Praeitoje dalyje aprašėme Alberto Einšteino gyvenimą po mokyklos baigimo. Apžvelgėme jo laisvės metus, savamokslišką veiklą, studijos metus bei profesinės karjeros pradžią. Tačiau bendrai kalbant galime pasakyti, kad iki šiol aprašėme Albertą iki specialiosios reliatyvumo teorijos.

Jeigu dar neskaitėte pirmųjų straipsnio dalių, priminsime jų nuorodas: pirmoji dalis ir antroji straipsnio dalis.

Šiandien, jau trečioje straipsnių ciklo dalyje aprašysime Alberto gyvenimą po specialiosios reliatyvumo teorijos paskelbimo. Jo gyvenimas pasikeitė iš esmės: nuo netvirtos profesinės į stabilią akademinę karjerą. Tačiau asmeninis gyvenimas nesiklostė taip sėkmingai, kaip profesinis.

Iš patentuotojo į profesorius

Alberto Einšteino karjera prasideda nevienalaikiškai: profesinis tapsmas klebekščiuoja gerokai atsilikdamas nuo mokslinio. Ilgus metus į mokslą gilinasi laisvalaikiu po keturiasdešimt aštuonias valandas trunkančios darbo savaitės patentų biure.

Jau nuo paauglystės jam pažįstamas dviejų laikrodžių, kurie tiksi jo sieloje, jausmas. Moksle kitus yra toli pralenkęs, o karjeros dalykuose smarkiai atsilieka. Jo kaip fiziko biografija prasideda gerokai prieš 1905 m., o kaip profesoriaus - tik 1909 m. rudenį. Iki tol jau buvo kartą pasiūlytas Nobelio premijai gauti. Tačiau ji suteikiama tik 1922 m.

1906 m. kovo mėnesį patentų biure jis pakeliamas “antrosios klasės ekspertu” ir nuo šiol gauna 4500 frankų per metus.

Nors reliatyvumo teorija kaip tik tuo metu skinasi kelią į pasaulį, tačiau Einšteinas vis labiau nepatenkintas savo dvilype padėtimi, verčiančia derinti darbą patentų biure su tyrimais laisvalaikiu. Todėl 1908 m. šis pabando gauti matematikos mokytoją vietą Ciuricho gimnazijoje. Deja, Einšteinas neįveikia net pirminės atrankos iš dvidešimt vieno prašymo.

Vilties, kad pakvies kuris nors universitetas nebeturi, todėl ir toliau kuičiasi biure eidamas “patentavimo tarno” pareigas. Tačiau netrukus viskas pasikeičia. Ciuricho universitete įsteigiamas ekstraordinarinio profesoriaus etatas, nes iki šiol vienintelį fizikos profesorių išrinko universiteto rektoriumi.

Bandomoji Einšteino paskaita buvo tokia sėkminga, kad iškart po jos Einšteinas išsireikalauja 4500 frankų per metus iš universiteto ir paskaitos klausytojų atskirai. Naujos pareigos su aštuoniomis privalomomis pedagoginio darbo valandomis per savaitę užima daugiau laiko nei tarnyba patentų biure.

Pasaulinė žvaigždė

Nors Einšteinas jaučiasi patenkintas, bet ilgainiui prasideda derybos dėl dar palankesnių darbo sąlygų. 1913 m. liepos mėnesį Einšteinui pasiūloma tapti garbingos Prūsijos mokslų akademijos nariu.

Laikydamiesi senos tradicijos balsuoti baltais ir juodais rutuliukais “fizikos ir matematikos klasės” nariai priėmė dėl jo sprendimą. Rezultatas buvo stulbinamas. Alberto naudai įmestas dvidešimt vienas baltas rutuliukas ir tik vienas juodas. Kas jį įmetė, nežinoma.

Metinė Einšteino alga bus 12 tūkst. markių. Negana to, jei Einšteinas sutiks, gaus ordinarinio profesoriaus vietą Frydricho Vilhelmo universitete be pedagogo pareigų. Ar kada nors skaitys paskaitas ir ves seminarus, spręs pats.

