Nuo pat kovo pradžios tuoj po saulėlydžio bus galima pasidairyti ryškiosios Veneros, o pabaigoje – ir Merkurijaus, taigi bus galima išvysti abi vidines planetas. Sutemus aukštai danguje kabos Marsas, jo geriausi laikai jau praėjo, bet užmesti akį bus dar verta. Bet visų puikiausiai šį mėnesį atrodys Saturnas, mat jis pasieks opoziciją ir bus matomas visą naktį.

Venerą galima pamatyti jau pirmaisiais mėnesio vakarais, bet lengva nebus, mat praėjus vos pusvalandžiui po Saulės laidos, ji tebus 4° aukštyje virš horizonto. Tačiau nors ir lėtai, ji po truputėlį vis tols nuo Saulės, ir kovo pabaigoje jau bus 6° aukštyje prabėgus valandai po saulėlydžio. Štai tada Venerą pamatyti bus kur kas lengviau.

Stebint pro teleskopą, iš Veneros kol kas nebus nieko gero – vos 10” skersmens diskelis, kuris visą mėnesį išliks beveik pilnai apšviestas, mat Venera dabar anapus Saulės. Reiks palaukt vasaros, kol Veneros fazė pradės pastebimai – ir vis greičiau – keistis.

Kovo pabaigoje iš vakaro žaros išlįs ir kita vidinė planeta – Merkurijus. Geriausias jo matomumas bus balandžio pradžioje ir kol kas dar būtų tikrai nelengva jį surasti, tačiau tam puikiai pasitarnaus Venera: paskutinius kelis mėnesio vakarus abi planetos tilps viename žiūronų regėjimo lauke.

Nors po Marso opozicijos jau praėjo daugiau kaip mėnuo, jis vis dar dominuoja danguje savo ryškumu: neskaitant Saulės ir Mėnulio, vienintelis Sirijus jį pranoksta. Tiesa, iki mėnesio pabaigos jo spindesys nukris beveik dvigubai, iki nulinio ryškio, tad su juo galės lygintis ir Vega bei Arktūras. Aplinkinių žvaigždžių atžvilgiu Marsas beveik nepasislinks, mat kovo 11 d. jo vakarinis judėjimas sustos, ir raudonoji planeta po truputėlį pradės slinkti į rytus. Taigi visą mėnesį Marsas ne tik kad nepaliks Vėžio žvaigždyno, bet apskritai tepasislinks tik per porą laipsnių.

Kampinis Marso dydis toliau mažėja – kovo pradžioje jis vis dar sieks 12”, pakankamai, kad įžiūrėti detales, tačiau mėnesio pabaigoje jis sumažės iki 9”, ir tada bus galima jau beveik atsisveikinti su detalėmis, nebent bus naudojamas 25cm ar didesnio skersmens teleskopas geromis atmosferos sąlygomis. Kita vertus, gan aiškiai matysis, kad Marso diskas bus apšviestas ne visiškai, jis bus kiek “padilęs”.

Didžiausią įspūdį, žinoma, paliks Saturnas – visą mėnesį jis matysis praktiškai visą naktį, tuo pačiu būdamas ir arčiausiai Žemės, taigi bus truputuką didesnio kampinio dydžio, nei prieš ar po poros mėnesių. Saturnas ir toliau slinks Mergelės žvaigždynu, tarp Etos ir Betos, ir nukeliaus, panašiai kaip ir Marsas, ne ką daugiau nei porą laipsnių. Tik priežastis bus kiek kita - Marso atveju tai judėjimo krypties žvaigždžių atžvilgiu pasikeitimas, o Saturnas krypties nekeis, bet būdamas kur kas toliau už Marsą, judės lėčiau. Opoziciją žieduotoji planeta pasieks naktį iš kovo 21 į 22 d., beveik kartu su pavasario lygiadieniu, ir jos disko pusiaujinis skersmuo pasieks 20”, o žiedų – visas 44”. Žiedai tuomet bus pasvirę per 3°, kovo mėnesį posvyris ir toliau laikinai mažėja, kol balandį nukris iki 2°, ir tik vasarą pradės vėl augti.

Kokie bebūtų žiedai žavūs, visai smagu pamedžioti ir Saturno palydovus. Ryškumu jie neprilygsta Jupiterio palydovams, užtat pro mėgėjiškus teleskopus jų galima pamatyti daugiau – bent jau penkis pro 15cm teleskopą, o per didesnį galima sumedžioti ir dar porą. Kovo 1/2 bei 11/12 naktimis visi palydovai, kuriuos pavyks aptikti, bus vienoje Saturno pusėje, o 23-osios naktį jie bus susispietę visai prie pat planetos.

