Su turizmu Kryme per šiuos pusantrų metų didelės problemos. Netgi oficialiais Krymo valdžios pareiškimais, viešbučiai apgyvendinti 50％. Tačiau jie gudrauja. Dešifruoju: jie nepriduria, kad kalba apie tuos viešbučius, kurie atsidarė. Yra šį sezoną nutarusių visai neatsidaryti viešbučių arba atidaryti tik pusę numerių. Prieškariniais metais viešbučių apkrova buvo 96％.

Dempingas toks: jei Gelenžike daugmaž normalus numeris kainuoja 4 tūkstančius rublių, tai Kryme 1,5–2 tūkstančius. Paaiškėjo, kad sveikai mąsto pusė turistų. Likę nusprendė, kad rizikuoti verta. Ir štai šiandien jie privalėjo suprasti, kad rizikuoja savo ir savo vaikų gyvybėmis.

Dėtis, kad nieko nevyksta — ne pozityvus mąstymas, o visai mūsų kartai diegiamas psichikos sutrikimas. Čia reikia psichiatro teirautis, kodėl žmogus vengia realybės. Vertinant blaiviai — taip, atskrieja dronai, juos numuša, tačiau tapo nesaugu, ir jeigu noriu pavojaus išvengti, šeimą reikia išvežti. Tai buvo aišku dar pernai vasarą.

Aš suprantu, kad realybę priimti sunku, matau, kaip daugelis mano pažįstamų nenori su ja taikstytis, netgi savo įpročių keisti. Jeigu penktadieniais jie vaikščiojo į klubą, reikia ir toliau vaikščioti į klubą. Užuot kaupus pinigus, klojus po pagalve, kad būtų iš ko gyventi, jeigu paaiškės, kad rytoj neturėsi darbo. Žmonės ir toliau gyvena iš inercijos.

O jeigu rytoj pašauks — ką padarysi, eis kariauti. Tai fatalizmas, infantilizmas. Daug pažįstamų mano, kad panikuoju, kad visus išdaviau. Aš savo veiksmais neabejoju, tačiau vis viena ramybės neduoda gaslaitingo pojūtis.

„Manau, kad Krymo taip paprastai neatiduos“

Tatjana, 41 m.

Kryme gyvenu nuo praėjusio gruodžio, persikėlėme čia su šeima. Mano vyras iš Krymo, ir kurį laiką gyvenome Belgorode. Jis norėjo į Maskvą, o aš ne — ir taip atsidūrėme Kryme. Aš nuo 2004 metų kiekvienais metais važinėju į Sevastopolį, nė vienų metų nepraleidau. Ir vis šias situacijas stebėjau, kaip sakoma, oflain. Mes ilgai sprendėme savo verslo klausimą Belgorode, ir jį išsprendę, pervažiavome. 2015 metais Belgorodą pradėjo aktyviai tvarkyti: statyti krantines ir Maskvos lygio viešąsias erdves. Lig tol aš gyvenau sostinėje, ir turėjau su kuo palyginti. O čia, Kryme, žinoma, ukrainietiškas palikimas lig šiol pasireiškia. Kai 2018 metais merdėjo mano vyro tėvas, mes su vaiku mašina keliu iš Belgorodo į Sevastopolį pervažiavome visas Krymo statybas. Tokio siaubo kaip Krymo ligoninėse, nemačiau niekur.

Dabar Sevastopolyje vaikų poliklinika, psichinės sveikatos dispanseris jau deramo lygio, tai ten, kur remontas atliktas. Poliklinikos remontuojamos, vyksta statybos, keliai tiesiami, visuose mūsų privataus sektoriaus kiemuose pavartės asfaltuojamos. Centrą pamažėl tvarko lig šiol. Žinoma, dėl miesto architektūrinio plano niekaip neapsisprendžia, tačiau vis viena tapo daug geriau ir švariau.

Kai Krymas buvo Ukrainos, jis buvo ne tiek apleistas, kiek buvo melžiama karve — kas žingsnį visur mokėti reikia. Visur ta reklama, labai daug šiukšlių. Štai, va, gerai pamenu: buvo dar 2005 metai, ir atvykau čia ilsėtis viena, gyvenau svečių namelyje. Kitame numeryje apsistojo pora — vaikinas su mergina iš Donecko. Ir štai mes kartu vaikščiojome, o aš nevalingai piktinausi: kaip gi čia purvina, šiukšlės voliojasi. Galų gale jie neištvėrė ir paklausė: iš kur tu atvažiavai? Pas mus, sakau, Rusijoje, pirmi į gatvę rytais išeina kiemsargiai ir tokios netvarkos nėra, todėl, žinoma, visa tai krenta į akis.

