Senolių prisiminimai: lietuviška atjauta Antrojo pasaulinio karo griuvėsiuose  (16)

„Vokietijoje iki šiol nesuvokta, kokį svarbų žygdarbį atliko Lietuva, gelbėdama vokiečių vaikus“, – teigia Drezdene gyvenanti Elfriedė Rick. Anot jos, tarpukariu daugeliui badaujančių Rytprūsių vaikų išgyventi pavyko tik lietuvių geranoriškumo dėka.


E. Rick 1945–aisiais buvo keturiolika. Ji nieko nepamiršo ir yra pasiryžusi atstatyti istorinę tiesą.

Lietuvos spaudoje vadinamųjų vilko vaikų tema nagrinėta nekartą, bet dažniausiai būdavo pasakojama apie tuos vokietukus, kurie pirmaisiais pokario metais atklydo į Lietuvą ir, priglobti šeimose ar vaikų namuose, užaugo lietuviais. Daugelis jų jau nieko neatsimena apie savo vaikystę Karaliaučiuje ar Tilžėje.

„Aš buvau ne vilko vaikas, tik elgeta! Manau, kad vilko vaikais galima vadinti tik Rytprūsių našlaičius, kurių tėvai jau buvo žuvę kare, o mamos ir kiti artimieji mirė iš bado, dėl ligų ar patirto smurto“, – sako ji.

E. Rick namai – lyg Rytprūsių muziejus. Rodydama rankdarbius ji būtinai pabrėžia, kad atkūrė savo gimtojo krašto tradicinę spalvų gamą, ornamentiką. Savo rankomis sukūrė dvi lėles, irgi prūsiškais drabužėliais aprengtas. Rodytą austą spalvotą juostą pavadino juostenbunt. Tokio žodžio vokiečių kalbos žodyne nėra. Bunt vokiškai – margas, spalvotas, o juosten – tikriausiai iš bendros baltiškos praeities, apie kurią E. Rick gerai nusimano.

Pasakodama apie išgyventus vargus ji nuklojo stalą įvairiais metais spausdintais Rytprūsių žemėlapiais. Ten – visa jos vaikystė. Kiekviename žemėlapyje užgriebiama ir dalis kaimyninių šalių. Šalia Rytprūsių prigludęs Lietuvos kraštelis – būtent tai, ko ir reikia E. Rick, juk vaikai toliau ir nebūtų įstengę nusibastyti. Skaitinėdama lietuviškų kaimų pavadinimus, ji bando atspėti – buvo ten, ar ne.

Ką pamenate apie savo keliones į Lietuvą? Ar buvo būtina taip rizikuoti? Juk nauji šeimininkai suvaržė Jūsų teises, draudė kur nors vykti.

1946 metais Rytprūsiuose jau visai nebuvo ko valgyti. Kur dar buvo kopūstų laukai, būriai rusų kareivių juos saugojo. Niekur nepamatysi net šuns ar katės. Viskas suvalgyta ar paprasčiausiai iššaudyta. Upėse nebeliko žuvų, nes rusai jas granatomis išsprogdino. Visas karves ir kiaules išgabeno į Rusiją.

Kilo idėja eiti elgetauti į Lietuvą. Buvome girdėję, kad rusai Lietuvos taip baisiai nenaikino kaip Rytprūsių, tikėjomės, kad ten žmonės tebegyvena savo namuose, išsaugojo daržus, naminius gyvulius. Na, tokios buvo viltys. O kaip iš tikrųjų, niekas nežinojo. Apskritai nežinojome, kas pasaulyje dedasi. Nuo 1945 metų sausio iki 1948 metų balandžio nematėme jokio laikraščio, kalendoriaus, laikrodžio, negirdėjome radijo.

Ėjote į kažkurią konkrečią vietovę – miestą, kaimą?

Ne, tiesiog – į Lietuvą. Buvo baisu tik pirmą kartą. Nenutuokėme, ar pavyks ten nueiti besislapstant nuo rusų kareivių, o pasiekus – ką ten rasime, kaip mus, evangelikus, kitataučius, priims. Tą pirmą kartą ėjau kartu su devynmete sesute. Kažkur kaime netoli Pajevonių miestelio pabeldėme į duris. Lietuviai pasodino mus prie stalo, pavaišino barščiais.

Prisiminimuose taip širdingai aprašėte lietuvius, vos neapsiverkiau skaitydama...

Tad pabandykite įsivaizduoti mūsų džiaugsmą. Po daugelio mėnesių bado ir teroro sulaukėme meilės, užuojautos, svarbiausia – gavome maisto. Alkis buvo užgožęs visus kitus jausmus. Daug kartų ėjome į Lietuvą, kaip ir kiti Rytprūsių vaikai. Niekada mūsų nepavarė nuo durų, sušelpdavo bent jau kriaukšlele, kuri mums buvo aukso vertės.

Nepatikėsite, nė vienos nakties nepraleidome lauke, nors buvome pasiryžę nakvoti įlindę į šiaudus ar po krūmais. Taip jau buvome pratę gyventi pamote tapusioje savo tėvynėje. Tačiau lietuviai kiekvienąkart mus kviesdavo į namus. Kartą įlindome į kalvę, mums ir ten gerai miegoti, bet ne, pakvietė į namus. Net į savo lovas priimdavo. Išdžiovindavo mūsų klumpes, masažuodami sušildydavo kojeles. Tai buvo neįtikėtina.

Kaip orientuodavotės? Ar nepaklysdavote?

