Jau prabėgo 20 metų, kaip Lietuva paskelbė atkurianti savo nepriklausomybę – tai padaryta kovo 11 d. pasirašant Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Nors tas dienas dar daugelis lietuvių prisimena, tačiau pamažu tai tampa istorinėmis akimirkomis, prarandančiomis asmeniškumus ir prisimenamos tik kaip negyvus, sausus faktus. Tačiau be gyvų prisiminimų labai sunku suvokti vykusių įvykių priežastis ir jų pasekmes.

Štai todėl, prisimindami Nepriklausomybės atkūrimo aktą praėjus dvidešimčiai metų nuo jo pasirašymo, siūlome pažvelgti į tuometinę situaciją buvusio Islandijos užsienio reikalų ministro akimis.

Priminsime, jog 1990 metais kovo 11d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą, kuriame rašoma, kad atstatomas 1940 m. svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir Lietuva nuo šiol yra nepriklausoma valstybė. Akte remiamasi 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos nepriklausomybės aktu, kuris niekada nenustojo teisinės galios.

Vien šio akto nepriklausomybei atkurti nepakako – būtinai reikėjo užsienio valstybių pripažinimo. Tačiau šis procesas ėjosi lėtai – niekas nenorėjo pyktis su didžiule SSRS valstybe. Pirmoji nepriklausoma vakarų valstybė, kuri išdrįso pripažinti Lietuvą, buvo Islandija – jos užsienio reikalų ministras oficialiai tai padarė 1991 m. vasario 11d. Tik vėliau paskui ją pasekė ir kitos valstybės.

Kas paskatino Islandiją pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir kokios grėsmės dėl to buvo iškilusios, apie tai su tuometiniu Islandijos užsienio reikalu ministru Jónu Baldvinu Hannibalsonu kalbėjosi žurnalistas Andrius Sytas.

Islandijoje vienybės pripažinti Lietuvą nebuvo, skeptiškiausiai šį žingsnį vertino laivų savininkai, sakė J. Hannibalssonas. Mat šaliai remiant Lietuvą 1989-1991 metais, Sovietų Sąjunga grasino nutraukti prekybos ryšius, kurie tarp šių šalių buvo labai stipriai išplėtoti. Vien Islandijai pasveikinus Lietuvą su 1990-ųjų kovo 11-osios aktu, Sovietų Sąjunga atšaukė savo ambasadorių.

„Iš tikrųjų mes per daug nesibaiminome sovietų grasinimų nutraukti prekybos ryšius. Gaminome aukštos kokybės jūrų gėrybes, galėjome nesunkiai pasiekti užsienio rinkas Europoje, Azijoje, Amerikoje. Tačiau slapta užsitikrinome, kad Islandija turėtų patikimus naftos bei degalų tiekėjus iš kitų šaltinių“, - pasakojo J. Hanibalsonas Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.

„Vilniaus gatvės galėjo virsti skerdynėmis“

Jis apibūdino, jog Islandijos sprendimas pripažinti Lietuvą buvo „pragmatiškas, tačiau paremtas idealizmu“. Ir prisiminė, kaip jam per 1991-ųjų sausio įvykius vidury nakties paskambino Vytautas Landsbergis ir pakvietė atvykti į Lietuvą. V. Landsbergis pareiškė: „Mums reikia NATO užsienio reikalų ministro“.

Jis pasakojo, kad atvyko nesikonsultavęs prieš tai su kolegomis ir tik vėliau sužinojo, jog panašius kvietimus gavo, tačiau atvykti atsisakė nemažai jo kolegų iš kitų šalių.

Šis vizitas jam buvo postūmis pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, pripažino J. Hannibalssonas.

„Atvykau po kelių dienų, mačiau gatves Vilniuje, pilnas žmonių. Supratau, kokios skerdynės vyktų, jei sovietų kariškiai ir toliau slopintų judėjimą už laisvę“, - pasakojo J. Hannibalssonas.

Galutinai pripažinti Lietuvą jis apsisprendė Kopenhagoje, kur Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atstovai nebuvo įleisti į Europos užsienio reikalų ministrų susitikimą. Tam prieštaravo Sovietų Sąjunga.

„Tai buvo pažeminimas. Demokratiškųjų Vakarų užsienio reikalų ministrai nusprendė taip pasielgti po to, kai demokratinės revoliucijos atstovai atvyko ir pasiprašė žodžio. Tada apsisprendžiau, kad negalėsiu savęs gerbti, jei neprotestuosiu prieš tai“, - sakė Islandijos politikas.

Be to, abu jo broliai palaikė artimus ryšius su sovietų šalių bloku. Jis pats palaikė santykius su įvairiais disidentais, tarp jų ir lietuviais. Todėl buvo įsitikinęs, jog Sovietų Sąjungos reformuoti neįmanoma, ji žlugs iš vidaus.

„Vertinau, kad Sovietų Sąjunga pasiekė paskutinę vidinio irimo stadiją. Ir jai reikia taikios demokratinės Baltijos revoliucijos paskutiniam postūmiui. Taip ir įvyko“, - sakė J. Hannibalssonas.

„Mes gavome šansą, jūs – ne“

Islandijos politikas lygino, jog prieš Antrąjį pasaulinį karą ir Šiaurės šalys (tarp jų Islandija), ir Baltijos šalys – visos nedidelės valstybės – buvo be skrupulų okupuotos didžiųjų diktatorinių valstybių, ar bent jau bandyta jas okupuoti.

„Neužmirškime, kad Antrojo pasaulinio karo pradžioje mūsų padėtis buvo tokia pati. Mes, Šiaurės šalys, buvome mažos valstybės, kurios tikėjosi, kad deklaravus neutralumą bus paliktos ramybėje. Tačiau karinės diktatūros jas užgrobė. Skirtumas tik tas, kad po karo mes gavome antrą šansą, o jūs – dėl savo geografinės vietos – ne“, - sakė J. Hannibalssonas.

Jis pasakojo girdintis – ir tai jį stebina, – buvusių JAV vadovų šnabždesius, jog būtent JAV įtikino Islandiją užmegzti diplomatinius santykius su Lietuva.

Iš Edgaro Savisaaro, kuris buvo Estijos parlamento pirmininkas šaliai skelbiant nepriklausomybę, jis išgirdo, kad buvę JAV valstybės departamento darbuotojai tikina, jog JAV įtikino Islandiją pripažinti šalį.

„Kalbėta, kad JAV, kaip superjėga, turėjo įsipareigojimų ir negalėjo tiesiogiai pripažinti Baltijos šalių. Todėl ji suorganizavo, kad Islandija tai padarytų kaip JAV statytinė. Vienintelė šios teorijos problema – manęs apie tai tada niekas neinformavo. Kiek šiame pavėluotame istorijos perrašyme, kurį daro nuolat delsusi Lietuvą pripažinti JAV, yra teisybės? Nėra visiškai“, - sakė J. Hannibalssonas.

Komentarai (6)