Tuo tarpu Van Gogo meninis palikimas, priešingai, pribloškia emociniu ryškumu, tačiau vaikystėje ir jaunystėje dailininkui pasireiškė tam tikri autistiniai bruožai. Lygiai kaip Einsteinas ir Wittgensteinas, jis nebuvo vunderkindas. Biografai aprašo jo keistą žmonių šalinimąsi su dažnomis isterikomis ir vaikščiojimus laukuose vienumoje. Jo dailininko talentas pasireiškė tik sulaukus dvidešimt septynių, o lig tol spėjo susiformuoti daugelis Aspergerio sindromo bruožų. Van Gogas buvo šiurkštus ir netašytas. Štai kaip jo kalbėjimo manierą aprašo Vernonas W. Grantas, knygos ( Great Abnormals) autorius: „Jo balse skambėjo įtampa ir kažin koks nervinis švokštimas. Jis buvo visiškai pasinėręs į tai, ką kalba, nė kiek nesirūpindamas aplinkinių interesais ar patogumu“. Tai labai primena autizmą turinčio žmogaus kalbą. Van Gogas troško įgyti savo egzistavimui aukštesniąją prasmę, būtent todėl jis ima tyrinėti dailę. Ankstyvųjų jo darbų modeliais tampa dvasia jam artimi darbininkai. Granto nuomone, jam visą gyvenimą nepavyko suaugti, atsižvelgti į aplinkinių žmonių poreikius ar jausmus. Jis sugebėjo mylėti abstrakčią žmoniją, tačiau, kai tekdavo turėti reikalų su konkrečiais žmonėmis, „tapdavo nekantrus dėl savo uždarumo“.

Ryškios ir džiugios spalvos jo drobėse atsirado po to, kai atsidūrė gydykloje. Paletės pokytį, kai jo niūrius tonus pakeitė spalvos, gali paaiškinti epilepsijos išsivystymas. Priepuoliai transformavo jo suvokimą. „Žvaigždėtas dangus“ su danguje besisukančiomis spiralėmis iš dalies perteikia kai kuriems autistiškiems žmonėms, pasireiškiančius vizualinius sensorinius iškraipymus. Žmogui su ASD atrodo, kad daiktų kraštai vibruoja, tačiau tai ne haliucinacijos, o suvokimą iškreipiantis sensorinis chaosas.

Microsoft vadovas Billas Gatesas — dar vienas žmogus su autistiškais bruožais. Ši mintis pirmiausia į galvą atėjo žurnalo Time darbuotojams po to, kai jie aptiko paraleles tarp savaitraštyje The New Yorker publikuoto Oliverio Sackso straipsnio apie mane ir ten pat pasirodžiusios Johno Seabrooko apybraižos apie Gatesą. Ir ten ir ten minimas sūpavimasis ir socialinio bendravimo įgūdžių trūkumas. Gatesas supasi pirmyn atgal verslo derybose ar skrisdamas lėktuvu, o autistiški vaikai ir suaugusieji supasi, siekdami sumažinti įtampą ir nusiraminti. Yra ir kitų ASD užuominų: Gatesas vengia tiesioginio akių kontakto ir nemoka elgtis viešumoje. Seabrookas rašė: „Geros manieros — tai ne apie Billą Gatesą. Graži ir taisyklinga rašysena irgi ne jam“.Vaikystėje jis buvo tipiškas, fotografinę atmintį turintis savantas, galėjo mintinai cituoti Biblijos skyrius be klaidų. Jo kalbos intonacijos skurdžios. Savo amžiui jis atrodo labai jaunai, kaip amžinas berniūkštis. Apie rūbus ir asmeninę higieną jis, atrodo, visai negalvoja.

Autistiški bruožai žmogui suteikia galimybę taip koncentruotis į vienintelį pasirinktą tikslą, kad jį būtinai pasiekia. Pirmojo autistiškus vaikus aprašiusio Hanso Aspergerio nuomone, jų potencialas itin didelis ir jie neretai labai daug pasiekia specializuotose mokslo srityse. Aspergerio sindromą turintis žmogus gali daug pasiekti, jei ligos nelydi intelekto pažeidimai ar nedaro jo pernelyg užsiciklinusiu. Pats Aspergeris pabrėždavo, kad riboti interesai ir netgi stereotipija gali tapti rimtu pliusu ir lemti išskirtinius pasiekimus.

Dabar einsteinai – didelė retenybė. Gal jiems visiems prastai sekasi mokykloje ar atkrenta dėl privalomų testų, stojant į magistrantūrą? Aš pati matematikos skyriuje ten visiškai susikirtau, tad į aspirantūrą patekau, kaip jau minėjau, per atsarginį įėjimą. Vidurinėje mokykloje mano pažymiai buvo prasti, kol nebuvo motyvacijos, tačiau tai nutiko tik paskutinėje klasėje. Koledže biologija ir psichologija sekėsi gerai, o štai prancūzų kalba ir matematika man nesisekė.

Didieji genijai apdovanoti netolygiai: kažkas viena, susijusio su jų talentu, jiems pavyksta puikiai, o kažkas visai prastai. Stodamas į magistrantūrą Princetono universitete, būsimasis Nobelio premijos laureatas Richardas Feynmanas gavo blogus anglų kalbos ir istorijos pažymius. Jo fizikos balas buvo aukščiausias, o štai humanitarinių dalykų įvertinimas buvo tarp prasčiausių: dar žemesnį įvertinimą gavo vos 7％ laikiusiųjų egzaminą.

Netgi Einsteinas, kai baigė aukštąją technikos mokyklą Ciuriche negalėjo įsidarbinti dėstytoju. Garsius profesorius, kuriems jaunuolis dažnai kalbėjo apie jų teorijų klaidingumą, jis tik erzino. Nelengvai jam pavyko gauti III klasės eksperto pareigas Federaliiniame patentų biure, kur jis laisvu nuo pagrindinio darbo metu sukūrė garsiąją reliatyvumo teoriją ir publikavo ją Berlyno žurnale Annalen der Physik („Fizikos analai“). Dabar stambus mokslo žurnalas vargu ar sutiktų spausdinti kuklaus tarnautojo darbą, tad, jei Einsteinas būtų mūsų amžininkas, straipsnis būtų atmestas ir autorius taip ir būtų likęs klerku.

Istorijoje netrūksta pavyzdžių didžių mokslininkų, dailininkų ar rašytojų, kurie mokyklą baigė sunkiai. Evoliucijos teorijos kūrėjui Charlesui Darwinui visiškai nesisekė užsienio kalbos. Mokykloje jis buvo vidutiniokas. „Kai baigiau mokyklą, nebuvau pagal savo amžių nei labai geras, nei prastas mokinys; atrodo, visi mano mokytojai ir tėas laikė mane eiliniu berniuku, intelekto atžvilgiu stovėjusiu, veikiausiai, netgi žemiau vidutinio lygio“ — rašo Darwinas 1887 metais išleistoje jo sūnaus Franciso redaguotoje autobiografijoje „Recollections of the Development of my Mind and Character“. Cambridge'o universitete jam buvo nuobodu, matematika jam nesisekė. Jo tikroji aistra buvo gamtos istorijos kolekcijų rinkimas. Būtent todėl jis noriai leidosi į garsiąją ekspediciją laivu „Beagle“, kur pirmą kartą susimąstė apie evoliucijos teoriją.

Genetikos pirmtakas Gregoriui Mendeliui kelis metus nepavyko išlaikyti mokytojo valstybinio egzamino, apie ką rašo Kevinas Guinagh savo knygoje „Įkvėpti diletantai“ ( Inspired Amateurs ). Jis susikirto du kartus. Vienuolyno sode Mendelis atliko mokslinius žirnių kryžminimo eksperimentus, tačiau, bandydamas pateikti tyrimo rezultatus mokslo laipsniui gauti, vėl patyrė nesėkmę. Jo teorija, pateikta straipsnyje „Bandymai su augalų hibridais“, liko nepastebėta. Laimei, 120 „Brno gamtos istorijos draugijos“ žurnalo, kuriame pasirodė straipsnis, egzempliorių išliko ir jau po autoriaus mirties jo darbų genialumas buvo įvertintas. Dabar paveldimumo teorija ir trys Mendelio dėsniai yra vidurinės mokyklos privalomoje programoje.

Dirbant man tekdavo susitikti su daugybe talentingų autistiškų „vizualų“, užėmusių nereikšmingas pareigas mėsos kombinatų remonto ir eksploatacijos skyriuose. Kai kurie iš jų turėjo puikias konstruktorių ir išradėjų savybes, jie meistraudavo įvairiausius gudrius prietaisus, tačiau mokyklos pakirpo jiems sparnus. Užuot globojusi ir vysčiusi jų talentus, ir auginusi pasaulinio lygio mokslininkus, mūsų švietimo sistema išrauna juos kaip piktžoles.