Aišku, žemėlapio neturėjome. Svarbiausias orientyras buvo bažnyčių bokštai. Taip ir keliaudavome nuo vieno prie kito. Pamenu, grįždami prieidavome sudegusį tanką, tada jau žinodavome – iki rusų sukarinto sovchozo Miliūnuose (Milluhnen), kur dirbome nuo 1946-ųjų kovo, liko trečdalis kelio.

Ar kas nors iš jūsų artimųjų mirė iš bado?

Ne. Už tai ačiū lietuviams. Mano dvylikametis broliukas buvo toks nusilpęs, kad nebegalėjo atsikelti. Kai gavo pavalgyti iš Lietuvos atneštų bulvių, duonos, atsigavo. Tada ir jis ėmė elgetauti. Sovchoze mūsų nemaitino, bet dirbti – privalėjome. Man tekdavo su tokiu perkarusiu arkliu arti dirvą. Pasikeisdami elgetavome. Išeidavome kelioms dienoms. Iki Lietuvos sienos – 10 kilometrų, o nuo ten kiek įstengdami eidavome gilyn į kraštą, paprastai nuo 8 iki 25 kilometrų. Labai pasisekdavo, jei pataikydavome į bulviakasį. Tada jau kaip talkininkai daugiau bulvių gaudavome.

Ar niekas jūsų, paauglės, nenuskriaudė?

Ne. Kartą naktį labai išsigandau. Pabudau ir matau – pilni namai kažkokių vyrų, vienas jų sėdėjo ant lovos, kurioje aš miegojau, krašto. Valgė, kalbėjosi. Atrodė grėsmingai, palaikiau juos rusų kareiviais, kurie dabar mane ir kitus vokietukus suims, uždarys į kalėjimą. Rytą šeimininkai paaiškino, kad buvo apsilankę antisovietiniai partizanai, kurie kas naktį maitindavosi vis kitoje troboje. Mes, vokiečiai elgetos, lietuviškai nekalbėjome, pramokome tik kelis žodžius, bet daugelis lietuvių šiek tiek mokėjo vokiškai.

Kita vertus, užtekdavo į mus pažvelgti, kad taptų aišku, ko norime. Prieš karą Rytprūsiai buvo labai turtingas kraštas. Atėjus rusams visi, kas liko gyvi, tapo benamiai vargetos. Mus išvarė iš namų. Telieka džiaugtis, kad išgyvenome, ne visiems taip pasisekė.

Kodėl nepasitraukėte į Vokietiją kartu su kariuomene?

Kareiviai siūlė kartu važiuoti, bet tėvams buvo gaila palikti namus ir visą ūkį, gyvulius. Niekas neįsivaizdavo, kad bus taip baisu. Išsprogdino tik Karaliaučių, kaimai frontui judant nedaug nukentėjo. Didysis valymas ir teroras prasidėjo pasibaigus karo veiksmams. Po keliasdešimties metų nuvykau į gimtinę – iš gražiosios Prūsijos nieko nelikę. Ateiviai tuos dešimtmečius gyveno lyg karo sąlygomis. Sunaikino drenažo sistemą, apleido namus ir tvenkinius, iškirto miškus. Sodai sulaukėjo. Liūdna buvo išvysti griuvenas ten, kur dar pokarį stovėjo tvirti pastatai, kur kadaise būta tiek jaukumo, tvarkos.

Vis dėlto persikėlėte į didžiąją Vokietiją. Kaip tai pavyko?

1948 metais rusai leido išvykti į Vokietiją karą (tiksliau – pokarį...) išgyvenusiems vokiečiams. O gal ne leido, bet galutinai išvarė. Kai kurioms motinoms tai buvo tikra tragedija, nes juk vaikai toliau elgetavo Lietuvoje. Ką daryti? Pasilikti ir laukti jų? Išvykti? Ne vienas žmogus pasislėpė, nes nebuvo įsitikinęs, jog veš į Vokietiją. O gal į Sibirą?.. Ir pačioje Vokietijoje tuo laiku nieko gero nebuvo. Iš buvusių Vokietijos žemių (Rytų Prūsijos, Silezijos, Pomeranijos, Sudetų) atkėlė 15 mln. žmonių. Trūko maisto. Visą pramonę iš savo okupuotos zonos rusai išsivežė.

Mes patekome į sugriautą Drezdeną. Iš kitų kraštų atvyko statybininkai, stiklo pūtikai, muzikos instrumentų meistrai. O ką veikti Drezdene Rytprūsių vokiečiams, kurie moka tik žemę dirbti? Vokietijos Demokratinę Respubliką valdė komunistai, kurie labai norėjo įsiteikti rusams. Mums nevalia buvo kalbėti Rytprūsių akcentu, tai buvo laikoma netaktu. Negalėjome pasakoti ir apie lietuvius, išgelbėjusius tūkstančius vokietukų.

Kodėl?

Nagi aišku, tai būtų priekaištas rusams, nepatogu. Užtat dabar ir noriu atstatyti teisybę. Vokietija privalo padėkoti Lietuvai. Man iki šiol akyse lietuviško kaimo vaizdas: prie namelio šiaudiniu stogu sėdi moteris su rožiniu rankoje... Mes, vaikai, einame prie jos, sveikinamės... Dažnai namuose vietoj grindų vien molinę aslą išvysdavome. Lietuviai gyveno labai vargingai. Mes stebėjomės, kad net į bažnyčią jie keliauja basi, tik šventoriuje apsiauna, tokiu būdu saugo batus. Ir vis tiek jie mus gelbėjo. Nežiūrint visų pavojų, nežiūrint rizikos būti deportuotiems už pagalbą vokiečiams. Norėčiau pastatyti paminklą tai lietuvei su rožiniu.

Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt
Autoriai: Brigita Balikienė
(9)
(1)
(6)

Komentarai (16)

Susijusios žymos: