O ar buvo Putinas*? Kokiam diktatorių tipui priskirtinas rusų lyderis  ()

Jei ne jam būdingas avantiūrizmas, nebūtų buvę nei karo, nei augančios ekonominės ir politinės priklausomybės nuo Kinijos


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Viena iš pirmųjų prielaidų Putino vizito į Krymą ir Mariupolį tema, pasirodžiusių Ukrainos žiniasklaidoje, konkrečiai, UNIAN, buvo ta, kad iš tikrųjų ten atvyko antrininkas, o ne jis pats. Ar tai įmanoma? Žinoma. Ypač, turint omenyje, kad vizitas įvyko iš karto po to, kai Tarptautinis baudžiamasis teismas suteikė rusų diktatoriaus arešto orderį.

Apie antrininkus dabar kalba, kas tik netingi. Aleksandras Nevzorovas šią prielaidą sutvirtina šią prielaidą, tuo, kad daugelis diktatorių antrininkus turėjo, pavyzdžiui, Sadamas Huseinas. Jo antrininką, pasak paties Nevzorovo, matė savo akimis, lankydamasis Irake.

Tačiau nevalia atmesti ir to, kad Putinas Mariupolyje pabuvojo asmeniškai. Šios versijos naudai byloja du argumentai.

Pirma, drąsus Ukrainos prezidento Vladimiro Zelenskio apsilankymas Chersone ir ypač, karščiausiame pastarųjų mėnesių kovos veiksmų taške — Bachmute — be abejo užgavo Putino savimeilę. Dėl to Rusijos vadovą prispyrė reikalas atsakyti į Ukrainos vis-à-vis nutrūktgalviškus vojažus į frontą kokia nors ne menkiau įspūdinga viešųjų ryšių akcija. Už maždaug šimto kilometrų nuo fronto linijos esantis Mariupolis, aišku, ne Bachmutas, tačiau dabartinei rusiškai propagandai tiks kaip geras.

 

Antra, reikia suprasti, kad vienas iš būdingų Putino charakterio bruožų yra avantiūrizmas. Jis nevengia periodiškai imtis rizikingų žingsnių ir poelgių. Be to, rizikingų ne tik šaliai, bet ir jam pačiam. Prisiminkime jo skrydį motodeltoplanu su gervėmis 2012-ųjų rugsėjį, arba panirimą giliavandeniu aparatu „Mir-1“ į Baikalo dugną 2009-ais, nusileidimą 2013 metais olandišku batiskafu C-Explorer į Suomių įlankos dugną, 2015-ais į Juodosios jūros dugną prie Balaklavos, o 2019-ais į Baltijos jūros dugną prie Gotlando salos. Savo metu jis degančiomis akimis prisiminė, kaip Čečėnijos karo metu per Grozną skutamuoju skrydžiu skriejo sraigtasparniu.

Savaime aišku, visuose šiuose gan pavojinguose užsiėmimuose Putinas dalyvavo niekieno neverčiamas. Jis tai darė savo iniciatyva, tiesiog todėl, kad jam patinka rizikuoti.

Karas, kitos šalies užpuolimas, jos teritorijos aneksija — didžiausia avantiūra, kokios gali imtis politikas.

Tik rizikuoti linkęs žmogus galėjo ryžtis užimti Cchinvalio regioną Sakartvel 2008 metais, aneksuoti Krymą ir įsiveržti į Ukrainos rytus 2014–15 m. ir juo labiau, tokiai agresijai prieš Ukrainą, kurią pradėjo 2022 metų vasario 24 d.

 

Daugumą diktatorių galima suskirstyti į dvi grupes: „naminius“ — tai yra, pasitenkinančius savo šalies gyventojų kamavimu ir nepretenduojančius plėsti jos sienų, ir „ekspansionistus“. Pirmajai dažniausiai priklauso nedidelių valstybių valdytojai, neturintys išoriniams užkariavimams būtinų rimtų išteklių. Toks buvo, tarkime, „tylusis“ Portugalijos diktatorius Antonijus de Oliveira Salazaras, savo šalį nepertraukiamai valdęs daugiau, nei 30 metų. To paties tipo buvo ir Ispanijos kaudilio generolas Fransiskas Frankas, faktiškai valdęs 34 metus.

