Visi bando prognozuoti naujas „juodąsias gulbes“. Įvairovės dėlei įsivaizduokime ir „baltas“

Pastaruoju metu žurnalistai rečiau rašo apie malonias prognozes, nei apie nemalonius įvykius. Ypač, rašantys apie ekonomiką. Padėtis tiek pasaulyje, tiek Rusijoje optimizmo nekelia. Tačiau amerikietis ekonomistas Ruchir Sharma savo FT skiltyje kalba apie 2023 metų „mėlynpaukštę“ — taip jis vadina netikėtus ir sunkiai prognozuojamus įvykius, kurie, kitaip nei „juodosios gulbės“, atneša reikšmingus pozityvius pokyčius. Ką gi, pabandysime naujus metus pradėti nuo teigiamos natos.

„Kita mėlynpaukšte gali tapti netikėta taika Ukrainoje, akimirksniu sumažinsianti išlaidas energijai ir maisto produktams. Pasaulio prekybą stimuliuojantis Amerikos ir Kinijos šaltojo karo atlydys. Nauja skaitmeninė technologija, atgaivinanti našumą ir padedanti sulaikyti infliaciją“, — savo skiltyje rašo Ruchir Sharma. Tai akivaizdžiausi, riebiausi „paukščiai“. Tačiau gali būti ir kitų.

Taika Ukrainoje

Ar įmanoma, kad karas Ukrainoje baigsis šiais metais? Abiejų pusių propagandistai tvirtina, kad taip ir bus, tačiau karo ekspertai nusiteikę skeptiškai: konsensuali prognozė — 2024–2026 metai, pesimistai kalba apie daugiametę priešpriešą, galbūt — apie konflikto „palestinizaciją“, tokiu pavidalu galintį tęstis dešimtmečius.

Tačiau ar taip jau neįtikima, kad karas baigsis šiais metais? Visai ne. Tai įvyks, jei Rusija triuškinamai pralaimės (nebūtinai prarasdama visas teritorijas), jei bus sukurta kompromisinė taikos forma ir vakariečiai partneriai įtikins Ukrainos vadovybę tokį kompromisinį susitarimą pasirašyti. Jei Rusijoje pasikeis valdžia: jau akivaizdu, kad dabartinis konfliktas tereikalingas vos vienam žmogui, „palaikymo grupė“ — tik beneficiarai, nesunkiai galintys pralaimėti aparatinėje kovoje.

Visai nebūtina revoliucija ar rūmų perversmas, kad pasikeistų valdžia. Tiesio įvykiai gali susiklostyti taip, kad valdžios pasikeitimas taps saugesnis nei jos išsaugojimas.

Ir jokie „signalai“ apie tai, kad Putinas nesirengia trauktis, čia nesvarbūs. Galų gale, neilgai trukus iki Jelcino garsiojo „Aš pasitraukiu, aš padariau viską, ką galėjau“, buvo jo „ Niekur aš neišeisiu “.

Kodėl tokiu atveju pasaulyje sumažės maisto produktų ir energijos — akivaizdu: Rusija и Ukraina — svarbūs grūdų ir trąšų eksportuotojai, pirmosios sankcijos Rusijai, kurios bus atšauktos pasibaigus karui, tikriausiai bus naftos ir dujų. O ir pati Rusija, kuriai reikės pinigų, bus priversta pamiršti savo dujinį šantažą ir „energetinio ginklo“ teoriją.

Tai sumažins pasaulio ekonomikos infliaciją, atitinkamai, ir centrinių bankų bazines palūkanas. Tiesa, viltis grįžimo prie nulinių palūkanų ir pinigų liejimo į ekonomiką – neverta. Negana to, Ruchir Sharma įspėja, kad dera ruoštis ilgai truksiančiai didesnei infliacijai, nei buvo pastaraisiais dešimtmečiais. Daugelis ekonomistų mano, kad JAV metinės infliacijos „naujoji norma“ — 3–4%.