Apie pavasario lygiadienį, kuris kaip tik įvyks šį mėnesį, būna labai gera proga keletą vakarų iš eilės pamatyti plonytį Mėnulio pjautuvą – plonesnį, nei paprastai, mat dabar ekliptika vakarais sudaro statesnį kampą su horizontu, kas reiškia, kad Saulės sistemos objektai būna aukščiau virš horizonto ir lengviau stebimi. Mėnulio jaunatis stos apie kovo 16 d. vidurnaktį, ir teoriškai jau kitą vakarą, praėjus net nepilnai parai, susiklosčius palankioms aplinkybėms galima tikėtis išvysti arba nufotografuoti super ploną, tarsi siūlą, Mėnulio pjautuvą. Tačiau tai bus ganėtinai sunku, nes Mėnulio apšviesto disko dalis tesudarys vos daugiau nei pusę procento. Kur kas lengviau bus kitą vakarą, kovo 17-ąją, kai bus apšviesta 3 procentai disko, ir jis vis dar atrodys labai įspūdingai. Be to, netoliese, kiek žemiau, bus ir Venera, tad tai bus gražus reginys stebint plika akimi. Mėnulio pjautuvas išliks gana plonas, su puikiai matoma pelenine šviesa tamsiojoje disko dalyje, dar porą vakarų.

Kai Mėnulis bus apšviestas beveik perpus, kovo 22-os vakare, anot prognozių, bus galima pamatyti įdomų reiškinį, vadinamą Mėnulio X. Tai yra optinis šviesos žaismas, kai Saulė apšviečia La Kailio, Blanchino ir Purbacho kraterių sienas, ir atrodo, kad ties terminatoriumi matomas kryžius, arba X raidė. Šis reiškinys turėtų matytis maždaug nuo pusės aštuntos vakaro iki beveik vidurnakčio.

Kovo mėnuo yra tinkamas metas taip vadinamam Mesjė maratonui, kai bandoma per vieną naktį surasti kiek įmanoma daugiau objektų iš Mesjė katalogo. Palankiausios tam sąlygos bus kovo 13-14 d.d. savaitgalį, prieš pat stojant Mėnulio jaunačiai. Jei kas nuspręs pabandyti laimę maratone, reikės būt atidiems, ieškant galaktikos M102 (NGC 5866, nors kiti šaltiniai teigia, kad 102-asis Mesjė katalogo objektas sutampa su M101). Priežastis – tuo metu visai netoli, vos poros laipsnių atstumu nuo šios galaktikos bus kometa C/2007 Q3 Siding Spring. Kadangi maratono metu reikia galynėtis su laiku, objektai nuodugniai neapžiūrinėjami, todėl ne taip sunku kometą palaikyti galaktika. Bet žinant apie kaimynystėje esančią kometą iš anksto, objektus teisingai identifikuoti neturėtų būti sunku, tuo pačiu tai bus ir proga palyginti du visiškai skirtingus objektus. Šarlis Mesjė, beje, savo katalogą tam ir sudarė, kad būtų patogiau ieškoti kometų, kurias iš pirmo žvilgsnio nesunku sumaišyti su galaktikomis ar kitais nežvaigždiniais objektais.

Kita kometa – 81P/Wild skries Mergelės žvaigždynu, tačiau bus atokiau nuo galaktikomis nusėto regiono, tad ir “apgauti” nieko neturėtų.

Jokių žymesnių meteorų srautų šį mėnesį nenumatoma, visi, kuriuos pavyks pamatyti, greičiausiai bus sporadiniai, arba atsitiktiniai, nesusiję su jokia kometa ar asteroidu. Tačiau dėl jau minėto statesnio kampo, kuriuo ekliptika vakarais kerta horizontą, dabar bus labai gera proga išvysti meteorų “kaltininkus” orbitoje aplink Saulę – nesuskaičiuojamą daugybę dulkelių, kurios išsidėsčiusios ekliptikoje, ir kurių visų bendrai atspindėtą šviesą visiškai sutemus galima pamatyti kaip kūgio pavidalo šviesesnio dangaus fono sritį vakaruose. Žinoma, turi netrukdyti joks dangaus apšviestumas, nei dirbtinis, nei Mėnulio, nes dulkelių atspindėta šviesa yra labai silpna. Ji yra vadinama Zodiako šviesa, kadangi juosta, per kurią eina ekliptika, vadinama Zodiaku.

Apie pusiaunaktį galima pabandyti išvysti dar vieną fenomeną, susijusį su ekliptikos plokštumoje skriejančiomis dulkelėmis – atošvaistę. Ji atrodo kaip kelių laipsnių pločio ir iki keliolikos laipsnių ilgio juosta, esanti priešingam nuo Saulės (antisauliniam) taške, vėlgi kiek šviesesnė už aplinkinį dangaus foną. Ji yra šviesesnė už likusią Zodiako šviesos dalį todėl, kad ten esančios dulkelės yra priešingoje negu Saulė pusėje (kitaip tariant, opozicijoje), ir daugiau atspindėtos Saulės šviesos pasiekia Žemę. Lygiai taip pat ir planetos opozicijos metu būna pastebimai ryškesnės. Kovo mėnesį atošvaistė kaip tik bus ne per toliausiai nuo Saturno, o kovo 21-osios naktį, nusileidus Mėnuliui, Saturnas pats atsidurs opozicijoje ir atošvaistėje.

Parengta pagal Astronomy Magazine, www.calsky.com ir Cartes du Ciel.

Komentarai (1)