Visgi, ir Salazaras, ir Frankas išmintingai nebuvo linkę kištis į Antrąjį pasaulinį karą kurioje nors pusėje, nors, žinoma, ilgesingus žvilgsnius kreipė nacistinės Vokietijos ir fašistinės Italijos pusėn ir daug ko iš jų pasisėmė. Pavyzdžiui, autoritaristinį politinės valdžios tipą. Kaip žinia, netgi ispaniškas terminas „kaudilio“ atitinka vokišką „fiurerį“, tai yra vadą.

Šiuolaikiniams tokio „naminio“ tipo diktatoriams priskirtini tokie vadai, kaip Turkmenistanui vadovaujantis Gurbanguly Berdymuchamedovas ar Šiaurės Korėjos lyderis Kim Čen Unas. Retorikos lygiu pastarasis, žinoma, ganėtinai agresyvus personažas. Tačiau jo senelio, įkūrusio KLDR valdančią dinastiją Kim Ir Seno pradėto ir šiaurės korėjiečiams bei juos palaikantiems kinams pusę milijono negrįžtamų aukų kainavusio 1950–53 metų Korėjos karo patirtis jį sulaiko nuo veiksmų, rizikingesnių, nei balistinių raketų bandymai tarptautiniuose vandenyse.

 

 

Putinas priklauso diktatorių ekspansionistų tipui. Jam galima priskirti Hitlerį, Musolinį arba iš artimesnių laikų, Irako vadovą Sadama Huseiną. Visi trys buvo avantiūristai, pasirengę egzistuojančių tarptautinių taisyklių laužymo grubia jėga rizikai.

Tokio tipo valdytojai vardan asmeninės valdžios išlaikymo ne tik eksploatuoja praeities didžiųjų imperijų atkūrimo idėjas, bet ir pasistengė jas realizuoti.

Tokio tipo lyderius vienija dar ir tai, kad jų valdymo terminai buvo kur kas trumpesni už jų kolegų „namisėdų“, ir savo dienas jie užbaigė visai ne savo lovose.

Žinoma, yra dar vieno diktatoriaus-ekspansionisto pavyzdys — Stalino. Tačiau laimėti Antrajame pasauliniame kare jis pajėgė tik susivienijęs su Vakarų pasauliu ir gavęs iš jo kolosalią materialinę ir karinę pagalbą.

Dabar, kariaudamas prieš Ukrainą ir Vakarus, Putinas desperatiškai bando tokią pat materialinę ir karinę pagalbą gauti iš Kinijos, kurią savo laiku Stalinas gavo iš JAV ir Didžiosios Britanijos.

 

 

Ar KLR vadovas Si Dzinpingas tam pasirengęs — kol kas atviras klausimas. Užtenka paminėti, kad dabartinio Si vizito Maskvoje metu Putinas sakė, kad bendra Rusijos ir KLR prekių apyvarta 2022 metais buvo 185 mlrd. dolerių. Tuo tarpu KLR prekių apyvarta su JAV ir Europos Sąjunga tais metais pasiekė beveik 1 trln. dolerių.

Ar Si ryšis iškeisti savo šalies gerovės pamatą — prekybą su Vakarais — į gerokai abejotiną, be ekonomiką griaunančių sankcijų ir globalaus karo perspektyvų nieko kito negalinčios atnešti strateginę sąjungą su Rusija? Labai gali būti, kad išvysime tai artimiausiu metu.


republic.ru

* Tarptautinio baudžiamojo teismo ieškomas įtariamasis.




(6)
(2)
(4)

Komentarai ()

Susijusios žymos: