Pastaruoju metu pastebiu, kad religija keičia savo formą ir prasmę: ji modernėja prisitaikydama prie šiuolaikinio žmogaus iššūkių ir poreikių. Anksčiau religija daugeliu atveju atlikdavo reguliacinę bei baudžiamąją funkciją: ji reguliuodavo darbo, tarpusavio santykius, netgi kai kurių valstybių įstatymai grįsti religiniais raštais. Nors šv. Raštas nesikeičia jau trečią tūkstantmetį, jo pasidavimas interpretacijos lengvumui - stebina.

Keičiasi ir religijos santykis su mokslu. Iš pradžių religija nesutiko su mokslininkų išvadomis, tačiau staiga ji pradeda joms antrinti. Darvino evoliucijos teorija, pasirodo, visai neprieštarauja Biblijos išsakytoms tiesoms, o naujausi mokslo pasiekimai atskleidžia Dievo visagalybę. Atsiranda vis daugiau mokslininkų (P. Davies, A Einšteinas), teigiančių, kad tikėjimą atrado per mokslą ir grįžtama prie įrodymų apie metafizinę pasaulio santvarką. Daugėja gydančiųjų subtiliąsias sielos struktūras, atskleidusių pasąmonės paslaptis ir keliautojų į astralinius lygius. Joga, reinkarnacija, islamas, budizmas ir t.t. visa tai tėra keliai į vieną tikrą Dievą ir nesvarbu, kaip Jį pavadinsi.

Religija tampa internacionaliniu tikėjimu ir nebėra mus skiriančių tiesų ar dogmų. Viskas lengvai pasiduoda interpretacijai, nurašoma tų laikų kultūrinėms ypatybėms ir išlieka tik stuburas: svarbiausia yra meilė. Tuo pačiu tai nesikerta su šiuolaikine verslumo dvasia: Dievas myli iniciatyvius ir drąsius, lygiai kaip ir nuolankiuosius, nes kam daug duota – bus dar pridėta, o kam mažai duota – iš to ir tai bus atimta. Dabartinėje religijoje determinizmas dera su savo kelio pasirinkimu ir atsakomybe už savo veiksmus, bet pasekmės gali būti nutrinamos, jei grįžai į tikrąjį meilės kelią. Tokių paradoksų ir nesusipratimų kupina šiuolaikinė religija, nes būtent toks yra šiuolaikinis žmogus: jis tiki į mygtukus „back“ ir „escape“, lygiai kaip prieš porą šimtų metų tikėjo indulgencija.

Šiuolaikinė religija per porą pastarųjų tūkstantmečių susirinko viską, kas geriausia yra religijoje, kol kas pasilikusi tik atsakomybę už pasekmes. Ji pasidariusi patogi ir prieinama kiekvienam, maldos sutapatinamos su mantromis, o sekmadienis teliko tik teorine sąvoka. Nuodėmės atperkamos per gailestį, o atleidimo prašoma mintimis. Ir tai įvyksta, nes Dievas yra geras ir mylintis ir Jis nebegali apleisti tų, kurie šaukiasi Jo pagalbos. Žodžiai „teesie Tavo valia kaip Danguje, taip ir Žemėje“ dabar interpretuojami – „kaip mintyse taip ir tikrovėje“, o pati malda tėra žmogaus minčių virpesių suderinimas su subtiliosiomis visatos struktūromis.

Liko tik keli egzorcistai, kartkartėmis nedrąsiai prabylantys, kad šėtonas egzistuoja, kad malda skirta apsisaugoti, kad bažnyčia yra šventa ir dar daugybę dalykų, kuriems šiuolaikiniai tikintieji neprieštarauja, bet tyliai ignoruoja, nes taip negali nutikti tam, kas gyvena teisingai ir harmonijoje su Dievu. Gal ir teisybė. Gal iš tikrųjų aukso amžius ateis, kai numirs paskutinis netikintysis? Mes gyvensime kaip avinėliai su liūtais, linkėdami vieni kitiems ramybės ir gero, o už visas nelaimes liksime atsakingi patys, netinkamu požiūriu pritraukę jas į gyvenimą.

Dar yra laiko keisti savo požiūrį ir gyvenimą, tik prašyk Dievo, kad vestų tave teisingu keliu, nes juk iš tikrųjų nelaimių nėra, yra tik Tavo pamokos, Viešpatie.

P.P.S. Autorės nuomonė nebūtinai turi sutapti su išdėstytomis mintimis.

Dalyvaukite ir jūs Technologijos.lt redakcijos organizuojamame konkurse Mokslo ir religijos santykis! Apie konkursą ir jo sąlygas >>>

Komentarai (37)