Širdies persodinimo operacija. Dirbtinė širdis (Konkursinis straipsnis)  (0)

Ar kada susimąstome, kas yra ŠIRDIS? Protėviai vadino ją CORDA (lot. –širdis) , manė, jog tai pati svarbiausia žmogų sudaranti struktūra. Didžiulis lobis anuomet buvo išsaugoti garbingo kunigaikščio širdį,reiškusią neaprėpiamą galybę. Šio organo svarbos randame ir lietuvių frazeologizmų lobyne. Žmonės sako: „Širdis į kulnus nusirito“, „Širdis verkia, rauda, aimanuoja, nerimsta“, „Širdis apsala“, „Akmuo nuo širdies nusirito“. Visi šie jau gilioje senovėje vartoti širdies įprasminimai kalba viena- tai nepaprastą reikšmę turintis organas.

Deja, kol buvo išsiaiškinta tikroji tiesa, žmonės gyveno savose iliuzijose. 1628m. visas kitas iki tol apie kraujotakos sistemą ir širdies galybę vyravusias idėjas paneigė W. Harwey veikalas „Exercitatio Anatomica de Motu Cordis et Sanguinis in Animalibus“ . Šiame neįkainojamos vertės leidinyje aiškiai dėstoma: širdis yra galingas raumeninis organas,kontroliuojamas vien tik elektriniais impulsais be jokio valingo žmogaus įsikišimo. Jis atsakingas už visų gyvų ląstelių aprūpinimą krauju, t.y deguonimi, o kartu ir kitomis naudingomis medžiagomis.Nutrūkus šiam ciklui, žmogus miršta. Nustoja vykti viduląstelinis kvėpavimas, medžiagų pernaša ir kiti svarbūs metabolizmo procesai.

XVII a. perversmą sukėlęs W.Harwey veikalas nebuvo vienintelis to amžiaus pasiekimas medicinoje. Įkvėpti jau turimų žinių apie širdį, mokslininkai pradėjo domėtis jos patologija. Kartu su patologija imta plėsti žinias apie gydymą. Ar galima vieno žmogaus širdį perkelti kitam? Ar įmanoma sukonstruoti dirbtinę širdį, kuri būtų identiška savo veikimu tikrajai? Žmogaus širdies transplantacijos klausimas buvo netrukus atsakytas: PAR gydytojas Christian Barnard atliko pirmąją širdies persodinimo operaciją. Žinia netrukus apskriejo visą pasaulį. Deja, atrasti donorų tiek anuomet, tiek šiandien yra sunku. Nors donorystę remia ir bažnyčia, žmonės labiau linkę savo kūno dalis nusinešti užmarštin. Būtent tai paskatino mokslininkus suskubti veikti dirbtinės širdies klausimu. Bandymai plito per visą dvidešimtą amžių: 1939 m.sukuriamas filmas apie dirbtinės širdies mokslinius tyrimus, o 1950m. jau pradedamos konstruoti pirmosios dirbtinės širdys. 1957m . grupė mokslininkų, vadovaujama olandų gydytojų Willem Kolf ir dr. Bert Kusserow, išbandė savo modelį su gyvūnais. Jų siekiai tąkart buvo nustatyti problemas, kurias sukelia dirbtinė širdis: žinodami kliūtis, mokslininkai galėjo tęsti modelio kūrimą. Po bandymų su gyvūnais sekė kiti laimėjmai: Teksaso širdies institutas sėkmingai išsaugojo paciento gyvybę daugiau nei šešiasdešimt valandų naudodami iki tol geriausiai ištobulintą širdies modelį. Dėl šių pasiekimų sukurti be jokių trikdžių funkcionuojančią dirbtinę širdį atrodė jau įmanoma. Ir štai, 1982m.jau sukuriamas dabar ženkliai ištobulintos dirbtinės širdies pirmtakas- modelis „ Jarvik-7“. Jis pavadinamas jo dizainerio Roberto K. Jarvik ,amerikiečių gydytojo, garbei. „Jarvik-7“ turi du siurblius, kiekvienas jų turi disko formos mechanizmus, kurie stumia kraują nuo įleidimo iki išleidimo vožtuvo. Pirmoji „Jarvik-7“implantuota šešiadešimtmečiui stomatologui Barney Clark. Pacientas su „Jarvik“ dirbtine širdimi išgyveno tik nepilnus keturis mėnesius, tačiau jo mirties priežastis nebuvo R.J.Jarvik išradimas. Pasak to meto spaudos, pacientas mirė nuo kitų komplikacijų. Po pirmųjų operacijų sekė tolesni dirbtinės širdies tyrimai. Mokslininkai siekė išsiaiškinti jos poveikį kraujo sudedamosioms dalims(eritrocitams, trombocitams, leukocitams ir kt.), mėgino nustatyti, ar dirbtinė širdis neslopina imuninės sistemos, neskatina toksinių reakcijų ar kitaip netrikdo metabolizmo procesų.

Šiandien, kai nuo pirmojo modelio sukūrimo praėjo jau 64-eri metai, turime net dviejų tipų širdis: pneumoelektrines ir elektromagnetinės. Pagal savo buvimo vietą šios dar skirstomos į vidines, kurios įvedamos į krūtinės ląstą, bei išorines, esančias išorėje. Implantuojamos kūno viduje, skirtingai nuo kitų prietaisų, jos įsiskverbia į odą, taip sumažindamos riziką įsinešti betkokią infekciją, kuri gali baigtis mirtimi. Savo struktūra unikalesnės yra elektromagnetinės širdys. Joms nereikalingos pneumatinės sistemos, kraują varinėja magnetais valdomi skilveliai. Kraujas išstumiamas didele pusluojančia srove, kuri krauju aprūpina kiekvieną mus sudarančią ląstelę. Abiejų tipų širdyse ištobulinti vožtuvų paviršiai leidžia pacientams išvengti nekontroliuojamo kraujo krešėjimo, eritrocitų žūties bei kitų kraujo pakitimų. Pagrindinis dabartinius mokslininkus kamuojantis klausimas, kaip prailginti dirbtinės širdies tarnavimo laiką? Esami variantai išlieka efektyvūs šiek tiek daugiau nei trejus metus. Be to, pacientai, turintys dirbtinę širdį, yra įpareigoti nuolat leistis kraują skystinančių vaistų. Jų perdozavus, nukraujuojama, esant nepakankamai vaisto dozei- susiformuoja trombas, galintis sukelti plaučių emboliją, infarktą, insultą ar betkokią kitą išemiją.

Nepaisant kelių dirbtinės širdies trūkumų, ji yra unikalus išradimas, išsaugojęs daugybę gyvybių. Šiandien širdies nepakankamumas, vainikinių širdies kraujagyslių dalinė trombozė - vienos rečiausių mirties priežasčių.Taip pat išorinės dirbtinės širdys yra naudojamos atvirų širdies operacijų metu, dirbtinai palaikančios kraujotaką operacijos metu. Transplantuota dirbtinė širdis leidžia mėgautis visaverčiu gyvenimu, nes pacientas nėra prijungtas prie jokių aparatų, vidinės širdys- nepastebimos!

Kasmet pasaulyje auga skaičiai žmonių, kuriems reikalingas širdies donoras. Dirbtinė širdis- vienas realiausių išsigelbėjimų. Ji suteikia papildomo laiko, reikalingo laukiantų donoro. Nors dirbtinės širdies tarnavimo laikas dar neskaičiuojamas dešimtmečiais, tyrėjai įrodė, jog 70% pacient šio laiko tarpo užtenka sulaukti donoro. Reikėtų nepamiršti, jog mokslas žengia pirmyn, beatodairiškai tobulėdamas ir didindamas išsaugotų gyvybių skaičių. Galime tik spėti, po kiek laiko turėsime dešimtmečius tarnaujančią dirbtinę širdį. O gal galėsime sukurti kiekvieno gyvybiškai svarbaus organo pakaitą? Kiekvienas esame kūrėjas, tad leiskime savo idėjoms išvysti pasaulį: galbūt jos yra mūsų raktas į geresnį rytojų.

Naudoti šaltiniai: Campbell biology, S.S Mader I ir II dalis.

Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Ieva Kvietinskaitė

(5)
(0)
(0)

Komentarai (0)

Visi šio ciklo įrašai

Susijusios žymos: