Ką apie homeopatiją sako moksliniai tyrimai (Konkursinis straipsnis)  (3)

Taip jau susiklostė, kad medicinoje, vaisto veiksmingumu nepatikima tik dėl to, kad koks nors autoritetingas diedas pasakė, jog tas vaistas efektyvus. Yra būdas vaisto efektyvumui patikrinti ir tas būdas yra atsitiktinių imčių, dvigubai aklas, placebo kontroliuojamas klinikinis tyrimas.

Sunkus ir ilgas pavadinimas, bet jo esmę visai lengva suvokti. Atsitiktinių imčių reiškia tai, kad kiekvienas pacientas turi tam tikras galimybes pakliūti į tyrimą, nes yra renkamas grynai atsitiktiniu būdu, o ne pagal tam tikrus kriterijus. Jeigu tyrėjai sąmoningai į tyrimą neįtraukia sunkiai sergančio žmogaus dėl to, kad netiki, jog jis gali pasveikti, ir galvoja, kad dalyvaudamas tyrime pacientas tik neigiamai iškreips rezultatus, tai toks tyrimas nėra atsitiktinių imčių.

Dvigubai aklas reiškia, jog gydytojas nežino – skiria tikrą vaistą ar placebą, o pacientas, savo ruožtu, nežino kurį gauna. Tai žino tik kiti tyrėjai, kurie koordinuoja tyrimą ir šią informaciją užkoduoja. Kadangi pacientas nežino kokį vaistą gavo, o gydytojas – kokį skyrė, tai abu negali poveikio vertinti šališkai.

Abi šios grupės – vaisto ir placebo gavėjų, yra reikalingos, kad atlikus tyrimą būtų galima jas tarpusavyje palyginti ir įvertinti kiek tiriamasis vaistas yra efektyvesnis už placebą.

Dažnai tyrimo metodika ir rezultatai su išvadomis aprašomi moksliniame straipsnyje, o šis publikuojamas moksliniame žurnale.

Tai štai, toks yra tas metodas. Žinoma yra įvairių jo modifikacijų, kartais vietoj placebo naudojamas senesnis vaistas ir jis lyginamas su naujesniu, siekiant sužinoti kiek pastarasis yra efektyvesnis. Vis dėlto pagrindinis šio metodo tikslas – eliminuoti subjektyvias nuostatas, šališkumą, ar bet kokias kitas išorės poveikio priemones galinčias paveikti rezultatus.  Šio metodo pagalba, be visa ko, buvo nustatytas daugelio mūsų vartojamų vaistų efektyvumas.

Tikriausiai jau aišku, kur krypstu. Šis metodas buvo taikytas vertinant ir homeopatinių preparatų efektyvumą. Ir ne kartą. Ir net ne šimtą kartų. Buvo tiriama, kiek homeopatiniai preparatai yra efektyvus gydant nemigą, astmą, egzemą, kai kurias psichines ligas, netgi dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą ir dar kelias dešimtis ligų.

Absoliučios daugumos tyrimų išvados skamba maždaug taip: „gydant X ligą homeopatinio preparato Y efektyvumas ne didesnis nei placebo“. Kartais suformuluoja kitaip, pavyzdžiui: „poveikis ribinis“, „neįrodytas“ arba „nerekomenduotinas“.

Faktai nuskambėjo ir galėtumėme sustoti, bet homeopatai labai atkaklūs žmonės, jų paprastais faktais taip lengvai nesutrikdysi. Be to, kad reikia kažko imtis, jiems nuolat primena iš šios veiklos byrantys visai nemenki pinigai. Pasaulinė homeopatinių preparatų industrija yra verta maždaug penkių milijardų dolerių. 

Na ir imasi, homeopatai, veiklos. Patys atlieka tuos klinikinius tyrimus, tik aišku savaip, svarbu tik, kad rezultatai būtų teigiami. Juk vis dėlto, įvaizdį kažkaip pagerinti reikia.

Mokslinis tyrimas, kaip žinia, privalo būti nešališkas. Yra įprasta mokslinio straipsnio pabaigoje aptikti sakinį, kuriuo autoriai pabrėžia, kad tyrime nebuvo jokių interesų konfliktų. Tačiau reikėtų labai pasistengti, norint tokį sakinį rasti straipsnyje, kuriame aprašomi teigiami homeopatijos efektyvumo rezultatai. 

Štai, laikau rankose vieną tokių tyrimų. Pagrindinis autorius – Britų Homeopatų Asociacijos narys. Žurnalas, kuriame publikuotas straipsnis, pavadintas ne itin pretenzingu pavadinimu: „Homeopathy“ (liet. „Homeopatija“). Na ir aišku rezultatai, kurie neišvengiamai teigiami. Išvadose rašoma, jog yra įrodymų, nors ir nedidelių, kad homeopatijos poveikis viršija placebo poveikį.

Kvaila būtų rašyti, jog nėra interesų konflikto kai jis akivaizdus.

Apskritai, homeopatų bandymai moksliniais metodais įrodyti savo tiesą, kurioziškumu prilygsta nebent rusų bandymams aiškintis ar kartais patys nenumušė Malaizijos lėktuvo. Tiek vienų, tiek kitų, požiūris ir būsimi rezultatai aiškūs ir be tyrimo. Visa laimė, kad bent jau mokslo bendruomenė į tokius rezultatus rimtai nežiūri.

Pripažinti ir žinomi moksliniai žurnalai nepublikuoja straipsnių su metodinėmis klaidomis, neaiškiai gautais rezultatais, esant akivaizdžiam šališkumui ar bet kokiems kitiems įtarimams. Kitaip tariant, nepriima publikuoti daugumos homeopatų tyrimų.

Taigi, šiems ir kitiems netradicinės medicinos apologetams tenka kurti alternatyvius žurnalus, kuriuose jie gali nevaržomai mėgautis publikuodami savo sufabrikuotus tyrimus. Straipsnio kokybės ar metodikos reikalavimų ten ne itin daug, apskritai, dauguma tų žurnalų su mokslu beveik neturi nieko bendro. Jie nebūna įtraukiami į mokslinių žurnalų duomenų bazes, neturi citavimo indekso, t.y. neturi būtinų mokslinio žurnalo atributų.

Beje, ne visi ten publikuoti straipsniai aprašo tik teigiamus homeopatijos rezultatus, tačiau vistiek sudaro didžiausią dalį – apytikriai 70 procentų. Taip yra galbūt dėl to, jog homeopatai nori vaizduoti sąžiningus tyrėjus, o gal dėl to, kad nenori galutinai apsijuokti.

Klausiate, o kaip taip galima sufalsifikuoti tyrimą? Tai gana paprastai, ypač jeigu nesiekiate savo rezultatų publikuoti pripažintame žurnale. Pavyzdžiui galėčiau nesunkiai įrodyti, jog mano sugalvotas homeopatinis preparatas, pagamintas, sakykime iš buivolo ausų sieros, puikiai gydo plaučių uždegimą. Viskas ką man tereiks padaryti tai nepaisyti atsitiktinių imčių principo. Į vaisto gavėjų grupę, klinikinio tyrimo metu, man reikės atrinkti santykinai sveikiausius pacientus, o į placebo grupę – tuos kuriems liga pažengusi labiausiai. Natūralu, kad sveikiausi pacientai rodys geriausius rezultatus, tad man liks tik nutaisyti iškilmingą miną ir trimituoti, kad štai prašau, homeopatija veikia, negi nematote?   

Homeopatai taip ir daro. Maža to, kad pasitelkia reklamą, rašo publicistinius straipsnius, dalyvauja įvairiose diskusijų laidose, kur išsako savo poziciją, jie dar stengiasi populiarinti homeopatiją mesdami mokslo kortą – viešindami jų pačių atliktų tyrimų rezultatus, tikintis, kad bent tam tikra visuomenės dalis pamanys, jog homeopatija yra mokslu paremtas ir atitinkamais tyrimais įrodytas gydymo būdas.

Ir manau jiems tai pavyksta. Pagalvokite, kai naujienų portale perskaitote žinutę apie naują mokslinį atradimą ar medicinos naujieną, juk nepuolate tikrinti pirminio šaltinio, neimate aiškintis kokio lygio tai tyrimas, rezultatai ten tikri ar išgalvoti. To nedaro ir nemaža dalis žurnalistų, rašančių apie mokslą bei mediciną. To, tarp kitko, beveik niekada nedaro ir gerbiamas A. Čekuolis, antraip juk apie detoksikuojančius aparatus rašytų tiesiai šviesiai – tai blefas ir melagystė, o ne aptakiai - apie Japonus, kurie šiuo atradimu dar kartą nustebino pasaulį.

Be visa ko, tai, kad homeopatams visai neblogai sekasi, rodo ne tik mano minėta 5 milijardų dolerių vertės šios veiklos industrija, bet ir tai, kad prognozuojamas jos augimas.

Ką dar gali mokslas?

Be klinikinio tyrimo ilgu pavadinimu, kurį minėjau ankščiau, yra dar vienas metodas kurį galima panaudoti vaisto efektyvumui įvertinti. Tai sisteminis apibendrinimo metodas, vadinamas metaanalize, kuriuo yra vertinami nepriklausomi, tačiau tos pačios rūšies tyrimai. Taikant šį metodą galima apjungti atskirus klinikinius tyrimus, pavyzdžiui vertinančius homeopatinių preparatų poveikį gydant astmą, atliktus dešimtmečių laikotarpyje, skirtingose pasaulio šalyse ir gauti vieną bendrą išvadą. Tam tikra prasme tai analizių analizė. O svarbiausia - mokslinių įrodymų patikimumo požiūriu, tai pats patikimiausias metodas.

Stipriai nesiplėsiu ir pasakysiu tik tiek, kad jau yra atlikta ne viena dešimtis metaanalizių ir net nesakysiu kokie rezultatai, nes jei skaitėte nuosekliai, jau turėtumėte suprasti.

Svarbu yra tai, jog metaanalizės išvada remiasi didele dalimi prieinamos viso pasaulio informacijos, tuo ji ir yra skirtinga nuo žmonių sakančių, jog: „Vartojau homeopatinius preparatus ir man padėjo. Vadinas jie veikia“ arba „Šlapimą gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau, bet svarbiausia – padėjo“. Na gerai, pastarojo sakinio nesako, aš perdėjau. Bet šlapimą sveikatingumo tikslais žmonės vis tik geria, nieko neišsigalvojau.

Šiais pavyzdžiais tik norėjau pabrėžti, kad itin daug žmonių vertindami matomus reiškinius remiasi savo asmenine arba aplinkinių žmonių patirtimi ir niekuo daugiau: „Aš išbandžiau, buvo gerai, reiškias veikia“, „Teta Jadzė išgėrė, jai nepakenkė, vadinas nekenkia“. Tai arba tiesiog neišsilavinusio ir nesuprantančio, jog statistika iš vieno žmogaus patyrimo nevedama, arba pernelyg savo neklystamumu įtikėjusio žmogaus požymis.

Bet grįžkime prie mokslo. Viena itin prestižiniam moksliniame žurnale publikuota metaanalizė apima 110 klinikinių tyrimų, o bendras jame dalyvavusių pacientų skaičius yra beveik 13 000.

Tad galiausiai parimstu prie stalo, rankomis pasiremiu galvą, nutaisau mąslią veido išraišką ir pradedu svarstyti, kuo gi čia geriau pasikliauti – teta Jadze, kartą tuos preparatus išbandžiusia ir teigiančia, kad veikia, ar tyrimu su 13 000 žmonių, kuris sako, kad neveikia.

Pagalvokite apie tai ir Jūs.

Tęsinys – trečiojoje straipsnių ciklo dalyje.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(72)
(13)
(59)

Komentarai (3)

Visi šio ciklo įrašai

Susijusios žymos: