Surastas pirmasis parazitas, nenorintis žūti kartu su savo šeimininku (Video)  (7)

Biologas Frédéric Muratori (Université Catholique de Louvain) kartu su savo kolegomis aptiko pirmą mokslui žinomą parazitą, kuris pajutęs šeimininko gyvybei gresiantį pavojų, skuba pasišalinti iš kūno ir taip išsaugoti savo sveikatą.

Šio tyrimo „heroje“ tapo musė Endaphis fugitiva, biologų aptikta pakankamai neseniai. Šiaip jau ši musė nėra tipinis parazitas – pasiekus tam tikrą vystymosi stadiją ji palieka savo šeimininko kūną ir jo daugiau nebeparazituoja bei gyvena savarankišką gyvenimą. Tiesa, šeimininkui nuo to nedaug tepalengvėja – pasišalinimo metu jis žūva.

Biologas Muratori šį parazitą ėmė tyrinėti vykdant JAV Žemės ūkio ministerijos finansuojamus tyrimus, nukreiptus į E. fugitiva ir kitų organizmų panaudojimą įvairių pasėlių kenkėjų, kaip pavyzdžiui amarų, kiekio kontrolei.

Musės E. fugitiva lerva išsirita iš ant augalų lapų padėtų kiaušinių ir ima ieškoti laisvo amaro – būsimo šeimininko. Suradusį amarą įlenda į jį pro angą tarp kojų ir patogiai įsikuria naujuose namuose. Misdama aplinkiniais amaro audiniais lerva vystosi ir auga. Pasiekusi tam tikrą augimo etapą, pasišalina lauk ir nukritusi ant dirvos susisuka kokoną, iš kurio galiausiai išsirita musė.

Panašų kelią nuo kiaušinio iki tikro organizmo pareina nemažai vabzdžių, tačiau pastaroji musė pasižymi įdomia savybe – jeigu amarui nešiotojui iškyla mirtinas pavojus, lerva nieko nelaukusi pasišalina iš organizmo anksčiau laiko, nei derėtų ramaus vystymosi atveju.

Tai mokslininkai pastebėjo stebėdami lervos vystymąsi ir reakciją į išorinius poveikius. Šiuo atveju išoriniai poveikiai buvo dvejopi – vienu atveju mokslininkai tyčia sužeisdavo amarą, o kitu – sukurdavo galimybę jį užpulti amarais mintančiam vabzdžiui. Abiem atvejais parazito lerva nelaukdavo kol šeimininkas gaus galą ir lįsdavo lauk.

Pasirodo, lervai tai niekuo nepakenkdavo – nukritusi ant dirvos anksčiau laiko ji vis tiek sėkmingai susukdavo kokoną, tik lėliukės etape išbūdavo kiek ilgiau nei „įprastiniu“ režimu besivystančios musės. Vėliau iš kokono išsirisdavo niekuo nuo kitų giminaičių nesiskirianti musė.

„Manau, jog pagrindinė tokio elgesio priežastis – visai suprantamas noras paaukoti dalį fiziologinio vystymosi gerovės vardan ateities gyvenimo“, - mano Nyderlandų ekologijos instituto mokslininkas Jeffrey Harvey, tiesiogiai nedalyvavęs šiame tyrime.

„Kokono stadijoje musės lėliukės yra labiausiai pažeidžiamos, tad ši laikotarpį stengiasi sutrumpinti iki maksimumo. Tačiau jau geriau ilgiau pratūnoti žemėje, nei žūti kartu su šeimininku“, - priduria Harvey.

Tiesa, už tokią išgyvenimo galimybę tenka mokėti – norint sukurti ir palaikyti pastoviai aktyvią „kovinės parengties“ sistemą lervai tenka aukoti tam tikrą resursų kiekį, kurį galėtų paskirti augimui. Tačiau iš kitos pusės, iškilus mirtinam pavojui, šie praradimai yra niekiniai.

Lerva apie amarui ištikusį pavojų sužino arba pagal kraujyje atsiradusius cheminius junginius (pavyzdžiui, streso hormonus) arba tiesiogiai pagal mechaninį poveikį kūnui, rašo kartu su kolegomis tyrimą atlikęs Muratori savo straipsnyje, atvirai prieinamą žurnale Proceedings of the Royal Society B.

Ateityje mokslininkai ketina pratęsti šiuos tyrimus su kitais parazitais – norima išsiaiškinti prie kokių konkrečiai sąlygų jie nusprendžia palikti šeimininko kūną ir palyginti jų elgseną prie skirtingų šeimininkų.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(1)
(0)
(1)

Komentarai (7)