Kam buvo naudojamas į miltelius sumaltas krokodilo mėšlas? Kuo užsiimdavo "pasturgalio piemuo"? Ir kam Prancūzijos karaliams prireikė mumijų miltelių? Atsako garsiausia senovės Egipto medicinos specialistė profesorė Rosalie David.

- Ar jums teko matyti besišypsantį faraoną?

- Sarkofaguose visų orios išraiškos, bet tai savotiškas monumentas, tad iškilmingumas motyvuotas. Kasdieniame gyvenime jie irgi nebuvo linkę plačiai šypsotis. Nieko nuostabaus, nes jų burnose laikėsi kas antras trečias dantis, o ir tie gelsvos ar pilkšvos spalvos.

- Jeigu faraonų dantys buvo tokios apverktinos būklės, kaip atrodė prastuomenės žandikauliai?

- Įsivaizduokite, geriau. Mat turtuoliai galėjo saldžiai maitintis. Egiptiečiai buvo pamėgę kepinius, kuriuose gausu džiovintų vaisių bei medaus. Labiausiai žalinga buvo duona, nes miltai malti rupiai ir turėdavo akmens dulkių priedo nuo malūno rato. Be to, visur smėlis, pustomas vėjo. Kai patekdavo į burnos ertmę, sutrindavo dantis iki žandikaulių, sukeldamas klaikų skausmą.

Dėl kariozės ir dantenų ligų visi - nuo varganų vergų iki galingų valdovų - turbūt kiauras dienas vaikščiodavo persikreipę ir sutinę. Nebuvo kam jiems padėti - nors to meto medicina skirstyta į atskiras sritis, stomatologijos tarp jų nebuvo.

- Ar egiptiečiai skaniai maitinosi?

- Eilinis žmogus mito įvairių grūdų duona, daržovėmis, vaisiais, retkarčiais žuvimi ir labai labai retai mėsa. Turtingieji, be to raciono, praktiškai kasdien galėdavo turėti ančių ir žąsų.

- O kuo užgerdavo?

- Dažniausiai alumi. Turbūt neretai svirdinėdavo įkaušę, nes alkoholio padauginę asmenys buvo vaizduojami net papirusuose.

- Berods viename Egipto sarkofage aptikta kokaino pėdsakų. Vokietijos mokslininkai atskleidė, kad senovės egiptiečiai nesišalino kvaišalų.

- Nuvilsiu jus. Narkotikų pėdsakai, aptikti sarkofaguose, yra iš daug vėlesnių laikų. Turbūt juos paliko žmonės, kurie ieškojo turtų. O dėl kvaišalų - kai kas teigia, jog melsvasis lotosas, senovės Egipte naudotas kaip kvepalų sudėtinė dalis, turėjo haliucinogeninių savybių.

- Narkomanai - lobių ieškotojai... Turbūt anksčiau su mumijomis nesielgdavo taip pagarbiai kaip dabar?

- Tikrai ne. Egipto valstiečiai, taip pat kanalo kasėjai sudžiūvusias mumijas laikė puikiai įdegusiomis. Praėjusių laikų tapyboje egzistuoja net spalva, ne be pagrindo vadinta mumijų bronza (mummy brown).

- O pats pavadinimas "mumija" iš kur kilęs?

- Iš įsitikinimo, kad balzamuotus senovės egiptiečių palaikus dengia bitumas, uolinės kilmės substancija, kuri persiškai vadinta "mumija" ir laikyta panacėja. Nors iš tikrųjų nepadengtus "mumija" senovės mirusiųjų palaikus perdirbdavo į miltelius, kurie neva gydo visas ligas. Vienas XVI amžiaus Prancūzijos karalių Pranciškus I nė akimirkai nesiskirdavo su ta mikstūra.

- Kada Vakarų pasaulyje prasidėjo Egipto senienų mada?

- Devynioliktajame šimtmetyje. Kiekvienas, lankantis tuos kraštus, laikė garbės reikalu parsivežti suvenyrų tiesiog iš piramidės vidaus. Laimei, buvo ir tokių, kurie suvokė radinių vertę ir pradėjo profesionaliai kasinėti, tirti, analizuoti, kūrė anų laikų palikimo kolekcijas, o vėliau dovanodavo jas įvairioms institucijoms. Dalis jų papildė turtingus rinkinius Mančesterio muziejuje, kuriame daugelį metų dirbau.

- Aštuntojo dešimtmečio viduryje jūs padarėte pirmą Europoje mumijos autopsiją, kurią transliavo BBC. Tada buvote dvidešimt devynerių, vadovavote egiptologų ir patologų kolektyvui. Ar tai buvo sunkus momentas?

- Tai buvo ne momentas. Bandažus atvyniojome sluoksnį po sluoksnio Mančesterio universiteto auloje, tai truko dvi savaites. Operacijai rengėmės dvejus metus, padarėme daug rentgeno nuotraukų. Bet jos suteikė nedaug informacijos, nežinojome net mirusio asmens lyties. Taigi pradėjome autopsiją nelabai žinodami, ką galų gale išvysime. Darbavomės kaip detektyvai. Kiekviename žingsnyje kildavo naujų klausimų ir hipotezių.

- Kuri mumija jums labiausiai įsiminė?

- Turbūt toji katalogo numeriu 1770. Neturėjome jos asmeninių duomenų. Kaulų amžius - maždaug tūkstantis metų prieš mūsų erą. Auksinės plokštelės ant nagų rodė, kad turime reikalą su aukšta asmenybe, o auksinės plokštelės ant spenelių - kad tai mergina ar jauna moteris. Padarėme kaulų liejinius, šių pagrindu rekonstravome jos tikrąją išvaizdą. Pavyzdžiui, žinome, kad lūpos būdavo šiek tiek pravertos, nes ji turėjo vargo dėl nosies nepraeinamumo. Bet labiausiai mus domino, kodėl jai trūksta vienos kojos ir šią atstoja medinis protezas.

- Ar koją jai amputavo gyvai, ar po mirties?

- Geras klausimas. Mums patiems iškilo daug panašių: ar ją amputavo, nes kojos buvo apėjusios gumbais, sukeltais parazito? Ar ji paskendo Nile, o koją nukando krokodilas? Ar protezą pridėjo po mirties, kad nestotų dievų akivaizdon be kojos? Ar mergina, prie kurios atradome ir ryšulėlį su naujagimiu, nusiskandino, ar buvo nuskandinta, nes pagimdė nesantuokinį kūdikį? Tiksliai nežinome, kas atsitiko. Atmetėme hipotezę su krokodilu. Įtikėtina atrodo istorija, kad į moters kūną su geriamuoju vandeniu pateko lerva parazito, kuris gali vystytis kojoje ir pasiekti metro ilgį.

- Brrr... Ar tai jūsų mėgstamiausia mumija?

- Ne. Man turbūt artimiausia Asru, kuri dabar guli Mančesterio muziejaus pirmame aukšte. Skirtingai nuo mumijos 1770, ją tyrėme - kaip visas likusias - endoskopiniu metodu (dabar naudojamės ir kompiuterine tomografija). Mums reikėjo specialaus aparato, kuris išlaikytų egzaminą net tarp mumifikuoto lavono tamsių audinių. Mums pasišovė padėti žmogus iš firmos, kuri specializuojasi daryti lėktuvų endoskopinius tyrimus.

- Lėktuvų?

- Endoskopus naudoja, pavyzdžiui, ieškodami defektų degimo kamerose. Jis pritaikė prietaisą mūsų reikmėms. Galėjome paimti Asru, paskui dar 30 mumijų audinių.

- Kas buvo Asru?

- Dainininkė iš Tebų. Gyveno ilgokai, apie 60 metų, tai gali paliudyti aortos sienelių sukalkėjimas. Tikrai buvo ligų maišas. Dažnai kraujuodavo, kentė pilvo skausmus, kosėdavo ir dusdavo. Viskas per...

- ...parazitus?

- Įvairiausius. Visų pirma - strongylus plaučiuose. Dėl jo būdavo vis sunkiau atsikvėpti. Na ir schistosomatoza - liga, sukeliama kiaušinėlių gyvūnų išmatose. Prieš tris tūkstančius metų niekas nebuvo girdėjęs apie higieną, taigi Asru tikriausiai nebuvo pratusi plautis rankų. Užsikrėsti būdavo nesunku.

- Ne itin malonu klausytis. O kokie požymiai?

- Nesigilindama į parazito anatomiją pasakysiu tik tiek, kad rezultatas - pūslės kraujavimas. Jis buvo taip paplitęs, jog manyta, kad mėnesinėmis serga ne tik moterys, bet ir vyrai. Žmonėms teko prisitaikyti prie vidinių nedraugų, nes nėra įrodymų, kad buvę chroniškai išsekę ir apsiblausę.

- Savo knygose ir mokslo darbuose jūs kovojate su stereotipu, kad senovės egiptiečių medicina rėmėsi magija ir tikėjimu dievais.

- Kolektyvas, kuriam daug metų vadovauju, tiria senovės Egipto mediciną ir anų laikų farmakologiją. Ar patikėsite, kad daugiau nei šešiasdešimt procentų tuomečių komponentų medicinoje naudota dar XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje?

- Kaip tai nustatėte?

- Analizavome išlikusius medicininius papirusus. Iš maždaug tūkstančio mums pavyko iššifruoti daugiau kaip pusę. Dar yra apie 150 tokių, kuriuose mums trūksta vieno komponento, ir daug, gal kokie trys šimtai, kurių nežinome kelių komponentų arba neaiškus jų naudojimas. Kartais duomenų gaudavome neįprastomis aplinkybėmis.

Pavyzdžiui, viena mūsų kolektyvo narė ištyrinėjo anų laikų augaliją ir atrado, kad senovės egiptiečiai nežinojo nei anyžinės ožiažolės, nei cinamono, turinčių daug gydomųjų ir antibakterinių savybių.

- Ar tekdavo jums pačiai bandyti senovines receptūras?

- Tai nebūtina. Dažnai pakanka analizuoti komponentus, kurių savybės visuotinai žinomos. Todėl mūsų nestebino, kad gintis nuo parazitų naudotas pelynas arba granatų sultys, kuriose yra alkaloidų, naikinančių kirminus. O kai pučia vidurius, padeda kalendra ir kmynas, hemoroidams - skausmą malšinančios žvakutės su kanapėmis, kosuliui - šarančinas, baltažiedis vikmedis ir medus, viduriavimui - augalai, kuriuose yra alkaloido, atpalaiduojančio storosios žarnos raumenis. Įsivaizduokite, egiptiečiai turėjo net antikoncepcinę priemonę, gaminamą iš sutrintų krokodilo išmatų, sumaišytų su pienu ir medumi. Skamba juokingai ir bauginančiai, bet krokodilo išmatų rūgšti reakcija galėjo turėti spermatozoidus naikinančių savybių. Bet, nelaukdama jūsų klausimo, sakau, kad to nebandėme.

- Kokia receptūra jus labiausiai nustebino?

- Turbūt vaistas migrenai ir kitokiems galvos skausmams gydyti. Nežinia, kodėl egiptiečiai dėdavo ant kaktos kompresą... šamo. Žuvį išvirdavo aliejuje ir iš jos darydavo savotišką piurė. Kalbant atvirai, čia irgi patikėjome žodžiu.

- Kas buvo ano meto gydytojai, gydę visais tais preparatais?

- Jie atstovaudavo žinių kastai, kuri tada turėjo žinių monopolį. Senovės Egipto sveikatos tarnyba buvo sutelkta prie šventovių, prie jų atsirasdavo kažkas panašaus į ambulatorijas ir ligonines. Tačiau ligoniai dažniausiai gulėdavo namie, nors pasitaikydavo, kad turėdavo kelias dienas pabūti "ligoninės režimu".

- Kaip tai atrodė?

- Priklausė nuo ligos. Tarkim, psichikos ligoniai patekdavo į ankštas kamarėles ir būdavo girdomi haliucinogeniniais gėrimais. Šitaip tikėtasi užmegzti kontaktą su piktosiomis jėgomis, apsėdusiomis tuos žmones. Kelias dienas girdytą pacientą išleisdavo kaip pasveikusį. Dievų - pirmiausia sveikatos deivės Sachmet - pagalbos dažnai prašydavo ir žmonėms, sergantiems somatinėmis ligomis: pacientas, be vaistų, gaudavo amuletų, prie jo guolio buvo sakomi užkeikimai, o ant dievo altoriaus dėtos aukos, kad tas asmuo pasveiktų. Niekada tikrai nežinota, kas labiausiai jam padėjo.

- Jūs visą gyvenimą skyrėte medicinai, ligų ir mumifikavimo metodams tirti šalyje, kuri nebeegzistuoja gerus du tūkstantmečius. Ar jums neatrodo, kad svarstymai apie mumijas yra beveik išimtinai akademinio pobūdžio? Ar tas senasis medicinos mokslas bent kiek naudingas šių dienų gydytojams?

- Žinoma! Turėdami informacijos, kaip senovėje kovota, pavyzdžiui, su schistosomatoza, galime pamėginti nustatyti, kas suveikė, kad dalis senovės egiptiečių palikuonių tapo atsparūs šiai ligai. Tricia Rutherford tą tyrinėja kartu su kolegomis Anglijoje ir Egipte, geną po geno lygina senąsias ir dabartines parazito formas. Tas triūsas leidžia analizuoti ligos evoliuciją ir efektyviau ieškoti metodų jai gydyti. Panašiai klostosi ir maliarijos tyrimai, juk ji kankino žmones nuo Nilo ir faraonų laikais.

- Ar jums atrodo, kad jūsų darbo dėka kai kurie turistai kitaip leis atostogas Egipte?

- Tikiuosi, turistai, be apsipirkinėjimo turguje ir nardymo koralų rife, nors akimirką pamąstys apie žmones, kurie gyveno toje vietoje prieš tūkstančius metų, ir iškyla prie piramidžių jiems nebus dar vienas programos punktas, kurį reikia tik ištverti. Nors nesu tikra, ar pamąstymas apie visas tas senovės ligas bei parazitus leis jiems smagiau atostogauti...

Komentarai (0)