Ar tai reiškia recesiją? Jei Rusija nustos kariauti Ukrainoje — vargu. Juk vos bus sudaryta taika, kils sugriautos infrastruktūros — pramonės, transporto, gyvenamosios, finansų — atstatymo klausimas. O tai — daugiamilijardiniai kontraktai atstatyti namus ir kelius, gamyklas ir uostus, išminuoti laukus (dabar Ukraina — labiausiai užminuota šalis pasaulyje), bankinę – finansų sistemą, ir t.t. ir pan.

Akivaizdu, pagrindiniu šio proceso beneficiaru taps Amerikos, Europos ir Japonijos kompanijos, kurios drauge su Ukrainos partneriais ne tik atstatys Ukrainos miestus, bet ir modernizuos juos.

Tai ne tik statybinių medžiagų ir kelių statybos technikos gamybos kompanijos, bet ir naudojančios inovatyvias energijos taupymo technologijas — Ukrainoje seniai kalbama apie pasenusios, energiškai neefektyvios infrastruktūros sunaudojamų išteklių, tarp kurių ir rusiškos dujos, neigiamą įtaką produkcijos kaštams, mažinantiems jų konkurencingumą Europoje.

Akivaizdu, kad visa tai pabrangins statybines medžiagas, medieną, metalus, kurą. Tačiau šie proinfliaciniai procesai vyks, augant gamybai ir ekonomikai. Kai ekonomika auga, didesnė infliacija yra stimulas, o ne stabdis.

Kitas reikalas, kad fondų rinkoje augimas pasislinks nuo aukštųjų technologijų kompanijų link pramonės sektoriaus ir kompanijų, kurios inovacijas taiko realiame sektoriuje. „Prasideda kitas informacinio amžiaus evoliucijos etapas, ir jis sukurs naujus naujus modelius ir nugalėtojus. Vienas iš variantų: jie skaitmenines technologijas panaudos aptarnauti įvairias sritis — biotechnologijas, sveikatos apsaugą, gamybą, — o ne atskirus vartotojus“, — rašo Sharma.

Rusijai, nepriklausomai nuo to, kaip pasibaigs jos agresija, logiškiausia bus imtis reformuoti ekonomiką, atlaisvinti verslą nuo smaugiančios korupcijos ir pritraukti į šalį jei ne užsienio investuotojus, tai bent jau pabėgusius nuo 2022 metų beprotybė savo piliečius.

Kiniškas atlydys

Ar atšils Amerikos ir Kinijos santykiai? Pasaulio bendruomenės atsakas į Rusijos agresiją gerokai prablaivė Kinijos valdžią, lig tol demonstravusią aiškų norą „Taivano klausimą“ išspręsti jėga ir nedelsiant. Virš atsiskyrusios salos naikintuvai tebeskraido, kariniai laivai horizonte taip pat grėsmingai tebešmėžuoja, tačiau vis daugiau požymių, kad karštos Kinijos komunistų partijos galvos vėsta. Tačiau rusiško konflikto pabaiga visai nebūtinai privers Kinijos valdžią atsisakyti planų susigrąžinti Taivaną jėga.

Kaip bebūtų, paskutiniai tiek Kinijos, tiek JAV žingsniai veikiau liudija galima atšilimą, nei įtampos eskalavimą: čia ir beprotiškos „kovid zero“ politikos nutraukimas (tiesa, perlenkta į kitą pusę), ir amerikiečių auditorių atliekamas JAV biržoje prekiaujančių Kinijos kompanijų tikrinimas, aiškiai neaptikęs priežasčių jas pašalinti iš fondų biržos (rezultatai dar nėra paskelbti, tačiau pirmieji signalai teigiami).

Kinijos atsivėrimas ir santykių su JAV atšilimas kartu su paskelbtais ketinimais stimuliuoti ekonomikos augimą tikriausiai pabrangins energijos išteklius — tačiau tuo pat metu pozityviai atsilieps pasaulio ekonomikai. Tiesa, kaip ir Rusijai kažin ar pavyks susigrąžinti pagrindinio Europos išteklių tiekėjo statusą, taip ir Kinijai teks susitaikyti su „pasaulio fabriko“ titulo praradimu — dabar daug kompanijų svarsto gamybą perkelti į kitas Azijos šalis ne tik dėl politinės rizikos, bet ir dėl smarkiai pabrangusios kiniškos darbo jėgos. Tad, Kinijai irgi teks pagalvoti, kaip atstatyti ekonominį augimą be užsienietiško dopingo.

Rusijai Kinijos ekonomikos atsigavimas — šansas „įtaisyti“ Europoje prarastą dujų eksporto dalį

Kažin ar netgi jei įsigalėjus taikai būtų nuimtos sankcijos, į Europą grįžtų visos prarastos dujos (dabar „atlieka“ maždaug pusė ankstesnio eksporto). Brangstanti nafta irgi galėtų pagelbėti karo gerokai nuniokotam Rusijos biudžetui. Tačiau šiuo atveju „posūkis į Rytus“ tampa visiškai mitinis. Jis ir šiaip iš esmės neįvyko — Kinijos ir Indijos vykdomas naftos pirkimas su didžiule nuolaida ar kiniškų automobilių, taip pat ir naujo „Moskvičiaus“ pavidalu, — pardavinėjimas Rusijoje tokiu posūkiu nė nekvepia. Atšilus Amerikos ir Kinijos santykiams, Rusijai dėl Azijos kaimyno palankumo teks konkuruoti su Vakarų šalimis. Čia jau veikiau galima viltis plėtoti santykius su Turkija — žinoma, jei Erdognas vėl „peilio nugaron“ nesmeigs.

Naujos technologijos

Daug triukšmo sukėlė naujiena, kad galiausiai pavyko iš valdomos termobranduolinės reakcijos išgauti daugiau energijos, nei buvo jai sunaudota. Iš karto prabilta apie termobranduolinės eros pradžią. Tačiau kažin ar ji prasidės taip greitai — laukia dar daug metų, jei ne dešimtmečių, kol termobranduolinė sintezė bus pradėta naudoti pramoniniu būdu (jei ši technologija iš viso ši technologija pasirodys esanti gyvybinga). Tačiau „žemame starte“ jau laukia daugybė kitų technologijų, pasirengusių pasiūlyti pigius ir efektyvius sprendimus.

Daugelis kalba apie pastaraisiais metais gerokai į priekį pasistūmėjusių „žaliųjų technologijų“ sugrįžimą. Tačiau gali būti, kad nauju graliu taps dirbtinis intelektas. Dabar daugelis žavisi Open AI kompanijos dirbtiniu intelektu ChatGPT, kuris moka ne tik piešti paveikslėlius, kaip ir kiti, tačiau ir rašyti sąmoningus tekstus ir programinį kodą. Tačiau jau dabar DI pradedama naudoti medicinoje, valdant gamybos procesus ir konstruojant. Ir nors nuogąstavimų nestinga (neurotinklai pasirodė esantys neeiliniai melagiai — na, kaip sakoma, su kuo sutapsi …), kažin ar ilgai užtruks, kol DI bus perduoti tokie procesai, kaip ekonomiškiausių prekių transportavimo maršrutų parinkimas, gamybos energijos efektyvumo padidinimas ar elektros paskirstymas.

Jau vien turimų išteklių racionalus panaudojimas gali gerokai sumažinti energijos bado problemą ir žmogaus poveikį planetai. Taip, beje, ir patikslinti šios įtakos dydį ir dabartinius klimato modelius.

Tiesa, dabar vis labiau nerimaujama, kad DI atims daugybės „baltųjų apykaklių“ darbą: jeigu neurotinklas dabar gali parašyti reklaminį tekstą ar sukurti pakuotės dizainą, nustatyti diagnozę ir valdyti kelių eismą, kur dėtis daugybei tekstų kūrėjų, dizainerių, gydytojų diagnostų ir eismo reguliuotojų? Tačiau visos ankstesnės technologinės revoliucijos darbo jėgos poreikį ne sumažindavo, o padidindavo.