Kai Prūsijos akademija 1913 m. lapkritį oficialiai praneša apie išrinkimą nariu, atsakomajame laiške Einšteinas mokosi būti kuklus: “Pagalvojus, kad kiekviena darbo diena rodys mano mąstymo silpnybę, šį pripažinimą galiu priimti šiek tiek baimindamasis”.

Perspektyva neturėti oficialių pareigų ir toliau plėtoti bendrąją reliatyvumo teoriją, matyt, bus padėjusi apsispręsti. Tačiau ne dėl to berlyniečiai jį atsiviliojo. Nauji kolegos iš Einšteino laukia įžvalgų, svarbių atomo teorijai, kurias jie tikisi panaudoti praktiškai technikoje, pramonėje bei naujose gamybos srityse.

Nuo šiol eidamas tokias savo pareigas Einšteinas taps pasauline garsenybe ir jų atsisakys (priverstinai) tik po devyniolikos metų dėl politinių priežasčių. Aukščiau kilti nėra kur.

Kova dėl pinigų ir vaikų

Tačiau asmeninis gyvenimas klostosi ne taip sėkmingai, kaip profesinis.

Berlynas, Anhalto geležinkelio stotis, 1914 m. liepos 29 d., trečiadienis, maždaug devinta valanda vakaro. Tą blausų, lietingą popietį pučia gaivus šiaurės rytų vėjas. Kioske ties geležinkelio aikšte plaikstosi tituliniai segtukais pritvirtintų laikraščių lapai, skelbiantys apie pasaulinio karo pavojų.

O perone prie pietų kryptimi išvykstančio traukinio išgyvendamas skaudžiausią pralaimėjimą savo gyvenime stovi trisdešimt penkerių metų Albertas Einšteinas. Priešais jį - atsisveikinti priversta šeima. Žmonai Milevai Merič (su kuria ruošiasi skirtis) jis atsuka nugarą, tačiau pabučiuoja savo sūnus - dešimtmetį Eduardą ir keturmetį Tedį.

Einšteinas nevadovauja jokiam institutui, beveik neturi pareigų, mažai bendrauja su išoriniu pasauliu, dirba užsidaręs savo tylioje celėje per naktis ir kartais parašo vieną kitą laišką savo buvusiems kolegoms (suprask, laisvalaikis).

Pareiga išlaikyti šeimą ir gerai uždirbantį Einšteiną atveda prie bankroto ribos. Kaip ir daugybei kitų vyrų, taip ir jam tenka pripažinti, kad iširusi santuoka kainuoja brangiau nei gyvenimas kartu ar laisvės išpirkimas skyrybomis. Tačiau kova dėl pinigų yra niekis, palyginti su karu dėl vaikų.

Iškart po atsisveikinimo 1914-ųjų vasaros viduryje Mileva Merič savo vaikams ėmė daryti įtaką, nukreiptą prieš jų tėvą. Štai vienas Alberto laiškas: “Jūsų išlaikymu yra dosniai pasirūpinta, todėl tavo nuolatinius mėginimus išplėšti iš manęs viską, ką turiu, laikau negarbingais. Jei prieš dvyliką metų būčiau tave pažinęs tokią kaip dabar, būčiau vertinęs visai kitaip”.

Tačiau padėtis tik blogėja. Nepaliaujame baimė prarasti sūnus, kaip ir daugeliui tėvų, virsta baisiausia neapykanta nekontroliuojamai, vienai vaikus auginti priverstai motinai. Tokie pykčiai vyko dar ilgai, iki pat oficialiųjų skyrybų pasirašymo 1919 metais.

Albertas kaip politikas

Savo profesinės karjeros pradžioje Albertas kiurkso savajame mokslo sraigės namelyje ir ta izoliacija teikia jam palaimą. Tačiau 1915 m. rudenį, kai išgyvena sunkiausią savo teorijos krizę, jis iškiša savo galvą ir pradeda savo, kaip politiko (netiesiogine prasme) karjerą - Berlyno Getės sąjungai parašo straipsnį “Mano nuomonė apie karą”.

Tada pirmą kartą atsiskleidžia radikalios - tikrai šiuolaikiškos - politinės jo pažiūros. Netrūksta rašytinių įrodymų (daugiausia, laiškų), kuriuose jis vis pasišlykšti modernybės praraja. “Visa mūsų technikos, apskritai civilizacijos, pažanga panaši į patologinio nusikaltėlio rankoje laikomą kirvį” - kartą skundėsi kolegai.

Tik nuo 1918 m. vidurio ima reikštis politikoje taip, lyg joje būtų dalyvavęs jau pusę gyvenimo. Tų metų pradžioje jis iškopė į devintą poziciją trisdešimt vieno žymių pacifistų ir socialdemokratų sąraše.

Praėjus keturioms dienoms po 1918 m. lapkričio revoliucijos Einšteinas pirmą kartą pasako viešą politinę kalbą vienoje prieš karo pabaigą atsikūrusios Naujosios tėvynės sąjungos sueigoje: “Draugai ir draugės! Leiskite senam demokratui, kuriam nereikėjo iš naujo mokytis, tarti kelis žodžius” - išdidžiai jis pradeda savo kalbą.

Savo kalboje stulbinamai toliaregiškai jis įspėja, “kad nereikia senosios klasinės tironijos iš dešinės keisti klasine tironija iš kairės. Nepasiduokite keršto jausmų skatinamai pražūtingai nuomonei, kad su prievarta reikia kovoti prievarta, kad laisvei į tautiečių galvas įkalti būtina laikina proletariato diktatūra”.

Taika Einšteiną sparčiai apsvaigina, tačiau politinio naivumo ir, retai atvejais, politinės nekompetencijos jam netrūksta. Po pirmojo pasaulinio karo žavėdamasis besikuriančia Vokietijos Respublika jis pasakė: “Pasiekta kažkas didinga. Karinė religija dingo. Manau, ji nebegrįš”.

Išsiskyrimas su tėvyne

Albertas Einšteinas niekada nebuvo vienareikšmiškai vertinamas Vokietijos Respublikos bičiulis. Nuo 1923 m. jo politinę veiklą registruoja “viešosios tvarkos priežiūros reichskomisaras”. Nuo 1926 m. jis įtraukiamas į “įtariamų asmenų, kurie reiškiasi politikoje”, kartoteką.

Albertas turėjo ryšių su Vokietijos komunistų partijai artima “Tarptautine darbininkų pagalba”. Geram reikalui jis savo vardo negaili, o apie galimus nemalonumus nė negalvoja. Nors jo mąstymas vis labiau krypsta link kairiųjų politikos, o politinis klimatas Vokietijoje - į dešinę, radikaliu marksistu ar leninistu niekada netapo.

Nors politinė Einšteino veikla neretai laikoma naivia ir diletantiška, bet vienu atžvilgiu jis lieka sau ištikimas iki Veimaro Respublikos pabaigos: kaip “karingas pacifistas” palaiko iki šiol ginčijamą požiūrį, kad “kareiviai yra žudikai”.

Savo dažnai spontaniškomis, neapgalvotai išsakytomis idėjomis ir jų prieštaringumu jis dažnai šokiruoja visuomenę. Grynas pacifistas jis, antra vertus, pripažįsta mirties bausmę - neprieštarauja, kad nevertingi ar net kenksmingi individai būtų žudomi. “Gyvybę vertinu labiau kaip kokybę, o ne kiekybę” - teigia Albertas Einšteinas.

Dabar Einšteinas turi priešų ne tik fizikoje, bet ir politikoje, todėl 1933 m. jam tenka atsisveikinti su Vokietija visiems laikams. Tuo metu, kai Hitleris tampa reichskancleriu, naciai jau buvo nusitaikę į Einšteiną, gyvą ar mirusį. Kalbėta, kad jie net buvę už jo galvą nustatę atlygį.

Apie paskutinį Alberto Einšteino gyvenimo etapą Jungtinėse Valstijose kitoje, jau paskutinėje šio straipsnių ciklo dalyje.

Komentarai (4)