Atgal į praeitį. Tai visiškai įmanomas siekis. Tereikia nukakti į Gomeros salą ir pakilti į aukščiausią jos vietą – Garachonajaus kalną. Pačioje viršukalnėje plytintys lauramedžių miškai auga tokie pat, kokie buvo prieš 10 tūkstančių metų.

Reliktiniai salos miškai

Gomera – pati žaliausia iš Kanarų archipelago salų. Jų yra dvidešimt, tačiau gyvenamos tik septynios. Pačios didžiausios ir žinomiausios – Tenerifė, Gran Kanarija – pasaulyje garsėja kaip turistų rojus. Amžina vasara ištisus metus pritraukia gausybę poilsiautojų iš visų pasaulio kampelių. Tačiau viena mažiausių, užimanti tik 370 kv. km, Gomera nėra tokia triukšminga ir pertekusi turizmo industrijos malonumų, kaip kitos Kanarų salos. Ji unikali tuo, kad čia karaliauja visiška gamtos ir žmogaus harmonija. Tai švarus ir tyras civilizacijos nesudarkytas pasaulis.

Kanarų salos yra vulkaninės kilmės, todėl kalnuotas jų peizažas yra nusėtas lavos uolų, juodai pilko smėlio, o jų krantus skalauja švarus Atlanto vandenynas ir švelnią šilumą visus metus lieja saulė. Ispanijai priklausančios Kanarų salos gyvena tik iš turizmo ir šiek tiek – iš žemės ūkio. Ne išimtis ir Gomera. Tačiau skirtumas tas, kad joje nėra agresyvaus turizmo, vyrauja natūrali gamta ir savitas gyvenimo būdas.

Gomera ypatinga tuo, kad čia tebeauga pirmapradžiai lauramedžių miškai ir unikalios augalų rūšys. Mokslininkai teigia, kad tokia augalija, kokia vyrauja Garachonajaus kalne, iškilusiame 1 497 m virš jūros lygio, prieš paskutinį ledynmetį buvo būdinga Viduržemio jūros regionui. Tačiau dėl klimato kaitos ir žmogaus veiklos beveik niekur kitur pasaulyje, išskyrus Gomerą, tokie senoviniai miškai neišliko.

Ūkuose paskendusi sala

Garachonajaus kalno lauramedžių girios, primenančios neįžengiamas džiungles, užima 10 proc. visos salos teritorijos, apie 4 tūkst. ha plotą. Ši teritorija, esanti pačioje aukščiausioje salos dalyje – tai 1981 m. įsteigto Garachonajaus nacionalinio parko valdos. Parkas 1986 m. buvo įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.

Kaip per kelis tūkstantmečius, o gal net milijonus metų išliko senoviniai miškai? Tai lėmė ypatingos Gomeros salos oro sąlygos. Mokslininkai tvirtina, kad bent du milijonus metų salos nepurtė žemės drebėjimai, negrasino veržtis vulkanai, o kalno viršukalnėje visada tvyro savitas, šiltnamio sąlygas primenantis klimatas. Gomeros kalnuose nuolat sklando debesys ir lengvi rūkai, susiformuojantys susidūrus vėsiems Atlanto vėjams su šiltais brizais. Tokiu būdu susidaro daug drėgmės, kuri ir padeda vešėti lauramedžiams, kerpėms, samanoms, daugybei kitų rūšių medžių bei smulkiesiems augalams.

Į Gomerą galima patekti laivais arba lėktuvais. Saloje yra nedidelis oro uostas. Tačiau bene populiariausias susisiekimo būdas – kelionė keltu iš Tenerifės, kuri užtrunka apie 45 minutes. Tenerifę yra pamėgę ir lietuviai, todėl dažnas nepraleidžia progos susipažinti su Gomeros sala. Jos tamsuojantys kontūrai vandenyne aiškiai regimi tiesiog iš pietinės dalies Tenerifės paplūdimių.

Tradicinė žemdirbystė traukiasi

Jeigu pasirinksite lietuviškas turizmo kompanijas, kelionė vienam žmogui keltu, paskui – autobusu kainuos apie 70 eurų. Beje, vietiniai turizmo organizatoriai siūlo mažesnę kainą, be to, galima išsinuomoti automobilį ir keliauti savarankiškai.

Bet kuriuo atveju visą dieną trunkanti išvyka nepalieka abejingų ir viršija didžiausius lūkesčius, kam įdomus ir reikšmingas darnus gamtos pasaulis.

Milžiniškas garsios Anglijos laivų bendrovės „Fred.Olsen“ keltas, talpinantis gausybę žmonių ir automobilių, skrodžia vandenis vis artėdamas prie Gomeros. Pirmas įspūdis pagrindiniame uoste, salos sostinėje San Sebastiane, gali būti apgaulingas: kurgi ta žaluma? Tačiau stačios uolos su reta augalija – tik miesto prieigose. Vos pajudėjus kalnų serpantinais gilyn į salą, įkalnėse ir slėniuose atsiveria sodriai žalias kraštovaizdis.

Gomeros saloje gyvena tik kiek daugiau nei 20 tūkst. gyventojų. Tačiau kalnuotame peizaže išsibarstę miesteliai ir maži kaimai turi du privalomus dalykus: bažnyčią ir puikiai įrengtą futbolo aikštę.

Čia gyvenantys žmonės, be turizmo, dar verčiasi žemdirbyste. Todėl ten, kur stūkso vos keli nedideli nameliai, aplink būtinai spiečiasi specialiai įrengtos terasos su žeme, kuriose auginamos daržovės ir vaisiai. Kalnuose pastatyti terasas ir auginti derlių – alinantis darbas, tad tradicinė žemdirbystė tolydžio mąžta. Jaunimas renkasi miestus, nemažai Gomeros salos gyventojų keliasi dirbti į vos per 21 kilometrą esančią Tenerifę.

Lietuviška pieva viršukalnėje

Norint pasiekti Garachonajaus nacionalinį parką, kalnų keliais teks įveikti apie 9 kilometrus. Įdomu, kad nedidelėje saloje įviji kalnų keliai puikiai įrengti, o vairuotojai įgudę atlikti neįtikimus viražus.

Kuo aukštyn, tuo daugiau vešlių medžių ir krūmų. Abipus kelio driekiasi mišrūs ir gūdūs miškai. Važiuojant iš nežinia kur nukrinta toks tirštas ūkas, kad, rodos, plauki lyg pro vatą. Taip yra todėl, kad ant kalno tiesiog pasikabina debesys, nešdami palaimingą drėgmę klestinčiai augalijai.

Pačioje Garachonajaus viršukalnėje – erdvi automobilių stovėjimo aukštelė. Iš čia kelias veda į pačią lauramedžių miško tirštumą. Iš tolo lauramedžiai primena labai tankius lietuviškus karklynus ar alksnynus. Bet tik iš toli, nes lauramedžiai nepalyginamai aukštesni ir tankesni. Staiga prieš akis išnyra akinamo sodrumo žalių dobiliukų nusėta laukymė su ratu sudėtais akmenimis. Kažkas sako, kad, apėjus šiuos akmenis, gali išsipildyti slapčiausi norai. Akivaizdu, kad akmenys turi senąsias pagonybės ritualines reikšmes. Šis dobiliukų pievos peizažas tiesiog pritrenkia, nes jis be galo primena Lietuvą. Šitokio vaizdo tikrai niekas nesitikėjo pamatyti egzotiškoje Gomeros saloje.

Vaiduokliška medžių karalija

Pasukus į šoną nuo dobiliukų laukymės platus takas atveda prie Garachonajaus nacionalinio parko informacinio centro pastato. Jame nemaža ekspozicija apie parko istoriją, augalijos ir gyvūnijos įvairovę, veltui dalijami išsamūs informaciniai lankstinukai keliomis kalbomis.

Aplink plytintis lauramedžių miškas primena fantastinio ar siaubo filmo dekoraciją. Nežinia kokių amžių senumo medžių kamienai ir šakos apaugę kerpėmis, samanomis, jos išsidraikiusios lyg milžiniški voratinkliai. Visiškai baugu eiti gilyn į mišką. Į jį dauguma turistų žvalgosi tik nuo takų. Atrodo, kad įžengęs į gilumą gali tiesiog skradžiai prasmegti paslaptingose žaliose džiunglių gelmėse. Augalijos įvairovė tokia turtinga ir keista, kad joje susigaudyti gali tik dideli jos žinovai. Tai savita ekosistema, kuriai atstovauja unikali, pasaulio evoliuciją liudijanti augalija.

Ne vienas smalsuolis fotografuojasi prie milžiniškos „saulėgrąžos“. Tai toks beveik trijų metrų sumedėjęs stiebas su ryškiai geltonais žiedais. Koks šio augalo pavadinimas, neteko sužinoti nei Gomeroje, nei Lietuvoje.

Sakoma, kad tamsiais vakarais niekas nedrįsta vaikščioti lauramedžių miškais. Neva čia veikia paslaptingos magiškos jėgos. Kita vertus, koks beprotis naktį grūsis suktais kalnų keliais į pačią kalno viršūnę, kur sutiks tik miško žvėris ar paukščius.

Lauramedžių miškas tankus, pilnas išvartų, jo, galima sakyti, neliečia žmogaus ranka, tausodama šį gamtos kampelį begalinei amžinybei.

Skaniausi pasaulyje bananai

Gomeros sala turi dar vieną įžymybę. Tai – bananai. Kalnuotoje vietovėje išaugusi kanarietiška bananų rūšis laikoma bene vertingiausia pasaulyje.