Prieš keturis metus eilinį kartą atvykome atostogauti — žiūrime, nieko sau, mums čia kelią nutiesė. Todėl visus kelius, viską, kas buvo išdaužyta, viską padarė. Pernai visą vasarą pas mus buvo svečiai iš Belgorodo, iš Novosibirsko. Ir sakė, kad mūsų parduotuvėse prekių daugiau, nei žemyne. Pas mus netgi „Coca-cola“ yra, kaip įvežama, nežinau. Atsirado daug vynuogynų, vyndarystė labai gera, tokio klestėjimo anksčiau nebuvo.

Ar galima buvo socialines ir ekonomines Krymo problemas spręsti kitaip? Be prijungimo prie Rusijos, nesant pritarimo iš Ukrainos pusės?

Pavyzdžiui, kad patys Krymo gyventojai kažkaip reikalautų iš savo valdžios vystymo, o ne tiesiog lauktų, kol ateis Rusija ir pradės viską atstatinėti. Visų pirma, lig tol Krymas ilgiau nei 20 metų faktiškai buvo be įstatymų. Čia „90-ieji“ nesibaigė, jie tik progresavo. Buvo ryškus padalinimas į neturtingus ir turinčius valdžią, ir jie vienas su kitu niekaip nebuvo susiję.

Čia niekas niekam nerūpėjo, visi kas sau buvo, mano troba kraštinė. Dabar yra kai kas pyksta, kad tenka įstatymų laikytis. Jau tiesiog taip savo klausimėlių neišspręsi, tvoros vidury gatvės neužtversi. Suprantama, problemų ir dabar užtenka, tačiau jų laipsnis gerokai sumažėjo.

Mano vyras pirmą kartą 2005 metais išvyko iš Sevastopolio, Kyjive gyveno. Paskui 2014 metais išvyko dirbti į Maskvą. Rusišką pasą gavo. Ukrainietišką pasą irgi turi, jo niekas neatėmė. Tačiau jis save visada rusu laikė. Sevastopolis gi niekada savęs Ukraina nelaiė, čia visada kalbėjo, kad tai „rusų jūreivių miestas“.

Kai mūsiškiai paliko Chersoną, sakiau, reikia eiti leidimo ginklui. Aš nenoriu iš čia išvažiuoti. Vyras, žinoma, sako, kad jeigu čia pradės raketos atskrieti, susirinksim daiktus ir išvyksim. Tačiau aš sakau, kad niekur nevažiuosiu, man čia gerai.

Kai pirmą kartą sprogdino tiltą, čia buvo mano mama, ir ji, savaime aišku, supanikavo. Mes nuvažiavome, produktų prisipirkome, į mašiną degalų prisipylėme. Ir štai lig šiol tuos produktus baiginėjam, niekas iš parduotuvių nedingo. Ir šiandieninis sprogimas ant tilto apsisprendimo gyventi čia niekaip nepaveiks.

Aš netikiu, kad Ukraina pajėgs atsiimti Krymą kariniu būdu. Ne, ji to nepadarys. Aš galvoju, kad Krymo tiesiog taip neatiduos. Jį atiduos, tik jeigu žlugs visa Rusija, kai ją pradės dalinti į Tolimųjų Rytų, Uralo, Maskvos respublikas.

Aš veikiau tikiu tuo, kad iki Kyjivo visą Ukrainą paims. Ir visi čia tik to laukia. Ir tada viskas baigsis.

Iš čia daug žmonių važinėja atstatinėti naujas teritorijas, jie laukia, kada žlugs „valstybė 404“. Ukrainos čia niekas nemyli ir valstybe nepripažįsta. Vienu metu, po 2014 metų, buvo populiarus juokelis „Kas ten pas chochlus?“ Dabar jau tapo neįdomu, kas ten pas juos.

Čia yra draugai, kuriuos tarnyba pervedė iš Uralo. Iš pradžių jie irgi piktinosi: kaip gi taip, jėga atėmė, taip negalima buvo daryti, reikėjo kitaip. Na, štai pagyveno čia, pažiūrėjo, padirbo ir suprato, kad Krymas — tai ne Ukraina. Tad nepatenkintų aš čia nemačiau. O pliažai tapo tik geresni.

Net jeigu tiltą visiškai sugriaus, manau, Krymas ir be jo ilgai prasilaikys. Kažkaip jis gi egzistavo, kol jį statė. Galų gale, dabar dar galima važiuoti žeme. O tie, kas mano, kad rusai Kryme neteisėtai — tai jų problema. Jie nieko dėl Krymo nedarė, sunaikino tokią gražią vietą.

Ukrainiečiai — tai kaip jaunėlis brolis, kuris ne tas knygas skaitė.

republic.ru

* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis.

Komentarai ()