Tyrimas atskleidė paprastą būdą, kaip atpažinti melagį ()
Tyrimai atskleidė paprastą metodą, padedantį atpažinti melagius: paprašykite „įtariamojo“ atlikti papildomą užduotį klausinėjant jo apie pasirinktą dalyką, ir galėsite tiksliai nustatyti, ar jis sako tiesą, ar ne, rašo „IFLScience“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ankstesni tyrimai parodė, kad buvimas nesąžiningu ir apgaudinėjimas gali papildomai apkrauti smegenis ir pareikalauti gerokai daugiau kognityvinės energijos nei paprasčiausias tiesos sakymas. Tyrėjai mano, kad davus žmogui papildomą užduotį, kurią jis turi atlikti atsakinėdamas į klausimus, jam bus sunku sutelkti kognityvines pastangas, reikalingas istorijoms išgalvoti, todėl jo melas taps ne toks „nušlifuotas“ ir lengviau pastebimas.
„Per pastaruosius 15 metų įrodėme, kad melą galima aptikti pergudraujant meluojančius asmenis. Parodėme, kad tai galima padaryti priverčiant meluojančius asmenis paskirstyti dėmesį tarp teiginio formulavimo ir antrinės užduoties, – sakė tyrimo autorius Portsmuto universiteto (Jungtinė Karalystė) Psichologijos katedros profesorius Aldertas Vrijus. – Mūsų tyrimas parodė, kad ir tiesa, ir melas gali skambėti vienodai įtikinamai, jei meluojantiems asmenims suteikiama gera galimybė pagalvoti, ką sakyti. Kai galimybė pagalvoti tampa mažesnė, tiesa dažnai skamba patikimiau nei melas. Mūsų eksperimento metu melas skambėjo mažiau įtikinamai nei tiesa, kai apklausiamieji turėjo atlikti šalutinę užduotį ir jiems buvo pasakyta, kad ši užduotis yra svarbi.“
Ši įžvalga pateikta tyrime, kurį atliko Portsmuto universiteto psichologai.
Komanda tyrimui surinko 164 žmones. Tyrimo metu pirmiausia dalyvių buvo klausiama apie jų palaikymo arba nepritarimo lygį įvairiomis prieštaringai vertinamomis naujienų temomis.
Po to dalyviai atsitiktine tvarka buvo paskirti vaidinti tiesos sakytojus arba melagius. Kai buvo klausiama apie jų požiūrį į prieštaringai vertinamą temą, tiesos sakytojai paprasčiausiai atskleisdavo savo tikruosius jausmus tam tikru klausimu, o melagiai pateikdavo melagingą informaciją.
Tada tyrėjai turėjo atspėti, kas buvo nuoširdus, o kas melavo. Kad dalyviai būtų paskatinti, jiems buvo pasakyta, jog jie gali laimėti piniginį prizą, jei sėkmingai įtikins tyrėjus savo pozicija.
Dviejų trečdalių dalyvių taip pat buvo paprašyta įsiminti automobilio registracijos numerį, kol tyrėjai klausinėjo apie jų požiūrį konkrečia tema. Pusei šios grupės dalyvių taip pat buvo pasakyta, kad ši užduotis yra ypač svarbi.
Apskritai rezultatai parodė, kad melagių pasakojimai buvo suvokiami kaip mažiau tikėtini ir mažiau aiškūs nei tiesą sakančiųjų, ypač tada, kai meluojantiems buvo duota šalutinė užduotis ir pasakyta, kad ji yra svarbi.
„Rezultatų modelis rodo, kad antrinių užduočių įtraukimas į pokalbį galėtų palengvinti melo atskleidimą, tačiau tokias užduotis reikia įtraukti atsargiai, – aiškino profesorius A.Vrijus. – Atrodo, kad antrinė užduotis bus veiksminga tik tuo atveju, jei melo sakytojai jos nepamirš. Tai galima pasiekti arba pasakant apklausiamiesiems, kad antrinė užduotis yra svarbi, kaip parodyta šiame eksperimente, arba pateikiant antrinę užduotį, kurios negalima pamiršti (pavyzdžiui, vairuoti automobilį). Mažai tikėtina, kad antrinės užduotys, neatitinkančios šių kriterijų, palengvins melo demaskavimą.“
Parengta pagal „IFLScience“.
