Moks­las – vie­na iš svar­biau­sių šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio va­ro­mų­jų jė­gų. Iš moks­lo ky­la nau­jau­sios tech­no­lo­gi­jos, moks­las da­ro pa­žan­giau­sius me­di­ci­nos at­ra­di­mus, pa­de­dan­čius nu­ga­lė­ti ligas, per am­žius per­se­kio­ju­sias žmo­ni­ją. Moks­las pa­de­da su­pras­ti Že­mės bei mū­sų pa­čių vi­suo­me­nės pra­ei­tį, nu­spė­ti ga­li­mus so­cia­li­nės, po­li­ti­nės, eko­no­mi­nės rai­dos sce­na­ri­jus, įver­tin­ti ap­lin­kos kai­tą. Ta­čiau ką atei­tis ža­da pa­čiam moks­lui?

Mokslo publikacijos: kertinė mokslo tradicijos dalis

„Pirmoji mokslo revoliucija“, įvykusi XVII a., padėjo šiuolaikinio mokslo pagrindus. Mus supančio pasaulio tyrimai tapo profesionalų, nebe vien mėgėjų darbu. Profesionalūs mokslininkai pradėjo specializuotis tam tikros disciplinose, susiformavo mokslinių tyrimų publikavimo sistema.

Toji sistema – t. y. pora žurnalų, pradėjusių spausdinti mokslinius tyrimus – tapo visos iki šiol egzistuojančios mokslo sistemos pagrindu. Publikuojami straipsniai tapo mokslininkų atradimų dalinimosi su pasauliu (dažniausiai – kitais mokslininkais), žinių kaupimo, apdorojimo ir sukauptų žinių panaudojimo tolesniems tyrimams priemone, padedančia išvengti rato išradinėjimo savojoje disciplinoje. Atsirado ir paskata publikuoti kuo daugiau gerų straipsnių, bei tradicija gerbti vieni kitus už išspausdintų straipsnių kokybę, bei kiekybę, jų pagrindu kilti karjeros laiptais.

Taip moksliniai straipsniai tapo ir pagrindine mokslininkų akreditacijos sistema ir motyvacija. Ilgainiui išsivystė ir pačių žurnalų vertinimo sistema – įtakos faktorius (angl., impact factor). Kuo daugiau žurnale spausdinami straipsniai cituojami, tuo didesnis jo įtakos faktorius. Kuo didesnis įtakos faktorius, tuo prestižiškesnis žurnalas. Pavyzdžiui, gerai žinomų žurnalų Science ir Nature įtakos faktoriai vieni aukščiausių: 34 661 ir 38 138 (2015 m. duomenimis).

Tačiau šioje istoriškai susiklosčiusioje mokslinių rezultatų publikavimo sistemoje, darančioje įtaką visam mokslo pasauliui, slypi paradoksas. Žinių dalinimosi ir tarpusavio mokymosi būdas ilgainiui tapo ir konkurencijos faktoriumi, bei „prarastų rezultatų“ varomąją jėga. Kodėl?

Dalinimasis rezultatais ar… prapuolančios žinios?

Mokslininkas, siekiantis užsitikrinti darbo vietą, karjeros augimą, tolesnį savo tyrimų finansavimą ir t. t., privalo turėti kuo daugiau publikacijų. Kuo „geresni“ žurnalai, tuo geriau.

Tačiau ne viskas taip paprasta – didelį įtakos faktorių turintys žurnalai linkę publikuoti tik „gerus“, ypatingus atradimus demonstruojančius rezultatus. „Negatyvūs“ rezultatai, pavyzdžiui, apie dėl vienos ar kitos priežasties nepavykusius eksperimentus, nepasitvirtinusias hipotezes ir t. t., daugelio šiuolaikinių žurnalų nedomina. Dar blogiau, jei panašius rezultatus jau publikavo kiti mokslininkai, tavo paruoštą straipsnį „geras“ žurnalas, pavyzdžiui Science ar Nature, vargu ar bepriims, net jei atlikai tokius pačius, ar net detalesnius tyrimus.

Apmaudu, tačiau taip prarandama ir dalis rezultatų, dalis dažnai visuomenės lėšomis įgytų, pasauliui priklausančių žinių. Be to – daug lėšų iššvaistoma ir dubliuojant jau atliktus tyrimus dėl nežinojimo ar aklos konkurencijos („galbūt spėsiu publikuoti šiuos svarbius duomenis pirmas!“). Ar tuomet mokslininkų tarpusavio komunikacijai ir bendradarbiavimui sukurta sistema šiuos tikslus tebevykdo?

„Siekdami užtikrinti mokslo progresą, privalome būti atviri ir dalintis“

– Neelie Kroes, 2012

Pasak kai kurių tyrėjų bei aktyvistų, viltys atgaivinti mokslo žinių dalinimosi kultūrą, užuot beatodairiškai konkuravus, siejamos būtent su dabar vykstančia „antrąją mokslo revoliucija“.

Interneto, įvairių naujųjų technologijų ir medijų kultūros atsiradimas suteikė ir naujas galimybes dalintis mokslo rezultatais. Straipsniai nebeprivalo būti publikuojami popieriniuose žurnaluose – nors šie vis dar egzistuoja, atsiranda vis daugiau elektroninių žurnalų, duomenų bazių, kur moksliniai straipsniai gali būti publikuojami greitai, be didelių publikacijos išlaidų, bei būti plačiai prieinami.

Negana to, randasi ir kiti mokslininkų komunikacijos bei rezultatų dalijimosi būdai, pavyzdžiui, tinklaraščiai, socialiniai tinklai, profesiniai tinklai ir forumai, pvz., Research Gate, bei kiti besikuriantys portalai.

Įdomus publikacijų alternatyvos pavyzdys – figshare portalas, kuriame akreditacija gaunama už visą tyrinėjimo procesą, įvairaus formato vaizdinės informacijos (grafikų, lentelių, nuotraukų, filmuotos medžiagos, etc) publikavimą. Tyrimų stadija ar rezultatų „įspūdingumas" čia visai nesvarbus, svarbiausia – atviras dalijimasis mokslinių tyrimų procesu. Tuo tarpu, tarpusavio vertinimas, recenzavimas (angl., peer review), kai publikacijos kokybę įvertina kiti mokslininkai, čia vyksta netradiciniu, tačiau savaip efektyviu būdu – komentuojant individualius darbus, juos atsisiunčiant bei cituojant savo darbuose.

Kodėl ši nauja mokslininkų komunikacijos banga tokia svarbi? Visų pirma – naujos publikavimo formos suteikia galimybę rezultatais pasidalinti greičiau ir neribotai, bei visiškai nepriklausyti nuo didelių mokslinių žurnalų. Taip gerokai padidėja mokslininkų bendravimo potencialas, – lengviau sulaukti patarimų, bei patarti patiems. Taip išvengiama bent jau dalies tyrimų dubliavimosi, lengviau dalijamasi žiniomis, taupomos lėšos bei laikas, kurie gali būti nukreipti progresui ir inovacijoms.

Vis dėlto, nemažai mokslininkų šias priemones vis dar naudoja atsargiai – „kas, jei kiti mokslininkai pavogs mano idėjas?“, „jei kitos grupės sužinos, jog studijuoju tą patį, pasiskubins išleisti straipsnį, ir aš publikuoti nebegalėsiu!“ ir t. t. Be to, dauguma alternatyvių publikavimo būdų kol kas nesuteikia ir tokios pačios akreditacijos sistemos, nesukuria didelės vertės autoriui, kai jo programa svarstoma naujame darbe ar finansavimo fonde ir pan.

Nepaisant to, atviro mokslo entuziastai skatina neužmiršti tikrosios mokslo esmės: pildyti pasaulio žinių aruodą, siekti progreso ir pasaulio gerovės. Nekyla abejonių, jog tai greičiausiai galima pasiekti dirbant kartu, dalinantis bent tam tikra savo tyrimų dalimi, o ne atskirai.

Atvirieji duomenys, atvira prieiga – atviras mokslas

„Atvirieji duomenys“ (angl., open data) tampa daugelio tyrimų, institucijų, ar projektus finansuojančių organizacijų standartu. Dažnai piliečių mokslo (angl., citizen science) surinkti duomenys arba finansuoti viešųjų įstaigų, privalo būti visiems prieinami; dažnai duomenis tokiu būdu išleidžia ir valstybinės įstaigos, pvz., savivaldybės.

Kai kurie projektai, pvz., OpenStreetMap, veikia vien tik atvirųjų duomenų pagrindu. Tačiau atvirai dalintis galima ne vien geografiniais duomenimis – atviri gali būti ir ištisi žmonių genomai (jei jie patys sutinka), įvairių aplinkos tyrimų, net medicinos tyrimų duomenys, žinoma, nepublikuojant jautrios informacijos (žmonių vardų ir kitų identifikavimo duomenų).

Atviruosius duomenys gali atsisiųsti ir panaudoti bet kas – tiek kiti mokslininkai, tiek valdžios, tiek verslo atstovai, tiek kiekvienas suinteresuotas asmuo. Taip paspartinamas mokslo progresas ir užtikrinama, kad duomenys būtų panaudojami kuo racionaliau.

Ne mažiau svarbus ir populiarėjantis „atviros prieigos“ (angl., open access) publikavimo modelis. XVII a. gimusi straipsnio publikavimo sistema tuomet buvo itin efektyvi. Iki tol slapukaudavę ir nepateikdavę aiškių savo atradimų detalių, idant jų pasiekimų niekas nenugvelbtų, dabar galėjo publikuoti straipsnius, kuriuose aiškiai apibūdindavo savo atradimus bei tyrimų eigą, neprarasdami nuosavybės teisės į savo atradimus. Tokia pati sistema tebeveikia ir dabar.

Vis dėl to, pastaruosius amžius veikę moksliniai žurnalai tiek autoriams, tiek skaitytojams užkraudavo nemažus mokesčius – juk publikavimas, t. y. žurnalų rinkimas, maketavimas, spausdinimas, kainuoja nemažai.

Tačiau besivystant naujosioms medijoms, straipsnius internete publikuoti darosi be galo paprasta ir nebrangu. Ir, nors administraciniai ir koordinavimo procesai reikalauja iš žurnalų žmogiškųjų resursų ir lėšų, kertiniai mokslo publikavimo procesai nekainuoja nieko.

Visų pirma, mokslininkai iš savo publikuotų straipsnių nieko neuždirba. Skirtingai nei knygų, muzikos, filmų industrijos atstovai, mokslininkai gauna atlygį tiesiogiai iš institucijų, kuriose dirba, pvz., universitetų ar privačių institutų, arba kitų projektams skiriamų dotacijų. Straipsniai mokslininkui papildomų pajamų nesuteikia – pagrindinė motyvacija publikavimui yra kuo platesnė rezultatų sklaida, kad būtų lengviau užsitikrinti tolesnį finansavimą, atrasti naujų partnerių, perteikti naujas žinias mokslo bendruomenei bei plačiajai visuomenei bei lipti karjeros laiptais.

Svarbi mokslo publikacijų kokybės užtikrinimo sistema – tarpusavio vertinimas – taip pat nieko papildomo žurnalams nekainuoja. Prieš spausdinant, straipsnių recenzijas atlieka kolegos mokslininkai, tai darydami visiškai savanoriškai ir vedami mokslo sklaidos, kokybiškų žinių užtikrinimo paskatų.

Vis dėl to, nors nei autoriams, nei recenzentams mokėti nereikia, didelė dalis „tradicinių“ žurnalų prašo autorių susimokėti didelį publikavimo žurnale mokestį. Tuo tarpu skaitytojai dažnai taip pat turi mokėti milžiniškus mokesčius, kad galėtų šiuos straipsnius perskaityti. Bibliotekos ir universitetai, kad užtikrintų prieigą savo darbuotojams, studentams ir lankytojams, privalo pirkti brangias žurnalų prenumeratas. Šios prenumeratos kai kuriose disciplinose vidutiniškai gali kainuoti daugiau nei 5 tūkst. JAV dolerių per metus.

Turint omenyje, kad moksliniai tyrimai dažnai finansuojami iš viešųjų fondų, o autoriai iš publikacijų papildomai nieko neuždirba, atrodytų natūralu, kad bet kas norintis – mokslininkas ar ne – straipsnius apie šiuos tyrimus turėtų prieiti nemokamai. Tuo labiau, jog visa tai – pasaulio žinios, kurias izoliuoti dideliais mokesčiais atrodo mažų mažiausiai neetiška.

Plečiantis elektroninės publikacijos galimybėms, šios idėjos vedini, kuriasi vis nauji atviros prieigos žurnalai, kuriuose publikuojami straipsniai prieinami visiems norintiems. Populiarūs atviros prieigos žurnalų tinklai yra Public Library of Science (PLoS), BioMed Central (BMC), bei daugybė kitų. Kai kurie iš šių žurnalų iš autorių pusės prašo tam tikro publikacijos mokesčio (jis dažniausiai sumokamas iš projekto lėšų), tačiau dauguma jų – nemokami tiek autoriui, tiek skaitytojui ir visuomet yra laisvai prieinami. Be to, atviros prieigos straipsniai gali būti publikuojami ir įvairiose straipsnių saugyklose, pvz., arXiv.org, ar vietinėse bazėse mokslo institucijose.

Atviros prieigos straipsnius galima ne tik 0perskaityti – juos galima be autorinių teisių pažeidimo išversti į kitą kalbą, panaudoti publikuotas iliustracijas, atlikti metastudijas ir pan. Toks straipsniuose sukauptų žinių panaudojimas išties neribotas – pavyzdžiui, Mark2Cure piliečių mokslo projektas, ieškodamas sąsajų, naudoja įvairius mokslinius tekstus ir taip paspartina retų ligų tyrimus. Jei daugiau mokslinių straipsnių būtų atviri, tokių tyrimų galimybės išaugtų.

Taip atviros prieigos straipsnis, be jokių papildomų išlaidų autoriui ir ypatingų išlaidų leidėjui, gali suteikti keleriopai daugiau naudos, nei brangiai apmokestinamas straipsnis. Žinoma, jog taip skatinamas neabejotinas mokslo progresas, o autorius gauna tiek pat naudos, kiek ir prieš tai, arba netgi daugiau – jo tyrimų rezultatai pasklinda plačiai ir toli!

Tokių pačių rezultatų tikimasi ir iš kitų atviro mokslo apraiškų – atviro dalinimosi rezultatais, komunikacijos ir bendradarbiavimo visose tyrimų stadijose, apsikeitimo idėjomis ir t. t. Juk galėdami keistis idėjomis bei dalintis tyrimų objektais, įspūdingų rezultatų, ko gero, pasiektume daug greičiau, nei slapukaudami, konkuruodami ir dubliuodami vieni kitų darbus… Belieka tikėtis, jog atviro mokslo revoliucija į mokslo pasaulį šiuos pokyčius atneš!

E.M.Ramanauskaitė

Komentarai ()