Beprotiška! Juodosios skylės keičia Žemės orbitą. Ar tai kelia grėsmę ()
Mokslininkai mano, kad pirmapradės juodosios skylės sukelia Saulės sistemos planetų judėjimo svyravimus ir šio efekto pagalba galima patvirtinti tokių objektų egzistavimą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naujo tyrimo, paskelbto išankstinių spaudinių serveryje arXiv, autoriai mano, kad mažytės pirmykštės juodosios skylės keičia Žemės ir kitų Saulės sistemos planetų orbitą. Tokios juodosios skylės, anot mokslininkų, pro Žemę praeina maždaug kartą per 10 metų. Jei teorija pasitvirtins, mokslininkai pirmą kartą galės aptikti pirmaprades juodąsias skyles, susidedančias iš tamsiosios materijos, kurios atsirado iškart po Didžiojo sprogimo, rašo „Live Science“.
Tikriausiai keisčiausi objektai Visatoje yra juodosios skylės, kurių gravitacija yra didžiausia ir jų tankis yra didžiulis. Tačiau keisčiausios iš jų yra pirmapradės, arba pirmykštės juodosios skylės (PBH), kurių niekas niekada nematė, tačiau manoma, kad jos egzistuoja. Kaip rodo teorijos, PBH buvo sukurtos pirmosiomis sekundėmis po Didžiojo sprogimo, kai tankios medžiagos sritys, veikiamos gravitacijos, labai greitai buvo suspaustos į mažus tankius taškus.
Naujojo tyrimo autoriai teigia, kad PBH gali būti bakterijos dydžio, tačiau kartu jų masė bus 10 kilometrų skersmens asteroido masė. Nors yra hipotezių, kad šių pirmapradžių juodųjų skylių masė gali svyruoti nuo sąvaržėlės masės iki 100 000 kartų daugiau už Saulės masę. Manoma, kad PBH gali sudaryti paslaptinga tamsioji medžiaga, kurios niekas taip pat tiesiogiai nematė.
Naujojo tyrimo autoriai mano, kad PBH galima aptikti stebint, kaip šios juodosios skylės keičia savo orbitas skrisdamos pro Saulės sistemos planetas. Mokslininkai mano, kad šie PBH gali išprovokuoti nedidelį planetų, ypač Žemės, svyravimą orbitoje, dėl kurio keičiasi jų orbitos ir keičiasi planetų atstumas nuo Saulės. Kartu mokslininkai tvirtina, kad net jei tokia maža juodoji skylė susidurs su Žeme, mūsų planetos jis tikrai nesunaikins.
Mokslininkai mano, kad tokios juodosios skylės, sudarytos iš tamsiosios medžiagos, pro mus prasiskverbia maždaug kartą per 10 metų, o išmatavus periodinius planetų orbitų svyravimus, galima rasti PBH praėjimo požymių. Remiantis modeliavimu, pagrįstu duomenimis apie planetų ir jų palydovų padėtis Saulės sistemoje, jei pirmapradė juodoji skylė, kurios masė būtų didžiulio asteroido, praskristų pro mus maždaug 2 astronominių vienetų atstumu (tai yra du atstumai nuo Žemės iki Saulės), tada planetų orbitos pasislinktų nuo kelių dešimčių centimetrų iki kelių metrų.
Kartu mokslininkai pripažįsta, kad pastebėti tokius vos pastebimus planetų judėjimo pokyčius bus labai sunku. Be to, bus labai sunku patvirtinti faktą, kad šiuos pokyčius sukėlė PBH praskriejančios pro šalį. Tai yra, net jei planetų skrydžio trajektorijos pasikeis, astronomai negalės pasakyti, ar taip atsitiko dėl atstumo matavimo klaidų, ar priežastis buvo mažytės juodosios skylės praėjimas. Pasak mokslininkų, būtina sukurti naujus modelius, paremtus geresniais kosmoso stebėjimais.
