Akys ant antenų ir dantytas straublys – išspręsta 300 milijonų metų senumo „Tulio pabaisos“ paslaptis (Video) ()
Daugiau nei pusę amžiaus mokslininkai ginčijosi, kas iš tikrųjų buvo ši senovinė keista pabaisa, o dabar atrodo, kad šiam idėjų konfliktui buvo padarytas galas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tulio pabaisos fosilijas pirmą kartą 1955 metais Mason Creek mieste (Ilinojus, JAV) aptiko kolekcininkas mėgėjas Francisas Tully, kurio vardu pabaisa buvo pavadinta, rašo „Daily Mail“.
Manoma, kad šios nuostabios būtybės gyveno purvinose seklumose netoli pakrantės, kurios prieš 300 milijonus metų tvyrojo šioje Ilinojaus teritorijoje. Po mirties Tulio monstrai buvo padengti purvu, kuris iš esmės juos apgaubė lyg tam tikas „sarkofagas“. Tyrėjai mano, kad būtent šis stiprus apvalkalas leido išsaugoti senovės pabaisų liekanas, kol jos buvo aptiktos Mason Creek fosilijose.
Tyrinėtojams prireikė daug laiko atkurti Tulio monstro išvaizdą. Yra žinoma, kad šių nuostabių būtybių akys buvo kiekviename ilgo, standaus „stiebo“ gale, kuris buvo viršugalvyje. Tačiau labiausiai nustebino tai, kad jų žandikauliai buvo ilgo straublio gale, o tai rodo, kad jie maitinosi maistu, palaidotu giliai upės žiočių purve arba uolėtuose užkampiuose ir plyšiuose. Be to, mokslininkai žino, kad Tulio pabaisa, kuruos ilgis siekė tik apie 35 centimetrus, turėjo uodegos pelekus, kurie padėjo jiems judėti vandenyje.
Kai mokslininkams pavyko atkurti Tulio pabaisos išvaizdą, tada jie pateko į aklavietę – pagrindinis ginčų objektas buvo supratimas, kuriems gyvūnams Tulis priklauso: stuburiniams ar bestuburiams. Tyrinėtojams prireikė daugiau nei pusės amžiaus ir tūkstančių įrodymų, kad galiausiai atskleistų Tulio pabaisos paslaptį.
Dar 2016 metais grupė mokslininkų iš Jeilio universiteto (JAV) pateikė įrodymų, kad Tulis buvo stuburinis gyvūnas. Tuo metu mokslininkai nurodė nugaros smegenis, sudarytas iš sukietėjusios kremzlės, vadinamos chorda. Be to, mokslininkai tvirtino, kad Tulis turėjo vidaus organus, tokius kaip žiaunų maišeliai, ir dantis, panašius į nėgės dantis, todėl buvo galima atpažinti jį kaip stuburinį gyvūną.
Lesterio universiteto (JK) mokslininkai nustatė, kad Tulio akyse suakmenėjusios granulės yra melanino pigmentas. Jie išsiaiškino, kad pigmentą gaminančios ląstelės yra dviejų skirtingų formų – tai būdinga tik stuburiniams gyvūnams. Tai tapo dar vienu įrodymu tiems, kurie tikėjo, kad Tulis priklauso stuburiniams gyvūnams.
Praėjo tik metai ir Pensilvanijos universiteto mokslininkai protestavo prieš ankstesnį tyrimą. Mokslininkai teigė, kad Tulio monstro vidaus organų struktūros neįmanoma atskirti iš fosilijų. Be to, nėgės ir Tulis nėra panašūs. Kitas tyrėjų argumentas buvo tai, kad daugelis bestuburių, ypač nariuotakojų ir galvakojų, pavyzdžiui, aštuonkojai, taip pat turi sudėtines akis.
Dėl to mokslininkai iš Pensilvanijos universiteto teigė, kad nė vienas iš daugiau nei 1000 egzempliorių, kurie buvo ištirti 2016 m. tyrime, nėra tvirtas įrodymas, kad Tulio pabaisa buvo stuburinis gyvūnas.
Viskas vėl pasikeitė 2019 m., kai Korko universiteto koledžo (Airija) mokslininkai ištyrė cinko ir vario santykį būtybės melanosomose ir padarė išvadą, kad jis labiau atitinka šiuolaikinių bestuburių nei stuburinių.
Japonijos Tokijo universiteto mokslininkai naujame tyrime norėjo padaryti tašką ilgus metus trukusiuose ginčuose ir galiausiai atsakyti į pagrindinį klausimą – kas buvo Tulio pabaisa. Pasak pirmojo tyrimo autoriaus ir doktoranto Tomojuki Mikami, jis ir jo kolegos padarė išvadą, kad stuburinių gyvūnų hipotezė buvo klaidinga ir negali būti pritaikyta Tuliui.
Vienas iš pagrindinių dalykų, pasak mokslininkų, yra tai, kad senovės pabaisa galvos srityje turėjo segmentaciją, kuri tęsėsi nuo jo kūno. Ši savybė nerasta nė vienoje stuburinių giminėje, o tai rodo giminingumą su bestuburiais.
Tyrimo metu mokslininkai ištyrė daugiau nei 150 suakmenėjusių Tulio monstrų ir daugiau nei 70 kitų skirtingų gyvūnų fosilijų, rastų Mason Creek.
Tyrimo rezultatai parodė, kad kai kurios anksčiau nustatytos struktūros iš tikrųjų nebūdingos stuburinių gyvūnų struktūroms:
- trilobulinės smegenys;
- specifinė smegenų kremzlė;
- pelekų spygliai;
- miomerai – raumenų segmentai, užtikrinantys kūno kontrolę.
Dėl to mokslininkai priėjo prie išvados, kad Tulio monstrai tikrai nebuvo stuburiniai, tačiau mokslininkai vis tiek negalėjo nuspręsti, kuriai bestuburių klasei jie iš tikrųjų priklauso.
Tai gali būti bestuburis chordatas, turintis notokordą, bet neturintis tikro stuburo, arba protostomas, kaip sliekas ar sraigė.
Mikami sako, kad sunkumai, su kuriais jis susidūrė klasifikuodamas Tulio pabaisą, rodo, kiek daug įdomių, minkštakūnių būtybių niekada nebuvo išsaugotos kaip fosilijos.
