analogiškos tendencijos ir visame pasaulyje (pavyzdžiui, JAV). Taip vyksta, nes visuomenė tradiciškai vis dar moteriai skiria namų šeimininkės vaidmenį, o vyrui – išteklių gavėjo.

Pavyzdžiui, Britanijos sociologinėje apklausoje (2017) du trečdaliai respondentų sakė, kad kol vaikai nepasiekė mokyklinio amžiaus, motinoms geriau likti namie ar dirbti ne visą darbo dieną. Dauguma mano, kad tėvas privalo dirbti visą darbo dieną. Todėl labai tikėtina, kad karantino metu, kol mokyklos ir vaikų darželiai uždaryti, moterys atliks auklių, mokytojų ir namų darbininkių vaidmenis, derindamos jį su pagrindiniu darbu (tegul ir nuotoliniu).

Buvusių epidemijų pamokos

Labiausiai erzinančiu pernelyg didelio pasitikėjimo savimi pavyzdžiu, susijusiu su koronaviruso pandemija, žurnalistė Helen Lewis vadina negebėjimą mokytis iš istorijos. Net kalbant vien apie XXI amžių, atmintyje dar gyva 2014 metų Ebolos karštinės epidemija trijose Afrikos šalyse ir Zika karštinės protrūkis, 2015–2016 metais vykęs Lotynų Amerikoje, nesenos atipinės pneumonijos, kiaulių ir paukščių gripo epidemijos. Epidemijas tyrusių mokslininkų nuomone, jos smarkiai ir ilgam paveikė lyčių lygybę.

Ebolos protrūkis Vakarų Afrikoje sumažino visų gyventojų pajamas, pažymi Julia Smith, sveikatos apsaugos politikos tyrėja iš Simon Fraser universiteto Kanadoje, tačiau „vyrų pajamos į ankstesnį lygį grįžo greičiai, nei moterų“.

Taip pat Helen Lewis pateikia Londono ekonomikos mokyklos docentės Clare Wenham nuomonę: Siera Leonėje, vienoje iš labiausiai nuo Ebolos karštinės nukentėjusių šalių, epidemijos metu nuo gimdymo komplikacijų mirė daugiau moterų, nei nuo pačios ligos. Tačiau šios mirtys susilaukė gerokai mažiau dėmesio, nei pačios epidemijos sukeltos problemos.

Caroline Criado Perez savo knygoje „Invisible Women: Data Bias in a World Designed for Men“ pažymi, kad iš 29 milijonų mokslinių darbų, publikuotų daugiau nei 15 tūkstančių žurnalų Zika ir Ebola epidemijų metu, epidemijos poveikio skirtumui lytims buvo skirta mažiau nei 1 %. Wenham kol kas neaptiko nė vienos dabartinės pandemijos analizės lytiniu klausimu ir su dviem bendraautoriais rengiasi šią spragą užpildyti.

Lewis mano, kad Ebolos ir Zikos karštinių statistika gali tapti pagrindu efektyvioms priemonėms. Pandemija visas esančias nelygybes stiprina (net jei politikai tvirtina, kad dabar ne metas kalbėti apie ką kita, nei pačią krizę), dalies pajamų netekusios moterys gali niekada nebegauti ankstesnio užmokesčio ar iš viso prarasti darbą.

Per koronaviruso krizę moterys dažniau patiria smurtą namuose – dabar tai fiksuojama visame pasaulyje. To priežastimi tampa stresas, alkoholio vartojimas ir finansiniai sunkumai, o izoliavimosi priemonės padėtį dar pasunkina. Britanijos labdaros organizacija Women's Aid pareiškė „nerimaujanti, kad socialinių ryšių mažėjimas ir saviizoliacija bus naudojami kaip prievartos ir kontrolės instrumentai“.

Smurtas šeimoje

Kinijoje, kur pirmoji pandemijos ir karantino banga jau, galima sakyti, praėjo, saviizoliacijos metu užfiksuotas staigus smurto šeimoje atvejų augimas. Buvęs policininkas Wan Fei dabar vadovaujantis labdaringai kovos su smurtu šeimoje organizacijai viename Hubei provincijos mieste, leidiniui Sixth Tone papasakojo, kad nuo karantino pradžios tokių atvejų beveik padvigubėjo. Pasak jo, tam stiprią įtaką turi koronaviruso pandemija – remiantis statistika, 90 % atvejų buvo vienaip ar kitaip susiję su karantinu. Koronaviruso protrūkis tapo stipriu smūgiu Azijos moterims.

Karantino sunkumai gali paskatinti agresorių apriboti moters laisvę, be to, jie atima galimybę kreiptis į socialines tarnybas ar netgi išsigelbėti. Taip mano Rebecca Hitchen, koalicijos End Violence Against Women Anglijoje valdytoja. „Kai poros izoliuojasi, smurto šeimoje rizika, be abejonės, padidėja“, – savo mintimis ji pasidalino su Huffington Post.

Prancūzijos Vidaus reikalų ministras Christophe Castaner kovo 27 dieną pranešė, kad per pirmąjį izoliacijos mėnesį smurto šeimoje atvejų šalyje vidutiniškai padaugėjo 32 %, Paryžiuje – 36 %. Per paskutines dvi savaites Ispanijoje užfiksuotas kreipimųsi į karštąją patyrusių smurtą šeimoje liniją augimas 12,5 %, Kipre – 30 % augimas.