Visų pirma, jau aišku, kad prieš tai, kai DI parašys tekstą, nupieš paveikslėlį ar duos diagnozę, jam reikia „sumaitinti“ itin kokybišką ir tikslią informaciją — o paskui dar ir patikrinti pateiktą rezultatą. Antra, atsiradusios naujos galimybės sukuria ir naujus poreikius: jeigu neurotinklas gali sukurti naujus tekstus ir vaizdus, vadinasi, atsiras ir naujos audiovizualinės ir tekstinės produkcijos formos — pavyzdžiui, individualiomis charakteristikomis paremtos kasdienės meditacijos tarnybos. Medicina gali pereiti nuo ligų gydymo prie jų prevencijos ir gyvenimo kokybės bei aktyvaus ilgaamžiškumo didinimo — o tai kur kas didesnė rinka.

Tad, vargu ar pasaulyje padaugės bedarbių — veikiau daugeliui teks mokytis ir persikvalifikuoti. Gali būti, ir tai padės atlikti neurotinklai.

Dar kelios gulbės

Išvardintos „mėlynpaukštės“ (ar „baltosios gulbės“) — ko gero akivaizdžiausios galimybės. Tačiau yra ir kitos.

Tas pats karas Ukrainoje irgi gali lemti naujų technologijų sukūrimą — kariniai sprendimai jau ne kartą yra persikėlę į civilį sektorių. Neatmestina galimybė, kad vėl padidės susidomėjimas kosmosu, šį kartą — aktyvesnio palydovų naudojimo įprastinėse tarnybose pavidalu, kaip nauji ryšio tipai, — o tai vėlgi lems naujų pramogų ir paslaugų atsiradimą. Poreikis statyti daug, greitai, pigiai ir racionaliai, gali paskatinti naujų statybinių medžiagų, naujų statybos technologijų ir konstravimo sprendimų kūrimą, — o tai yra tiesus kelias į visuotinį gyvenamojo ploto ir gamybos pastatų pigimą, didesnį komfortą ir mažesnį energijos naudojimą.

Nesėkmingas Kinijos KP bandymas „išmuštruoti“ savo didžiąsias technologijų įmones, gali sukelti norą nacionalinį turtą paskirstyti efektyviau: ir čia kalba gali būti ne viena apie vieningą 15% mokestį daugelyje šalių, bet ir apie pačius valstybinio mokesčių ir socialinės paramos valdymo principus.

 

Dviejų kovido epidemijos metų apmąstymus nutraukė karas Ukrainoje. Tačiau anksčiau ar vėliau žmonija grįš prie naujų virusų atsiradimo problemos.

O tai yra virusų tyrimų ribų klausimas, ir žmogaus sąveikos su laukine gamta reguliavimas, ir globalus infekcijų plitimo kelių valdymas, ir pasaulinis medicininės pagalbos paskirstymas. Pirmasis rezultatas jau netrukus: Moderna rengiasi kurti vakcinas nuo vėžio, paremtas gerai kovoje su kovidu pasirodžiusiomis mRNR technologijomis. Net jei tai apsiribos pergale tik prieš vėžį — tai bus verta, ar ne?

Žinoma, visa, kas išvardinta, — tik šansas. Labai mažas, labai nepatikimas šansas. Tačiau dėl to ir reikia galvoti apie „mėlynpaukštes“, kad šansui pasitaikius, nepasimestume ir pasinaudotume juo 100%. Neveltui Ruchir Sharma perspėja dėl zeteofobijos — paralyžių, kylantį prieš darant gyvenimą keičiantį pasirinkimą. Tad, besirengdami blogiausiam, ką šie metai gali suteikti (apie tai, bijau, teks ne kartą rašyti), visgi tikėkimės ir pagerėjimo. Tik viltis veiksmingai: apmąstant savo veiksmus ir sudarant planus. Kad jeigu ryt atskristų „laimės paukštė“, nepaleistume.

republic.ru