Autistiškų savantų, turinčių fenomenalią atmintį ar išskirtinius grafikos, matematinių skaičiavimų gebėjimus, galinčius pakartoti didelius vos vieną kartą išgirstus muzikos fragmentus, socialiniai gebėjimai dažniausiai būna absoliučiai neišvystyti. Dar neseniai specialistai manė, kad savanto smegenys veikia kaip magnetofonas ar kopijavimo aparatas, todėl tokio žmogaus kūrybinga asmenybe pripažinti negalima. Tačiau kruopštus savantų grafikos ir muzikinių bandymų tyrimas įrodo, kad jų kūriniuose yra tikras kūrybiškumas ir jį galima vystyti. Daroldo Trefferto knygoje „Išskirtiniai žmonės“ ( Extraordinary People ) minimi du atvejai, kai buvo užfiksuotas aiškus savantų socialinių įgūdžių, o taip pat muzikinių ir meninių gebėjimų progresas. Jis vyks, jeigu šalia bus pasirengęs paraginti ir palaikyti globėjas

Garsus anglų dailininkas grafikas, Stephenas Wiltshire'as' , kuria pritrenkiamai detalius pastatų piešinius ir dar geba groti. Oliveris Sacksas knygoje „Аtropologas Marse“ pasakoja, kaip Stephenas kiekvienoje pamokoje vystėsi. Kai jis dainuoja džiazą, visi autistiški bruožai dingsta, tačiau vos muzika baigiasi, viskas vėl po senovei. Lyg muzika akimirkai atvertų emocijų duris ir tuo pačių visiškai jį pakeičia. O štai įspūdinti jo piešiniai, — tai bejausmis autizmas. Paplitusi nuomonė, kad visų savantų atmintis yra. Kai profesorius Sacksas paprašė Stepheno nupiešyi kelis jo namo piešinius, ten buvo šiokie tokie netikslumai: papildomas vamzdis, langai ne toje vietoje. Galbūt dėl to, kad berniukas Sackso namą matė tik trumpai. Piešdamas įsivaizduojamus miestus, jis į viena sujungia skirtingus kada nors matytų ir atmintyje saugomų pastatų fragmentus. Aš zootechninę įrangą konstruoju lygiai tokiu pat būdu.

Aišku, kad genetiškai apspręsti bruožai, lemiantys rimtus vystymosi sutrikimus, gali būti pagrindas asmens talentingumo ar net genialumo, suteikiančio pasauliui didingiausius meno kūrinius ar mokslo atradimus. Aiškios normą nuo patologijos skiriančios ribos nėra. Man atrodo, kad autizmas, bipolinis sutrikimas ir šizofrenija mūsų genofonde lieka ne šiaip sau, nors šie sutrikimai tampa kančių priežastimi. Pagal vieną hipotezę, šizofrenija — savotiška evoliucijos kaina. Taip mes mokame už gebėjimą kalbėti ir socialiai bendrauti. Timas Crow iš Londoen įsikūrusio klinikinių tyrimų centro pabrėžia, kad beveik visų tipų visuomenėse šizofrenijos atvejų dalis yra viena ir ta pati, ir ji nemąžta, nepaisant to, kad šizofrenikai vaikų susilaukia rečiau, nei nešizofrenikai.

Šizofreniąj lemiantys genai „mažesnėmis dozėmis“ gali būti naudingi. Tas pats pasakytina ir apie bipolinį sutrikimą, ir apie autizmą. Jei grįžime prie mano asmeninio atvejo, tai mano indėlis į stambių raguočių skerdimo humanizavimą ir elgesio su gyvūnais gerinimą yra tiesiogiai susijęs su man autizmu, tuo esu visiškai tikra. Tačiau lygiai taip pat esi įsitikinusi, kad nebūčiau nieko pasiekusi, jei nebūčiau išvysčiusi atitinkamos dvasinių įsitikinimų ir principų sistemos.

republic.ru

Temple Grandin išgarsėjo visame pasaulyje, tapusi pirmuoju žmogumi, viešai papasakojusiu apie gyvenimo su autizmo spektro sutrikimu patirtį. Jos knyga — tiesioginis reportažas iš „autizmo pasaulio“, ir Grandin, rašanti ir iš autistiško žmogaus, ir iš mokslininko pozicijų, pasakoja, kaip šį pasaulį suvokia jo gyventojai ir kaip jai pačiai pavyko išsikapstyti už jo ribų, kad galėtų maksimaliai visavertiškai funkcionuoti išoriniame pasaulyje.
Thinking in Pictures, and Other Reports from My Life with Autism
Картинки в голове И другие рассказы о моей жизни с аутизмом

Komentarai (2)