Uždaros erdvės problemos

Karantinas – rimtas išbandymas, visai nepanašus į ilguosius savaitgalius ar šventes. Tyrimai rodo, kad priversitinėje izoliacijoje žmonės ima nuobodžiauti, patiria nusivylimą, susierzinimą, pyktį ir bendrai stresą.

Ilgas karantinas gali netgi daryti įtaką smegenų bangoms. „Esant izoliacijai, smegenyse ima reikštis kažkas panašaus į gyvūnų žiemos miegą“, – tvirtina Lawrence Palinkas, Pietų Kalifornijos universitete užsiimantis psichosocialinės adaptacijos prie ekstremalių aplinkos sąlygų tyrimais. „Trūkstant saulės ir aplinkos dirbiklių, smegenys, taupydamos energiją, sulėtėja“.

Pasak Palinkaso, tai nutinka su tyrėjais Antarktidoje ilgos žiemos metu. Kartais jie tiesiog iškrenta iš pokalbio – tai vadinama „antarktiniu žvilgsniu“. Be to, karantine esantys žmonės praneša apie depresijos, nerimo ir potraumino streso simptomus. Kad būtų išvengta nusivylimų ar „antarktinio laužymo“, šią situaciją reikia spręsti kartu su partneriu. Wired pateikia kelis psichologinius patarimus

Bręstant ginčui su namiškiais (buto/kambario kaimynais), tarptautinė asmeninių ir verslo konfliktų sprendimo konsultantė Elaine Yarborough rekomenduoja apgalvoti, ką konkrečiai jaučiate ir ko konkrečiai norite. Ir būtent tai pasakyti balsu. Atskirkite, kas paviršiuje ir tai, kas tikra. Jeigu jūsų partneris neišnešė šiukšlių ir jus tai įsiutino, problema yra, kad pasijutote nereikalinga, kad jus ignoruoja. Išsakykite būtent tai.

Socialinis psichologas ir konfliktų sprendimo tyrėjas iš Kolumbijos universiteto Peter Coleman pabrėžia struktūrizacijos svarbą: reikia su partneriu (kaimynu) aptarti, kaip dalinsitės gyvenamąją vietą, kuriame priverstinai esate, ir laiką. Visai nebūtina (netgi atvirkščiai!) visą laiką vienas kitą matyti. Reikia nepamiršti asmeninės erdvės. Drauge rekomenduojama pramogauti: pavyzdžiui, žiūrėti kiną (serialus).

Nesijaudinkite, jei tokioje situacijoje užsinorės kažko ne itin intelektualaus: senų komedijų žiūrėjimas ir bulvarinių romoanų skaitymas – normalu, tikina psichologai. „Kartais, kai jums rodosi, kad ginčas neišvengiamas, tiesiog prasiblaškykite. Išeikite iš kambario, nusidažykite plaukus“, – sako Yarborough.

Trečia pamaina

Namų erdvėje – juolab uždaroje – psichologo pareigos taip pat neretai tenka moteriai. Tai – „trečia pamaina“. Užtikrinti ne tik savo vaikų, bet ir tėvų, ir kitų šeimos narių emocinę gerovę – tikras darbas.

The Conversation straipsnio autorius, darbo rinkos ir valstybės gerovės tyrėja (o taip pat sociologijos ir socialinės politikos lektorė Kento universitete) Heejung Chung tvirtina, kad mamoms reikia suteikti progą atsipūsti. „Krizės metu stengiatės dirbti už tris, o tai gali pakirsti psichologinę sveikatą ir jėgas“, – tvirtina ji.

Jos nuomone, dabar šeimoms pats metas sąžiningai pakalbėti, kas ką veikia namuose, teisingiau pasiskirstyti naštą. Yra svetainių, knygų, padėsiančių tai išsiaiškinti. Tyrimai rodo, kad vyrų dalyvavimas vaikų priežiūroje ir lygus namų ruošos pasidalinimas duoda gerus rezultatus: gerina vaikų santykius su tėvu, o taip pat partnerių santykius. Tai gerina tėvo psichofizinę būseną ir gali tapti lygiateisiškesnės visuomenės pagrindu.

„Tai ne tik socialinės normos, pagal kurias moterys prisiima rūpinimąsi vaikais, o tiesiog paprasčiausias tikslingumas“, – pažymi Clare Wenham. Kas uždirba mažiau, ar kieno darbo grafikas lankstesnis, tas ir aukoja savo laiką neapmokamai namų ruošai. Pati Wenham turi du mažus vaikus, ir jie su vyru sukūrė dviejų valandų „darbo – namų pareigų“ budėjimo schemą.

Kai kam tokia schema veikia, tačiau kai kas privalo elgtis radikaliau. „Mano vyras – gydytojas reanimacijoje ir aktyviai dirba su koronavirusu užsikrėtusiais pacientais. Priėmėme nelengvą sprendimą jį izoliuoti: kol jam tenka dirbti su ligoniais, jis gyvena garaže“, – savo Twitter paskyroje pasakoja Emory universiteto Atlantoje epidemiologė Rachel Patzer. Ji turi du mažus vaikus ir trijų savaičių naujagimį. „Pati namie mokau vaikus, su naujagimiu ant rankų, nes atitrauktas nuo motinos jis rėkia, ir nuolat jaudinuosi dėl vyro ir visos šeimos sveikatos“.


republic.ru

* karantinas dėl koronaviruso sukeltos pandemijos.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(1)
(5)
(-4)

Komentarai ()