Iš tikrųjų Gomeroje tarpstantys bananai iš išorės neatrodo kuo nors ypatingi. Ne ryškiai geltoni, o žalsvi, nedideli. Tačiau jų skonis iš tiesų neprilygstamas. Beje, jų yra tekę matyti ir viename lietuviškame prekybos centre. Tada buvo sunku suvokti, kodėl bananų kilogramas kainavo gerokai per 20 litų. Pasirodo, tai buvo iš Gomeros salos atvežti vaisiai.

Bananų plantacijos plyti kalnų slėniuose, o surinkti vežami į pirmą didesnį miestelį ir bemat iškeliauja į didįjį Gomeros uostą. Iš čia – tiesiai į įvairias pasaulio šalis.

Gomera garsėja ir palmių medumi. Palmių, iš kurių surenkami sakai ir gaminamas medus, saloje auga apie 250 tūkst. Šis medus primena stipraus skonio karamelę, naudojamas kaip saldiklis, teigiama, kad labai naudingas sveikatai.

Čia gyveno Kolumbas

Aplankyti Gomerą ir neišgirsti unikalios „silbo“, tai yra švilpimo kalbos, tas pats, kaip būti Romoje ir neišvysti popiežiaus. Kadaise susišvilpdami kalnuose bendraudavo piemenys. Sakoma, kad Franko diktatūros laikais švilpimas buvo uždraustas, kad nebūtų perduodamos slaptos žinios. Vienoje iš Gomeros kaimo kavinių teko girdėti šią kalbą. Padavėjas, paprašytas pašvilpti ne tik ispaniškai, bet ir lietuviškai, puikiai su šia užduotimi susidorojo. Vyrukas švilpesiu labai tiksliai atkartojo lietuviškos frazės melodiją ir ritmiką, todėl buvo galima atpažinti žodžius. Švilpimas laikomas salos kultūros paveldu, todėl jo privalomai mokoma mokyklose.

Nors Gomerą daugiausia lanko vienos dienos turistai, vis labiau populiarėja kaimo turizmas. Natūrali gamta be jokios civilizacijos taršos ypač vilioja skandinavus, vokiečius, kurie čia mėgsta praleisti visą šaltąjį Europoje laikotarpį. Vieniši pėsti keliautojai Gomeros kalnuose ir keliuose – įprasta salos peizažo sudėtinė dalis.

Dar viena priežastis aplankyti Gomerą – tai vos 8 tūkst. gyventojų turinti sostinė San Sebastianas, kuriame gyveno Kristupas Kolumbas. Jo nedidelis dviejų aukštų namelis yra visai netoli uosto. Pirmame aukšte veikia ekspozicija, antrajame – meno parodų erdvės. Netoli jo – bažnyčia, kurioje K. Kolumbas šventino vandenį ir vyną prieš išplaukdamas atrasti Indijos. Kaip žinome, atrado Ameriką.

Atradimo džiaugsmą dovanoja ir žalioji Kanarų sala Gomera.

Žurnalo turinys

• Turinys 6
• Redakcijos skiltis
  Ar „vien tik auksas valdo mus“? 7
• Ta akimirka žavinga
  Aukščiausias Lietuvos medis 8
• Nemirtingo žingsnio taktu
  H. Radauskas. Sutemos 9
• Miškas ir mes
  Šalies miškų urėdų pasitarimas 10
  Dvasinės jungties ąžuoliuikas 13
  Kas naujo pasaulyje 15
• Pokyčių verpetuose
  A. Kuliešis. Lenkijos miškai 16
  Z. Bitvinskaitė. Lenkija. Nepralenkiami Europoje gamtos reliktai 18
  J. Bačelienė. Švedai mėgsta burtis į draugijas 20
• Savas miškas
  A. Kazitėnas. Turi mišką – prižiūrėk 22
  Klausimai 26
• Technika
  A. Patašius. Vaistai plieninei širdžiai 28
  A. Juodzevičienė. Mikliausias šalies medkirtys 32
• Medis ir verslas
  D. Srėbaliūtė. Viltis – agromiškininkystė ir biomasė 34
  Skelbimai 38
  Medienos kainos 41
• Medžioklė
  V. Ribikauskas. Medžioklė nokstant javams 42
  V. Masilinskas. Anykštijos krašto medžioklės trofėjai 46
• Knygų lentyna
  Gamtos vaistinė 47
• Mūsų žosmė
  Apie adresus (2) 47
• Pirma buvo žodis
  V. Stundys. Laisvės viltys ir mūsų realybė 48
• Būkime sveiki
  J. Skonsmanas. Miško žiedai su jūros ašaromis 50
• Medis ir aplinka
  V. Skafaru. Magiškas Apeninų pasaulis 52
  S. Nemeikaitė. Gomera: tikrai darnus ir žalias pasaulis 56
• Jaunuolynas
  Giliukų skiltis 60
• Iš raudonoji knygos
  Erelis rėksnys 61
• Mano medis
  J. Vaiškūnas: „Be miško - kaip žuvis be vandens“ 62
• Juokai
  Dangoraižis 63

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Sigita Nemeikaitė

Komentarai (0)